Idant visi žmonės būtų išganyti

Krikščioniškasis pašaukimas, šis asmeninis Viešpaties kvietimas, ragina mus su Juo tapatintis. Tačiau nepamirškime, kad Kristus atėjo į pasaulį, idant visus atpirktų, nes Jis trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti¹. Nėra sielos, kuri nerūpėtų Kristui. Kiekvieną Jis atpirko savo krauju².

Mąstydamas apie šias tiesas, prisimenu apaštalų ir Mokytojo pokalbį prieš pat duonos padauginimo stebuklą. Jėzų lydėjo didelė minia. Viešpats susirūpinęs paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“³ Pilypas greitai, kiek pagalvojęs, atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“⁴. Jie neturi tiek pinigų, todėl ryžtasi ieškoti kitos išeities: Vienas mokinys, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“⁵

Raugas ir maišymas

Mes norime sekti Viešpačiu ir trokštame skleisti Jo Žodį. Žmogiška ir logiška klausti savęs: kas mes esame tokiai daugybei žmonių? Nors mūsų būtų milijonai, lyginant su žemės gyventojų skaičiumi, esame tik saujelė. Prisimindami apaštalo žodžius: Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą?⁶, turėtume save laikyti tuo trupučiu raugo, paruošto ir pasiruošusio daryti gera visai žmonijai. Turime išmokti būti šiuo raugu, kad pakeistume ir paveiktume minią.

Ar raugas iš esmės kuo geresnis už minklę? Ne. Bet raugas yra priemonė minklei paruošti ir paversti ją valgomu ir sveiku maistu.

Trumpai aptarkime raugo poveikį kepant duoną, pagrindinį, paprastą, visiems prieinamą maistą. Daug kur – galbūt esate ir matę – duonos, to nuostabaus gardumyno, kepimas yra tikra apeiga.

Pirmiausia pasirenkami geri miltai, jei įmanoma, aukščiausios rūšies. Tešla ilgai ir kantriai minkoma duonkubilyje, kad išsimaišytų raugas. Paskui šiek tiek palaikoma – tai būtina sąlyga, kad raugas iškeltų tešlą.

Tuo metu krosnyje, iškurentoje malkomis, jau liepsnoja ugnis. Ir karštis paverčia tešlą šviežia, minkšta, puikia duona – tai būtų neįmanoma be raugo, bent truputėlio raugo, kuris ištirpo, nepastebimai išnykdamas minklėje.

Apmąstę šiuos šv. Pauliaus žodžius dvasinėje plotmėje, suprastume, kad nėra kito kelio, kaip tik darbuotis, tarnauti visų sielų labui. Antraip elgtumės egoistiškai. Nuolankiai žvelgdami į savo gyvenimą, nesunkiai pamatysime, kad, be tikėjimo malonės, Viešpats mus dar apdovanojo gabumais ir geromis savybėmis. Tarp mūsų nėra nė vieno tokio paties: mus, savo vaikus, Tėvas sukūrė po vieną, padalindamas įvairiausių gėrybių. Šiais savo gabumais ir gerosiomis savybėmis turime tarnauti visų labui: panaudokime šias Dievo dovanas kaip įrankius, padedančius kitiems atrasti Kristų.

Tačiau dėl to nevalia didžiuotis savo, krikščionių, padėtimi. Jei raugas nerūgsta, jis genda. Jis gali išnykti pakėlęs tešlą, bet gali ir tuščiai susieikvoti. Mes nedarome jokios paslaugos Viešpačiui Dievui, mokydami kitus Jį pažinti: Kad aš skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, pagal Jėzaus Kristaus įsakymą; ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!⁷

Žvejybos darbai

Štai siunčiu daug žvejų, kad juos sužvejotų⁸, – byloja Viešpats. Taigi, Viešpaties žodžiais, didžioji mūsų paskirtis – žvejyba. Kartais kalbant ar rašant pasaulis lyginamas su jūra. Šiame palyginime yra tiesos. Žmonių gyvenime, kaip ir jūroje, būna tylių ir audringų laikotarpių, ramybės ir viesulų. Žmonės dažnai atsiduria atšiauriuose vandenyse, juos blaško didžiulės bangos; jie sunkiai grumiasi su audromis ir negandomis, jie slegiami nusiminimo netgi tada, kai atrodo linksmi, trykštantys džiaugsmu: kvatojimu jie stengiasi nuslėpti savo neviltį, liūdesį, savo gyvenimą be meilės ir tarpusavio supratimo. Jie ryja vieni kitus lyg žuvys.

Dievo vaikų uždavinys – padaryti taip, kad visi žmonės savo noru eitų į dieviškuosius tinklus ir mylėtų vienas kitą. Jei esame krikščionys, turime tapti tokiais žvejais, apie kuriuos kalba pranašas Jeremijas. Jis pavartojo metaforą, kurią mėgdavo kartoti Jėzus Kristus: Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais⁹, – tarė Jis Petrui ir Andriejui.

Mes lydėsime Kristų į šią dievišką žvejybą. Jėzus stovi prie Genezareto ežero, ir minios būriuojasi aplinkui. Jos veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio¹⁰. Kaip šiandien! Ar nematote panašumo? Žmonės trokšta išgirsti Dievo žodį, nors gal išoriškai tai ir slepia. Kai kurie galbūt pamiršo Kristaus mokymą; kiti – ne dėl savo kaltės – niekada apie jį nėra girdėję ir laiko religiją neprieinamu dalyku. Bet patikėkite: anksčiau ar vėliau ateina metas, kai sielai to negana: jai nebeužtenka įprastinių aiškinimų, netikrų pranašų mitai jos netenkina. Ir nors to dar nepripažindami, žmonės pajunta poreikį savo dvasinį alkį malšinti Viešpaties mokymu.

Paklausykime šv. Luko pasakojimo: Jėzuspamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.¹¹ Baigęs kalbėti, liepė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.¹² Kristus yra valties šeimininkas; tai Jis parengia visus darbui – tam ir atėjo į pasaulį, kad Jo broliai atrastų Tėvo šlovės ir meilės kelią. Ne mes išgalvojome krikščioniškąjį apaštalavimą. Mes, žmonės, tik trukdome Jam savo nerangumu, silpnu tikėjimu.

Simonas Jėzui tarė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome“¹³. Atsakymas, regis, teisingas. Jie visada žvejodavo naktį, bet kaip tik šioji buvo nesėkminga. Ar verta žvejoti dieną? Tačiau Petras tiki Viešpačiu: „… dėl tavo žodžio užmesiu tinklus”¹⁴. Nusprendžia daryti, kaip patarė Kristus. Pasikliaudamas Viešpaties žodžiu, jis imasi darbo. Ir kas atsitinka?.. jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo¹⁵.

Jėzus, išplaukdamas su mokiniais į jūrą, turėjo galvoje ne tik šią žvejybą. Todėl, kai Petras puola Jėzui į kojas, nuolankiai prisipažindamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“, mūsų Viešpats jam atsako: „Nebijok! Nuo šiol jaužmones žvejosi“¹⁶. Ir šiai naujai žvejybai niekada netruks dieviško veiksmingumo: apaštalai, nors ir turėdami silpnybių, yra didelių stebuklų įrankiai.

Stebuklai kartosis

Jei mes nuolatos kovosime, siekdami šventumo kasdieniame gyvenime, kiekvienas pagal savo padėtį, užimamą pasaulyje, ir savo profesinėje veikloje, drįstu tvirtinti, kad Viešpats pavers mus įrankiais, gebančiais daryti, jei reikės, nepaprastus stebuklus. Mes grąžinsime šviesą akliesiems. Kiekvienas galėtų papasakoti daugybę pavyzdžių, kaip beveik nuo gimimo aklas praregi – išvysta Kristaus šviesos spindesį. Kitas buvo kurčias, dar kitas – nebylys, jie negalėjo girdėti, ar ištarti žodžio kaip Dievo vaikai… Išsigrynino jų pojūčiai – jie jau girdi ir kalba kaip žmonės, o ne kaip gyvuliai. In nomine Iesu!¹⁷ Jėzaus vardu apaštalai grąžina gebėjimą vaikščioti luošiui, negalėjusiam daryti nieko naudingo, ir – tinginiui, kuris žinojo, kokios jo pareigos, bet jų nevykdė… Viešpaties vardu, surge et ambula!¹⁸ – kelkis ir vaikščiok!

Dar kitas, miręs, jau atsiduodantis lavonu, išgirdo Dievo balsą, kaip tada, per Najino našlės sūnaus stebuklą: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“¹⁹ Mes darysime stebuklus kaip Jėzus, kaip pirmieji apaštalai. Šiuos stebuklus galbūt jau patyrėm – tu ir aš : gal mes buvome akli ar kurti, ar luoši, arba dvokėme kaip numirėliai, o Viešpaties žodis mus prikėlė iš mūsų sugniužimo. Jei mylime Kristų, nuoširdžiai Juo sekame, jei tik Jo, o ne savęs ieškome, Jo vardu galėsime kitiems perduoti tai, ką dovanai patys esame gavę.

Nuolat per pamokslus kalbėjau apie antgamtinę ir žmogiškąją galimybę, kurią Dievas, mūsų Tėvas, dovanoja savo vaikams – galimybę dalyvauti Kristaus Atpirkime. Mane apima džiaugsmas, kai randu apie tai bylojant Bažnyčios Tėvų raštuose: Krikščionys naikina gyvates, raudami blogį iš kitų širdies, skatindami gėriui… Pamatę, jog artimas pailso daryti gera, jie jam visokeriopai padeda ir sustiprina jį pavyzdžiu, jie uždeda rankas ant ligonių, kad išgydytų juos. Šie stebuklai juo didesni, kad vyksta dvasinėje plotmėje, teikdami gyvybę ne kūnams, bet sieloms. Ir jūs, jeigu neištišite, galėsite Dievo padedami daryti tokius stebuklus²⁰.

Dievas nori, kad visi žmonės būtų išganyti, – tai kvietimas ir atsakomybė, kurią turime prisiimti kiekvienas iš mūsų. Bažnyčia nėra uždaras išrinktųjų ratas. Ar Didžioji Bažnyčia – tik mažytė žemės dalelė? Didžioji Bažnyčia – tai visas pasaulis²¹. Taip rašė šv. Augustinas ir dar pridūrė: kad ir kur eitum, ten yra Kristus. Tu turi paveldėjęs žemių ribas, ateik, valdyk visa su manimi²². Ar pamenate, kokie pilni buvo tinklai? Juose nebetilpo žuvys. Dievas karštai laukia, kad Jo namai būtų pilni²³; Jis yra Tėvas, Jis norėtų gyventi drauge su visais savo vaikais.

Apaštalavimas kasdieniame gyvenime

O dabar pakalbėkime apie kitą žvejybą – jau po Jėzaus Kristaus Kančios ir Mirties. Tris kartus išsigynęs Viešpaties, Petras nusižeminęs ir sielvartaudamas verkė; gaidžiui užgiedojus jis prisiminė Viešpaties perspėjimą ir kuo nuoširdžiausiai Jo atsiprašė. Atgailaujančia širdimi laukdamas žadėto Prisikėlimo, jis verčiasi savo amatu: žvejoja. Mūsų dažnai klausia, kodėl Petras ir Zebediejaus sūnūs vėl ėmėsi to paties darbo, kaip iki tol, kai Viešpats juos pašaukė. Jie iš tiesų buvo žvejai, kai Jėzus jiems tarė: sekite paskui mane, ir aš padarysiu jus žmonių žvejais. Tiems, kurie stebisi tokiu elgesiu, turime atsakyti, kad Jėzus apaštalams nedraudė dirbti savo įprastinio darbo, nes jis buvo doras ir garbingas.²⁴

Apaštalavimas, šis karštas noras, uždegantis paprasto krikščionio širdį, neatsiejamas nuo jo kasdienio darbo, kuris paverčiamas proga asmeniškai susitikti su Kristumi. Siekdami tų pačių tikslų, kaip ir bendradarbiai, draugai ir giminaičiai, galime padėti jiems per darbą priartėti prie Kristaus, kuris laukia mūsų ant ežero kranto. Pirma žvejas, paskui – apaštalas. Sykiu apaštalas ir žvejas. Ta pati profesija ir pirma, ir paskui.

Tai kas gi keičiasi? Keičiasi tai, kad siela mato atsiveriant platesnius, erdvesnius horizontus tarnystei, nes Kristus įžengė į ją, kaip kad į Petro valtį. Siela kupina nenumaldomo noro visiems žmonėms skelbti magnalia Dei²⁵ – įstabius Viešpaties darbus, kuriuos Jis daro, jei mes netrukdome. Negaliu nutylėti, kad kunigų profesinis darbas, jei taip galima pavadinti, yra dieviškoji ir visuomeninė tarnystė, kuriai jie turi atiduoti visas jėgas. Jei kunigui lieka laiko kitokiam, ne kunigiškam darbui, jis gali būti tikras, kad nepakankamai uoliai atlieka savo pareigą.

Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus.²⁶

Jis eina šalia savo apaštalų, yra drauge su jam atsidavusiomis sielomis; tačiau jie to nepastebi. Kiek sykių Kristus būna ne šalia mūsų, bet mumyse; o mes taip pasinėrę į žemišką gyvenimą! Kristus yra visai čia pat ir nesulaukia iš savo vaikų nei švelnaus žvilgsnio, nei meilės žodžio, nei gero darbo.

Šv. Jonas rašo, jog mokiniainepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“²⁷ Šis Kristaus gyvenimo epizodas mane džiugina. Šitaip kalba Jėzus Kristus, Dievas, jau turintis šlovingąjį kūną! „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.²⁸ Dabar mokiniai susivokia. Jie prisimena, ką daugybę kartų girdėjo iš paties Mokytojo lūpų: žmonių žvejai, apaštalai. Ir jie suvokia, kad viskas įmanoma, nes žvejybai vadovauja Jis.

Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“²⁹ Meilė atpažįsta iš tolo. Meilė pirmoji pajaučia ir atsiliepia. Tas apaštalas jaunuolis, paskatintas nuoširdaus jausmo Viešpačiui, – o jis mylėjo Kristų visa savo tyra ir švelnia širdimi, sušunka: „Tai Viešpats!“

Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, nes buvo neapsirengęs, ir šoko į ežerą.³⁰ Petras – tai tikėjimas. Todėl šoka į vandenį, pagautas nuostabios drąsos. O ką galime padaryti mes, pilni Jono meilės ir Petro tikėjimo?

Sielos priklauso Dievui

Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų uolekčių – ir atitempė tinklą su žuvimis.³¹ Jie tuojau sudeda žuvis prie Viešpaties kojų, nes tai Jo žuvys. Ir kad mes žinotume, jog sielos priklauso Dievui, jog niekas šioje žemėje negali jų savintis, kad Bažnyčios apaštalavimas – jos skelbiama Geroji naujiena ir išganingoji veikla paremta ne žmonių autoritetu, o Dievo malone.

Jėzus Kristus triskart klausia Petro, tarsi norėdamas jam suteikti dar vieną galimybę atsiteisti už tai, kad tris kartus Jo išsigynė. Petras jau suprato, koks jis silpnas, kokie paiki tie drąsūs pažadai. Štai kodėl jis viską atiduoda į Kristaus rankas. „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu. <…> Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“³² O ką atsako Kristus? „Ganyk mano avinėlius. <…>Ganyk mano avis.“³³ Ne tavo, ne jūsų – mano! Nes Jis sukūrė žmogų, jį atpirko, Jis atpirko kiekvieną sielą, kartoju – kiekvieną savo Krauju.

Pasak donatistų, V amžiuje kovojusių prieš katalikus, Augustinui, Hipono vyskupui, nevalia skelbti tiesos, nes jis buvo didelis nusidėjėlis. O šv. Augustinas tarsi pakužda tikėjimo broliams tokį atsakymą: Augustinas yra Katalikų Bažnyčios vyskupas; jis neša savo naštą, už kurią turės duoti ataskaitą Dievui. Aš jį pažinau iš gerų žmonių. Jei jis yra blogas, pats tai žino; jei geras, vis tiek ne į jį savo viltį sudėjau. Nes pirmutinis dalykas, kurio išmokau Katalikų Bažnyčioje, – tai nedėti vilčių į žmogų.³⁴

Mes apaštalaujame, bet tai ne mūsų apaštalavimas. Ką galėtume pasakyti? Tai Kristaus apaštalavimas, mes esame tik vykdytojai, nes Jis to nori. Jis liepė mums: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“³⁵. Klaidos yra mūsų, o vaisiai – Viešpaties.

Drąsa kalbėti apie Dievą

O kaip mes apaštalausime? Pirmiausia pavyzdžiu, gyvendami pagal Tėvo Valią, kaip Jėzus mums apreiškė savo gyvenimu ir mokymu. Tikėjimas yra tikras, kai mūsų darbai neprieštarauja žodžiams. Tikro tikėjimo įrodymas – mūsų elgesys. Jei nesistengiame daryti to, ką išpažįstame žodžiais, nesame nuoširdžiai tikintys.

Dabar siūlau prisiminti kitą epizodą, atskleidžiantį pirmųjų krikščionių apaštalavimo galią. Nepraėjus nė ketvirčiui amžiaus nuo Jėzaus įžengimo į dangų, garsas apie jį jau buvo pasklidęs daugelyje miestų ir kaimų. Į Efezą atvyksta vienas žmogus, vardu Apolas. Tai buvo iškalbingas vyras, puikiai išmanantis Raštus. Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą.³⁶

Kristaus šviesa jau buvo persmelkusi šio žmogaus dvasią: jis buvo girdėjęs apie Kristų ir skelbė tai kitiems. Bet tam, kad geriau pažintų Kristų jam dar reikėjo įveikti šiek tiek kelio, įdėti pastangų, kad išugdytų savo tikėjimą ir iš tiesų pamiltų Viešpatį. Krikščionių šeima, Akvilas ir Priscilė, klausosi jo kalbos ir nelieka abejingi. Jiems neatrodo: „jis jau pakankamai žino ir niekas neprašo mūsų, kad jį mokytume“. Kadangi tai buvo tikro apaštališko rūpestingumo kupinos sielos, jie priėjo prie Apolo, pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią.³⁷

Stebinantis ir šv. Pauliaus elgesys. Įkalintas už tai, kad garsino Kristaus mokymą, Paulius kiekviena pasitaikiusia proga skelbia Evangeliją. Festo ir Agripos akivaizdoje jis nedvejodamas pareiškia: „Dievo padedamas, iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė, būtent, jog Mesijas kentės, jog, pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, paskelbs šviesą tautai ir pagonims“³⁸.

Apaštalas netyli, neslepia savo tikėjimo, nei savo apaštališko įkarščio, kuris sukėlė jo persekiotojų neapykantą, – jis ir toliau skelbia apie išganymą visiems žmonėms. Ir nepaprastai drąsiai stoja prieš Agripą: „Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Aš žinau, kad tiki“³⁹. Kai Agripa atsako: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti…“, Paulius palinkėjo: „Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!“⁴⁰

Iš kur šv. Paulius sėmėsi šios stiprybės? Omnia possum in eo qui me confortat!⁴¹ – aš galiu visa, nes tik Dievas teikia šį tikėjimą, šią viltį, šią meilę. Man labai sunku patikėti, kad apaštalavimas gali turėti antgamtinio veiksmingumo, jeigu jis nėra pagrįstas nuolatiniu bendravimu su Viešpačiu. Kad ir kur bebūtume: darbe, namie ar gatvėje, spręsdami daugiau ar mažiau svarbias problemas, iškylančias kasdien, mūsų širdis turi šauktis Dievo. Ir tada mūsų žodžiai, mūsų darbai ir net mūsų silpnybės skleis bonus odor Christi⁴², mielą Kristaus kvapsnį, kurį kiti žmonės būtinai pajus ir sakys: štai krikščionis.

Jei pasidavei pagundai ir klausi savęs: kas man rūpi, kam į šį reikalą veltis? – turėčiau atsakyti: tau liepia – tavęs prašo – pats Kristus: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“⁴³ Nepriešgyniaukime kaip silpnadvasiai: „Aš tam netinku, yra kitų, galinčių tai daryti; šitas darbas – ne man“. Ne, tam darbui nėra kitų; jei tu taip sakai, kiekvienas gali taip pasakyti. Kristus prašydamas kreipiasi į visus, į kiekvieną krikščionį. Niekas nuo to nėra atleistas nei dėl amžiaus, nei dėl sveikatos, nei dėl kito darbo. Nėra jokių išimčių: arba duodame apaštalavimo vaisių, arba mūsų tikėjimas bus bergždžias.

Be to, kas yra nurodęs, kad, norint kalbėti apie Kristų, norint skleisti Jo mokymą, reikia daryti keistus, nepaprastus dalykus? Gyvenk įprastą gyvenimą; dirbk, kur tau skirta, stenkis atlikti tau patikėtas pareigas, visada užbaik savo darbą, kasdien tobulėdamas, augdamas. Būk sąžiningas, supratingas kitiems ir reiklus sau. Būk apsimarinęs ir džiaugsmingas. Tai ir bus tavo apaštalavimas. Ir tada nesistebėk, kodėl šalia tavęs esantys žmonės nori su tavim, tokiu varganu, pasišnekėti, ir jūs pakeliui iš darbo, šeimos rate, autobuse, pasivaikščiojimo metu ar kitur kalbėsitės apie rūpesčius, kamuojančius kiekvieno žmogaus sielą, nors kartais kai kas to nenori suvokti – jie tai geriau supras, kai pradės iš tikrųjų ieškoti Dievo.

Prašyk Marijos, Regina apostolorum, – apaštalų Karalienės, kad padėtų tau pasiryžti ir tapti dalininku šių sėjos ir žvejybos troškimų, kurių pilna Jos Sūnaus Širdis. Patikėk, jei pradėsi, tu – kaip Galilėjos žvejai – pamatysi kupiną valtį. Ir išvysi Kristų, laukiantį tavęs ant kranto. Nes žvejyba yra Jo.