Gyvenimas su malda

Kiekvieną kartą, kai mūsų širdyse pabunda polėkis tobulėti, troškimas kuo kilniau atsiliepti į Viešpaties kvietimą ir kai mes ieškome vadovo, aiškios krypties savo krikščioniškam gyvenimui, Šventoji Dvasia mūsų atmintyje atgaivina šiuos Evangelijos žodžius: kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti¹. Malda – kiekvieno antgamtinio veiksmo pagrindas; malda mus daro visagalius, ir jei šito nepaisytume, nieko nepasiektume.

Norėčiau, jog per šiandieninį apmąstymą galutinai įsitikintumėme, kaip labai turime stengtis, kad taptume kontempliatyviomis sielomis ir gatvėje, ir darbe ir visą dieną palaikytume nepaliaujamą pokalbį su Dievu. Tai vienintelis kelias, jei ketiname ištikimai eiti Mokytojo pėdomis.

Kreipkime akis į Jėzų Kristų, mūsų pavyzdį, tai veidrodis, į kurį turime žvelgti. Kaip Jis elgiasi svarbiausiais momentais? Ką mums apie Jį sako Šventoji Evangelija? Mane jaudina Jėzaus įprotis kreiptis į Tėvą prieš darant didelius stebuklus, ir Jo pasitraukimas melstis į dykumą keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų² prieš pradedant viešąjį gyvenimą.

Atleiskit, kad taip primygtinai kartoju, bet turime stebėti kiekvieną Mesijo žingsnį, nes Jis atėjo mums parodyti kelio, vedančio pas Tėvą. Jo padedami rasime būdą, kaip suteikti antgamtinę prasmę tariamai nereikšmingiems veiksmams; išmoksime nuolatos gyventi pagal amžinybės požiūrį ir geriau suprasime, jog žmogui taip reikia glaudaus bendravimo su Dievu: kad galėtų su Juo kalbėtis, Jo šauktis, Jį garbinti, Jam dėkoti, Jo klausytis ar šiaip su Juo būti.

Jau prieš daugybę metų apmąstydamas mūsų Viešpaties veikimą, padariau išvadą, jog apaštalavimas, kad ir koks jis būtų, kyla iš turtingo vidinio gyvenimo. Štai kodėl epizodas, pasakojantis, kaip Kristus galutinai nusprendė pasirinkti dvylika savo pirmųjų mokinių, man atrodo ir paprastas, ir antgamtiškas. Šv. Lukas sako, kad Jėzuspraleidovisą naktį melsdamasis Dievui³. O dar prisiminkite Jėzų Betanijoje, kai Jis ruošiasi prikelti Lozorių, ką tik apverkęs savo draugą; Jis pakelia akis į dangų ir sušunka: Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei⁴. Tai Jo pamokymas: jei norime padėti kitiems, jei nuoširdžiai ketiname juos paskatinti, kad atskleistų savo žemiškojo gyvenimo tikrąją prasmę, turime remtis malda.

Scenų, kur Jėzus Kristus kalbasi su Tėvu, yra tiek daug, kad neįmanoma kiekvienos ir aptarti. Tačiau, man atrodo, būtinai turime apmąstyti tas ypatingų išgyvenimų valandas prieš Jo Kančią ir Mirtį, kai Jis ruošiasi Aukai, kuri sutaikys mus su dieviškąja Meile. Aukštutiniame kambaryje Jo širdis atsiveria: Jis maldaudamas kreipiasi į Tėvą, skelbia Šventosios Dvasios atėjimą ir skatina saviškius visada karštai mylėti ir tikėti.

Regime Atpirkėją Getsemanėje, karštai besimeldžiantį. Jis jaučia neišvengiamai artėjant Kančią, pažeminimus ir skausmą, tą sunkų Kryžių, ant kurio kabinami piktadariai ir kurio Jis pats taip troško. Tėve, – sakė Jis, – jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs!⁵ Ir tuojau pat: tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!⁶ Jau prikaltas prie Kryžiaus, vienišas, išskėstomis rankomis kaip amžinasis kunigas, Jis ir toliau kalbasi su Tėvu: Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią⁷.

Dabar pamąstykime apie Palaimintąją Jo Motiną, kuri yra ir mūsų Motina. Ji meldžiasi Kalvarijoje, prie kryžiaus. Tai nuolatinė Marijos būsena. Ji melsdavosi visą laiką – ir atlikdama savo pareigas, ir triūsdama namie. Pasinėrusi į kasdienius rūpesčius, ji galvodavo apie Dievą. Kristus, perfectus Deus, perfectus homo⁸, norėjo, kad Jo Motina, nuostabiausia iš kūrinių, pilna malonių, sustiprintų mūsų troškimą – visuomet kreipti savo žvilgsnį dieviškosios meilės link. Prisiminkite Apreiškimo sceną: Arkangelas ką tik paskelbė žinią – pranešė, kad Ji taps Dievo Motina; jis randa Ją besimeldžiančią. Marija nepaprastai susikaupusi išklauso šv. Gabrieliaus pasveikinimą: Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!⁹ Po kelių dienų jos džiaugsmas ištrykšta Magnificat; ši Marijos giesmė, kurią Šventoji Dvasia mums davė per ištikimąjį šv. Luką, yra įprastinio Švenčiausiosios Mergelės ir Dievo bendravimo vaisius.

Mūsų Motina ilgai mąstė apie Gelbėtojo laukusiųjų šventų Senojo Testamento vyrų ir moterų žodžius bei įvykius, kuriuose jie dalyvavo. Ji žavėjosi daugybe nuostabių dalykų, begaliniu Dievo gailestingumu savo tautai, kuri dažnai būdavo nedėkinga. Mąstant apie nuolat patiriamą dieviškąjį švelnumą, iš nekaltos jos širdies ištrykšta žodžiai: Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitęi.¹⁰ Šios gerosios Motinos sūnūs – pirmieji krikščionys – viso to išmoko iš jos; mes taip pat galime ir turime to iš jos išmokti.

Apaštalų darbuose yra viena mane žavinti scena, pateikianti paprastą, visada aktualų pavyzdį. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.¹¹ Tai dažnas pirmųjų Kristaus mokinių gyvenimo apibūdinimas: Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai.¹² Jie nusprendžia melstis, kai Petras įkalinamas už tai, kad per pamokslus drąsiai sakydavo tiesą. Bendrija karštai meldėsi už jį Dievui.¹³

Ir tada, ir šiandien, malda buvo ir tebėra vienintelis ginklas, galingiausia priemonė siekti pergalės vidinės kovos mūšiuose: Ištiko ką iš jūsų nelaimė? Tesimeldžia.¹⁴ Ir šv. Paulius liepia: Be paliovos melskitės¹⁵, reikia visuomet nepaliaujamai melstis.

Kaip melstis

Kaip melstis? Nebijodamas suklysti sakau jums, kad yra daugybė maldos būdų. Tačiau norėčiau, kad mūsų malda būtų tikra Dievo vaikų malda, o ne veidmainių tuščiažodžiavimas, veidmainių, kuriems Jėzus sako: Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę¹⁶. Tie, kurie elgiasi veidmainiškai, galbūt ir gali pakartoti maldos garsą, – rašė šv. Augustinas, – bet ne jos balsą, nes jam trūksta gyvasties¹⁷ ir troškimo vykdyti Tėvo Valią. Kai mes šaukiame „Viešpatie“, turėtume iš tiesų trokšti, jog tai, ką mūsų sieloje žadina Šventoji Dvasia, virstų tikrove.

Stenkimės, kad mūsų maldoje nebūtų nė šešėlio apgaulės. Pirmoji šio Viešpaties griežtai smerkiamo blogio šalinimo sąlyga yra pastangos aiškiai, tvirtai ir nuolat bjaurėtis nuodėme. Visomis išgalėmis, stipriai, nuoširdžiai, protu ir širdimi baisėkimės sunkia nuodėme. Pasidygėjimas, nepakanta lengvoms, bet sąmoningai padarytoms nuodėmėms taip pat turėtų būti giliai mumyse įsišaknijęs; šios silpnybės neatstumia nuo mūsų dieviškos malonės, tačiau silpnina kanalus, per kuriuos ši malonė mus pasiekia.

Aš visą gyvenimą nepailsdamas kalbu apie maldą, ir su Dievo malone niekada nesiliausiu to daręs. Maždaug 1930 m. įvairiausi žmonės – studentai, darbininkai, sveiki ir ligoniai, turtingi ir vargšai, kunigai ir pasauliečiai, norintys priartėti prie Viešpaties, prašydavo mano, tuomet jauno kunigo, pagalbos. Aš visuomet jiems patardavau: melskitės. Ir jei kuris man atsakydavo: aš net nežinau, kaip pradėti, patardavau jam Dievo akivaizdoje atskleisti savo nerimą, rūpesčius dejone: Viešpatie, aš nežinau – kaip! Ir dažnai per šiuos nuolankius pokalbius prasidėdavo nenutrūkstamas bendravimas su Kristumi.

Po šitiek metų nesugalvojau geresnio patarimo. Jei manai dar nesąs pasiruošęs, skubėk pas Jėzų, kaip mokiniai skubėdavo pas Jį: Viešpatie, išmokyk mus melstis¹⁸. Tu pamatysi, kaip Šventoji Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais¹⁹, kuriems nusakyti nerandame žodžių.

Kiek stiprybės mums teikia dieviškasis Žodis! Tas patarimas, kurį nuolatos kartojau ir kartoju, atlikdamas kunigo tarnystę, ne mano sugalvotas. Jis paimtas iš Šventojo Rašto: Viešpatie, aš nemoku į Tave prabilti! Viešpatie, išmokyk mus melstis! Tada pajunti maloningą Šventosios Dvasios pagalbą, šviesą, ugnį, veržlų vėją, kuris įpučia liepsną, galinčią virsti meilės gaisru.

Malda – dialogas

Mes jau pradėjome eiti maldos keliu. Kaip jį tęsti? Juk ne sykį esate pastebėję, kiek daug žmonių, vyrų ir moterų tartum kalbasi patys su savimi ir patenkinti savęs klausosi? Liejasi beveik nenutrūkstamas žodžių srautas, monologas: jie be atvangos kalba apie savo rūpesčius, problemas, bet nė nemėgina jų iš tikrųjų spręsti, galbūt teskatinami tik liguisto troškimo sukelti gailestį ar susižavėjimą. Ir, atrodo, nieko daugiau jiems nereikia.

Trokšdami iš tiesų atverti savo širdį, jei esame paprasti ir nuoširdūs, prašysime mus mylinčių ir suprantančių – tėvo, motinos, žmonos, vyro, brolio, draugo – patarimo. Tai jau dialogas, nors dažnai mes labiau norėtume patys išsilieti, papasakoti, kas mums atsitiko, negu klausytis kitų. Pradėkime bendrauti su Dievu neabejodami, kad Jis ne tik mūsų klausosi, bet ir mums atsako; ir mes Jo atidžiai klausysimės ir atsiversime nuolankiam pokalbiui, patikėsime Jam visa, kas kirba mūsų galvoje ir širdyje, – džiaugsmą, liūdesį, viltis, širdgėlą, sėkmes, praradimus, viską, net menkiausias kasdienybės smulkmenas. Nes būsime patyrę, kad visa, kas rūpi mums, domina ir mūsų dangiškąjį Tėvą.

Nugalėkite tingumą ir išglebimą ir vykite šalin klaidingą mintį, kad malda gali palaukti. Neatidėliodami rytdienai, semkimės iš šio malonių šaltinio. Dabar pats tinkamiausias laikas. Dievas, su didžiausia meile žvelgiantis į kiekvieną mūsų dieną, išklauso asmeniškiausias maldas, ir aš vėl jums tvirtinu: tu ir aš, mes turime pasitikėti Juo, kaip pasitikima broliu, draugu, tėvu. Sakyk Jam – kaip Jam sakau aš, – kad Jis yra Didybė, Gerumas, Gailestingumas. Ir pridurk: štai kodėl aš noriu pamilti Tave, nors mano elgesys šiurkštus, nors vargšės mano rankos sugrubusios nuo gyvenimo šioje žemėje.

Taigi, gal ir patys to nepastebėdami, mes eisime ryžtingu dievišku tempu, tvirtai tikėdami, kad Viešpačiui globojant net skausmas, pasiaukojimas, kančios yra malonios. Koks stiprus Dievo vaikas, žinodamas, jog yra taip arti Tėvo! Todėl, kad ir kažin kas atsitiktų, esu nepalaužiamas, saugus su Tavimi, Viešpatie ir mano Tėve, kuris esi uola ir tvirtovė²⁰.

Tai galbūt kai kam atrodys seniai žinoma; kitiems nauja, tačiau visiems sunku. Todėl, kol esu gyvas, nepaliausiu kalbėjęs, jog sielai nuolat labai reikia maldos, nesvarbu, kokia proga ir kokiomis aplinkybėmis, nes Dievas mūsų niekada neapleidžia. Draugystę su Dievu atidėti blogiausiam atvejui – nekrikščioniška. Argi galima ignoruoti arba niekinti asmenis, kuriuos mylime? Žinoma, kad ne. Mūsų žodžiai, mūsų polėkiai, mūsų mintys nuolat sukasi apie tuos, kuriuos mylime: tai lyg nuolatinis buvimas mylimųjų akivaizdoje. Taip turėtume bendrauti ir su Dievu.

Šis Viešpaties ieškojimas visą mūsų dieną paverčia nuoširdžiu, pasitikėjimo pilnu pokalbiu. Aš apie tai kalbėdavau, dažnai apie tai rašydavau, bet man nesunku dar pakartoti, nes Viešpats mums savo pavyzdžiu parodė, kad reikia melstis nuolat, nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Kai viskas klostosi savaime: ačiū, mano Dieve! Kai ateina sunkus metas: Viešpatie, neapleisk manęs! Ir Dievas, romus ir nuolankios širdies²¹, neatstums mūsų maldavimų ir nebus abejingas, nes Jis pats sakė: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta²².

Taigi, įžvelgdami Dievą kiekviename įvykyje: ir tame, kas yra malonu ir nelabai malonu, ir paguodoje, ir širdgėloje, kurią sukelia brangaus žmogaus mirtis, – stenkimės niekad neprarasti antgamtinio požiūrio. Pirmiausia kalbėkitės su Dievu, savo Tėvu, ieškodami Viešpaties savo pačių sieloje. Tai nėra tuščia ar keista: priešingai, tai ir yra tvirtas, pastovus vidinio gyvenimo, tikro meilės dialogo atsiskleidimas. Ši praktika negali sukelti mumyse jokios psichologinės sumaišties: krikščioniui ji turi būti tokia natūrali kaip širdies plakimas.

Žodinė ir vidinė malda

Taip gyvenant krikščionišką gyvenimą, žodinės maldos yra lyg perlai ant siuvinio drobės. Dieviškieji kreipiniai: Tėve Mūsų..., Sveika, Marija..., Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Šventasis Rožinis ir daugybė kitų maldingų kreipinių, šūksnių, kuriuos mūsų broliai krikščionys kartojo nuo senų senovės, – tai lyg garbinimų vainikas Dievui ir mūsų Motinai.

Šv. Augustinas, komentuodamas 85 psalmės eilutę: Būk man gailestingas, Viešpatie, nes per visą dieną šaukiuos Tavęs, rašo: visą dieną, turėdamas galvoje „visą laiką, be paliovos...“ Žmogus [Jo] šaukiasi iki pat pasaulio pabaigos; nes tie, kurie Jo šaukiasi, yra tie patys Kristaus nariai: kai kurie jau ilsisi Jame, kiti dabar Jo šaukiasi, kiti Jo maldaus, kai mes būsime mirę, o po jų Jam melsis dar kiti²³. Ar jūsų nejaudina tai, jog galite dalyvauti tame Kūrėjo pagerbime, kuris tęsiasi per amžius? Koks didis yra žmogus, kai jis supranta esąs Dievo mylimas kūrinys ir skuba pas Jį, tota die, kiekvieną savo žemiškosios kelionės mirksnį!

Nepagailėkime bendravimui su Dievu bent kelių valandėlių kasdien: tegu mūsų mintys kyla į Jį, ir nereikia žodžių, nes jie skamba širdyje. Skirkime šiai pamaldumo praktikai pakankamai laiko; jei galima, nustatytu metu; šalia tabernakulio, būdami su Tuo, kuris čia pasiliko iš Meilės. O jeigu taip neįmanoma, melskitės bet kur, nes mūsų Dievas neapsakomu būdu yra mūsų sieloje, kai ji malonės būsenoje. Ir vis dėlto aš tau patariu, kai tik gali, eik į maldai skirtą vietą, nevadinu jos koplyčia, norėdamas pabrėžti, jog čia nereikia oficialumo, deramo ceremonijoms, šioje vietoje susikaupę kelkite savo mintis į dangų, tikėdami, kad Jėzus Kristus mus mato, girdi ir mūsų laukia; kad Jis tikrai yra tabernakulyje, pasislėpęs Švenčiausiajame Sakramente.

Kiekvienas iš jūsų gali, jei tik nori, rasti savo paties būdą kalbėti su Dievu. Aš nemėgstu kalbėti nei apie kokius nors metodus ar formuluotes – nenoriu nė vieno varžyti, tik stengiuosi drąsinti visus, kad prisiartintų prie Viešpaties, gerbdamas kiekvieną sielą, kokia ji yra, su jai būdingomis savybėmis. Prašykite Viešpaties, kad Jo sumanymai įsismelktų į mūsų gyvenimą: ne tik į protą, bet ir giliai į širdį, ir į visus darbus. Patikėkite, taip jūs išvengsite daugybės nemalonumų ir sielvartų, kylančių iš egoizmo, ir turėsite jėgų skleisti aplink save gėrį. Kiek prieštaravimų išnyksta, kai dvasiškai esame arti prie Dievo, kuris mūsų niekada neapleidžia! Atsinaujina Jėzaus meilė saviškiams, ligoniams, luošiesiems; Jėzaus, kuris klausia: kas tau atsitiko? – Man atsitiko… – ir netrukus nušvinta šviesa ar bent ateina susitaikymas ir ramybė.

Skatindamas išsipasakoti Mokytojui, turiu galvoje tavo asmeninius sunkumus, nes dauguma kliūčių kelyje į laimę atsiranda iš daugiau ar mažiau slepiamos puikybės. Mes įsivaizduojame esą ypatingi, apdovanoti nepaprastomis savybėmis; ir jei kiti apie mus taip nemano, jaučiamės pažeminti. Puiki proga melstis ir pasitaisyti tvirtai tikint, kad niekada nėra vėlu keisti kryptį. Tačiau labai gerai tą kryptį pradėti keisti kuo anksčiau.

Malda, malonei padedant, puikybę gali paversti nuolankumu. Ir sieloje gimsta tikras džiaugsmas; nors dar tebematome purvą ant savo sparnų, džiūstantį mūsų apgailėtino skurdo purvą. Vėliau, kai apsimarinsime, šis purvas nubyrės, ir galėsime skristi labai aukštai, nes Dievo gailestingumo vėjas mums bus palankus.

Žiūrėkite: Viešpats trokšta mus vesti nuostabiu, dievišku ir žmogišku keliu, – džiaugsmingo pasiaukojimo, laimės, susipynusios su skausmu, savęs atsižadėjimo keliu. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs²⁴. Šį patarimą visi esame girdėję. Pasiryžkime to siekti, kad Viešpats galėtų mumis pasikliauti ir kad visose pasaulio kryžkelėse, Dievui padedant, mes būtume druska, raugas ir šviesa. Būk su Dievu, kad šviestum, kad viskam suteiktum skonį, kad būtum raugas, kildinantis tešlą.

Tačiau nepamiršk, jog ne mes patys esame šios šviesos šaltiniai, o ją tik atspindime. Ne mes patys gelbėjame sielas, skatindami gerai elgtis: mes esame tik geresni ar prastesni Dievo išganingų planų įrankiai. Jei vieną dieną pamanytume, kad gėris, kurį darome yra tik mūsų darbas, mus vėl apimtų puikybė, dar baisesnė nei anksčiau, – druska netektų skonio, raugas sugestų, o šviesa taptų tamsybe.

Dar vienas veikėjas

Per trisdešimt kunigystės metų aš atkakliai pabrėždavau maldos reikalingumą, galimybę gyvenimą paversti nepaliaujamu šauksmu, todėl kai kas manęs klausdavo: ar galima nuolatos taip daryti? Taip, galima. Vienybė su Viešpačiu mūsų neatitolina nuo pasaulio, nepaverčia būtybėmis, svetimomis savo laikams.

Jei Dievas mus sukūrė, jei mus atpirko, jei myli taip, kad atidavė už mus viengimį sūnų²⁵, jei mūsų laukia – kiekvieną dieną! – kaip tėvas iš palyginimo laukė savo sūnaus palaidūno²⁶, argi Jis galėtų nenorėti, kad maloniai su Juo bendrautume? Būtų keista, jeigu nesikalbėtume su Dievu, nuo Jo atitoltume, Jį pamirštume, veiktume, gyventume nepaisydami nuolatinio malonės veikimo.

Be to, juk žinote, kaip sunku išvengti mėgdžiojimo. Žmonės net nesąmoningai mėgdžioja vieni kitus. Ar mes atmesime kvietimą sekti Jėzų? Kiekvienas stengiasi bent kiek panašėti į tą, kuris jį traukia, panašėti į pasirinktą pavyzdį. Mūsų elgesys priklauso nuo idealo, kurį kiekvienas iš mūsų yra susikūręs. Mūsų Mokytojas – Kristus: Dievo Sūnus, Švenčiausiosios Trejybės Antrasis Asmuo. Sekdami Kristų, gauname nuostabią galimybę dalyvauti meilės vyksme, kuris yra Vieno ir Trejybinio Dievo slėpinys.

Jei kartais jums pritrūksta jėgų sekti Jėzaus Kristaus pėdomis, tarkite keletą nuoširdžių žodžių tiems, kurie Jį gerai pažino, kai Jis buvo šioje žemėje. Pirmiausia Marijai, kuri Jį pagimdė mums. Taip pat apaštalams. Tarp atėjusių per šventes pagarbinti Dievo buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui²⁷. Ar tai nepadrąsina mūsų? Šie svetimšaliai, nedrįsdami patys prisistatyti Mokytojui, ieško gero tarpininko.

Tu manai turįs tiek nuodėmių, jog Viešpats nepanorės tavęs išklausyti? Klysti, nes Viešpats yra kupinas gailestingumo. Jei šitai žinodamas tu vis tiek jauti savo menkumą, sakyk kaip muitininkas²⁸: Dieve, štai aš, daryk ką nori! Ir prisiminkite, ką mums pasakoja šv. Matas, kai Jėzui atneša paralyžiuotąjį. Ligonis tyli: jis tik yra Dievo akivaizdoje. Kristus, sujaudintas šio atgailaujančio ir kenčiančio žmogaus, kuris žino esąs nieko vertas, beregint parodo savo gailestingumą: Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!²⁹

Patariu, kad melsdamasis įsijaustum į Evangelijos pasakojimus, lyg pats būtum jų dalyvis. Pirmiausia įsivaizduok sceną ar slėpinį, kuris padės susikaupti ir nugrimzti į apmąstymus. Paskui pagalvok ir prisimink kokį Mokytojo gyvenimo bruožą: Jo sugraudintą Širdį, nuolankumą, tyrumą, Tėvo Valios vykdymą. Paskui Jam papasakok, kaip tu dažniausiai elgiesi panašioje situacijoje, kas tau atsitinka dabar. Būk atidus. Gal Jis norės tau ką nurodyti, patarti: ir bus vidinių įkvėpimų, atradimų, priekaištų.

Kad malda būtų konkretesnė, aš turiu įprotį – gal tai padės ir kam nors iš jūsų – materializuoti net ir dvasingiausius dalykus. Mūsų Viešpats taip darydavo. Jis mėgo mokyti palyginimais, paimtais iš aplinkos: apie piemenį ir avis, vynmedį ir šakeles, apie valtis ir tinklus, sėklą, kurią beria sėjėjas…

Dievo Žodis krito į mūsų sielą. Ar paruošėme jam žemę? Gal ten gausu akmenų? Gal ji užgožta erškėčių? Gal tai vieta, ištrypta niekingų žingsnių? Viešpatie, padaryk, kad mano žemės sklypelis būtų geras, derlingas, atviras lietui ir saulei; kad manyje įsišaknytų Tavo sėkla, kad išaugintų gražius javus.

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės³⁰. Atėjo rugsėjis, ir ilgos, liaunos, lanksčios vynmedžių šakos ėmė svirti nuo vaisių kekių, jau metas vynuogių derliui nuimti. Pažvelkite į šias apsunkusių vynuogienojų šakeles, nes jas maitina kamieno syvai: tik dėl jų mažučiai ūgliai per keletą mėnesių virto švelniais sunokusiais vaisiais, kurie linksmins žmogaus akis ir širdį³¹. Galbūt ant žemės dar mėtosi kokių šakelių. Jos taip pat buvo vynuogienojai, bet dabar jos sausos, išdžiovintos rugpjūčio saulės. Tai vaizdžiausias nevaisingumo simbolis. Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.³²

Lobis. Galvokite apie didžiulį džiaugsmą to, kuriam pasisekė jį rasti. Visi vargai, nerimas baigėsi. Jis parduoda viską, ką turi, ir perka šį lauką. Jo širdis plaka ten, kur slypi jo turtas.³³ Kristus yra mūsų lobis: mes galime mesti šalin viską, kas trukdo, kad sektume paskui Jį. Ir valtis, atsikračiusi visko, kas nereikalinga, plauks tiesiai saugaus Dievo Meilės uosto link.

Aš kartoju: yra daugybė būdų melstis. Dievo vaikams nereikia vieno, išgalvotometodo, kad galėtų kreiptis į Tėvą. Meilė yra išradinga, sumani; jei mes mylime, patys atrasime savo būdus, padedančius mums megzti nuolatinį pokalbį su Viešpačiu.

Duok, Dieve, kad viskas, ką šiandien apmąstėme, nebūtų mūsų sielai tarsi vasaros audra: keli lašai, paskui saulė, ir vėl sausra. Šis dieviškasis vanduo turi pasiekti šaknis ir duoti dorybių vaisių. Mūsų metai – darbo ir maldos dienos – bėgs Tėvo akivaizdoje. Jei pasijusime silpni, šauksimės Švenčiausiosios Marijos, maldos Mokytojos, meilės, ir kreipsimės į šv. Juozapą, Tėvą ir Globėją, kurį labai gerbiame, nes šiame pasaulyje jis buvo arčiausiai Dievo Motinos Marijos ir Jos Dieviškojo Sūnaus. Jie abu bylos Jėzui apie mūsų silpnumą, kad Jėzus jį paverstų tvirtybe.