Pratarmė

Dievas žino daugiau. Mes, žmonės, nelabai suprantame jautraus tėviško būdo, kuriuo esame vedami prie Jo. 1973 m. rašydamas pratarmę knygai „Kai Kristus eina pro šalį“, aš nė nenujaučiau, kad tas šventas kunigas taip greitai iškeliaus į dangiškuosius namus. Daugybė mūsų, viso pasaulio vyrų ir moterų, esame jo maldos, aukos ir kilnaus pasitikėjimo Dievo valia vaikai ir su begaliniu dėkingumu galėtume pritarti jaudinantiems pagiriamiesiems žodžiams, kuriais šv. Augustinas kadaise apibūdino šv. Juozapą, mūsų Tėvą ir Viešpatį: „Širdies tėvystę jis išgyveno geriau negu kas nors kitas kūno tėvystę.“¹ Jis mirė ketvirtadienio vidurdienį 1975 m. birželio 26 d. Romoje, kurią mylėjo, nes čia yra šv. Petro sostas, krikščionybės centras, šventosios Bažnyčios visuotinės meilės galva. Ir, tebeskambant Viešpaties Angelo varpams, Opus Dei įkūrėjas amžiams išgirdo žodžius: amice, ascende superius², mano drauge, ateik džiaugtis dangumi.

Jis paliko šią žemę įprastą savo kunigiškos tarnystės dieną visiškai pasinėręs į bendravimą su Tuo, kuris yra Gyvenimas. Ir todėl nemirė: yra šalia Jo. Darbuodamasis sielų labui, jis patyrė švelnų jaudulį, kaip sako savo pamoksle Šventumo keliu³, – atsidūręs akis į akį su Kristumi, pagaliau kontempliuoti nuostabųjį Veidą, kurio taip troško: Vultum tuum, Domine, requiram⁴ – Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau.

Nuo pat jo gimimo dangaus tėvynėje akimirkos aš pradėjau gauti liudijimus iš daugybės žmonių, žinojusių apie jo gyvenimo šventumą. Šie žodžiai dabar gali laisvai lietis; anksčiau žmonės tylėjo, gerbdami nuolankumą to, kuris pats save laikė nusidėjėliu, beprotiškai mylinčiu Jėzų Kristų. Mane paguodė iš Šventojo Tėvo lūpų išgirsti karšti pagyrimai Opus Dei įkūrėjui. Viso pasaulio laikraščiuose ir žurnaluose išspausdinta daugybė dėkingumo straipsnių, kurių autoriai yra krikščionys ir žmonės, dar neišpažįstantys Kristaus, bet pradėję Jį atrasti per monsinjoro Escrivá de Balaguero pamokslus ir darbus.

„Todėl, kol esu gyvas, nepaliausiu kalbėjęs, jog sielai visuomet labai reikia maldos, nesvarbu, kokia proga ir kokiomis aplinkybėmis, nes Dievas mūsų niekad neapleidžia.“⁵ Pagrindinis jo darbas buvo melstis ir raginti maldai. Todėl visame pasaulyje jis skatino burtis žmones, kaip jis mėgdavo sakyti, pasiruošusius iš tikrųjų gyventi krikščioniškai, sūniškai bendrauti su Viešpačiu. Daugeliui iš mūsų šis kunigas atskleidė „didžią dieviškojo gailestingumo paslaptį: mes esame Dievo vaikai“⁶.

Šioje knygoje pateikiama keletas pamokslų, išspausdintų dar tada, kai monsinjoras Escrivá de Balagueras buvo tarp mūsų čia, žemėje, ir vienas kitas iš gausybės tekstų, kurių išleidimą buvo atidėjęs vėlesniam laikui, nes dirbdavo neskubėdamas, bet ir be atokvėpio. Jis neketino būti autoriumi, nors ir yra krikščioniškojo dvasingumo mokytojas. Jo mokymas skirtas įgyvendinti darbe, namie, žmonių santykiuose, visur. Jis turėjo talentą paaiškinti. Kaip lengva skaityti jo tekstą! Gyva kalba, vaizdingi posakiai smigo į širdį visiems skirtingos mąstysenos, išsilavinimo ir kultūros žmonėms. Jis išmoko iš Evangelijos aiškumo, įžvalgumo; turėjo talentą pasiekti sielos gelmę; neatsiliko nuo laiko, bet nepataikavo madai.

Šie aštuoniolika pamokslų atveria visą pagrindinių žmogiškųjų ir krikščioniškųjų dorybių panoramą tiems, kas nori ištikimai sekti Mokytojo pėdomis. Tai nėra nei teorinis traktatas, nei gražaus dvasinio elgesio pamokymų rinkinys. Pamokslai pagrįsti išgyventa doktrina, todėl teologinis gilumas susipina su evangeliniu patyrusio sielų ganytojo aiškumu. Monsinjoro Escrivá de Balaguero žodis tampa pokalbiu su Dievu – malda, o kartu tai yra malonus pokalbis, atliepiantis klausytojų nerimą ir viltis. Taigi šie pamokslai yra doktrinos ir krikščioniškojo gyvenimo katechezė, kai vienu metu kalbama apie Dievą ir su Dievu; galbūt čia ir yra didelio jų įtaigumo paslaptis, nes autorius savo mąstymus apie Dievą, neatplėšdamas nuo Jo žvilgsnio⁷, visada grindžia Meile.

Jau pirmame tekste girdime nuolatinį Monsinjoro Escrivá de Balaguero pamokslų teiginį: Dievas visus žmones kviečia į šventumą. Pakartodamas apaštalo žodžius: Tokia gi yra Dievo valia – jūsų šventėjimas⁸, – jis mums primena: „Turime tapti šventi ligi panagių, kaip sako mano krašto žmonės, tikrais, autentiškais krikščionimis, kuriuos būtų galima kanonizuoti; kitaip būsime nevykę vienintelio Mokytojo mokiniai.“⁹ Šią mintį jis plėtoja ir kitur: „nes šventumą, kurio iš tavęs reikalauja mūsų Viešpats, pasieksi tik su meile Dievui dirbdamas savo darbą, atlikdamas kasdienes pareigas, beveik visada susidedančias iš mažų dalykų“¹⁰.

Kuo remiasi krikščionis? Kuo gali didžiuotis, kad turėtų tokius stulbinamus siekius? Atsakymas yra lyg leitmotyvas, vis pasikartojantis šiuose pamoksluose: nuolanki drąsa to, kuris, „jaučiasi Dievo sūnumi, žinodamas, kad yra menkas ir silpnas“¹¹.

Monsinjorui Escrivá de Balaguerui didysis pasirinkimas, nusakantis žmogiškosios būties esmę, yra labai aiškus: „vergija ar dieviškoji sūnystė – štai mūsų gyvenimo dilema. Arba Dievo vaikai, arba puikybės vergai“¹². Skatinamas Opus Dei steigėjo ištikimo ir didvyriško švento pasiaukojimo pavyzdžio, kai Viešpats pasiėmė tą, kurį labiausiai mylėjau, aš dar daugiau apmąsčiau savo maldoje: be vaikiško nuolankumo ir paprastumo negalėsime žengti nė žingsnio tarnystės Dievui kelyje. „Būti nuolankiems – tai matyti save tokius, kokie esame, nieko nuo savęs neslėpti, žvelgti tiesai į akis. O suprasdami, kokie menki esame, mes atsiveriame Dievo didybei – tai mūsų didybė.“¹³

Jam skirta augti, o man – mažėti¹⁴, – taip kalbėjo pranašas Jonas Krikštytojas. Kristus mums sako: mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies¹⁵. Nuolankumas nėra baikštus žmogaus gūžimasis. Nuolankumas Opus Dei įsteigėjo pamoksluose yra gyva ir išgyventa nuostata – „taip pripažįsti, kad esi beveik niekas prieš Dievą: vaikas, sūnus“¹⁶. Monsinjoras Escrivá de Balagueras randa vaizdingą posakį, galbūt iki tol nevartotą: nuolankumo virpėjimas¹⁷; nes, Visagaliam Tėvui Dievui globojant, vaiko mažumas virpa tikėjimo, vilties ir meilės darbuose, ir visų kitų dorybių, kuriomis Šventoji Dvasia apdovanojo jo sielą, apraiškose.

Jis nė akimirką nenutolsta nuo pirmajame pamoksle išaukštinto paprasto, kasdienio gyvenimo. Monsinjoras Escrivá de Balagueras aptaria visas dorybes, galvodamas apie krikščionio gyvenimą pasaulyje, nes tai yra jo vieta, kurioje Dievas norėjo jį palikti. Kaip tik čia išsiskleidžia visos žmogiškosios dorybės: išmintingumas, tiesumas, ramumas, teisingumas, didžiadvasiškumas, darbštumas, susivaldymas, nuoširdumas, stiprybė ir t. t. Tai ir žmogiškosios, ir krikščioniškosios dorybės, nes susivaldymas tobulėja su ugdoma atgailos dvasia ir apsimarinimu; uolų pareigos atlikimą sutaurina dieviška artimo meilės kibirkštėlė, kuri yra „kilnaus teisingumo perteklius“¹⁸. Mes gyvename apsupti daiktų, kuriais naudojamės, bet neprisirišę prie jų, laisva širdimi.

Mums, kurie rūpinamės sielų reikalais, laikas yra daugiau vertas negu pinigai, laikas yra garbė!¹⁹, taigi krikščionis turi išmokti juo naudotis rūpestingai, taip rodydamas meilę Dievui ir kitiems žmonėms, pašventindamas savo darbą, pasišventindamas darbe, pašventindamas kitus savo darbu: rūpintis mažais dalykais, tai yra be tuščių svajonių, su tyliu, žmogišku ir dievišku didvyriškumu to, kuris išgyvena kasdienybę su Kristumi. „Niekur neparašyta, kad krikščionis turi būti svetimas pasauliui. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus savo darbais ir žodžiais išaukštino dar vieną žmogiškąją dorybę, kurią aš labai branginu, – natūralumą, paprastumą. <...> Deja, žmonės pripranta prie paprastų kasdieniškų dalykų ir nesąmoningai ieško to, kas traukia akį, kas dirbtina. Jūs, kaip ir aš, tai pastebėjote: pavyzdžiui, gėrimasi ką tik nuskintais kvepiančiais rožių žiedais ir staiga pasakoma, kad jos tarsi popierinės!“²⁰

Opus Dei įkūrėjo žodžiai mums yra lyg gaivus rožių kvapsnis. Tai viso gyvenimo, praleisto bendraujant su Dievu, ir beribio apaštalavimo, kuris yra kaip jūra be krantų, vaisius. Šie raštai pasižymi paprastumu, taip pat juose matome karštą, per kraštus besiliejančią meilę. „Iki širdies gelmių mus jaudina“²¹; „skubėkite mylėti“²², nes „visos tavo būties per mažai, kad praplėstum savo meilės horizontą“²³.

Pakalbėkime apie kitą didžią monsinjoro Escrivos meditacijų temą: „glaudžią trijų teologinių dorybių jungtį – tai pagrindas, ant kurio audžiamas tikrasis krikščionio vyro, krikščionės moters gyvenimas“²⁴. Jis dažnai pataria: „gyventi tikėjimu, ištverti, būti kupiniems vilties, prisirišusiems prie Jėzaus, tikrai, tikrai, tikrai Jį mylėti“²⁵; „Jausmo ir žinojimo, kad esu Dievo sūnus, tikrumas pripildo mane – norėčiau, jog ir jūs tai patirtumėte – tikros vilties“²⁶; „Jau atėjo metas dirbant kasdienius darbus gyventi pagal tikėjimą, žadinti viltį, gaivinti meilę“²⁷.

Po trijų pamokslų apie tikėjimą, viltį ir meilę eina pamokslas apie maldą, tačiau reikalingumas bendrauti su Dievu pabrėžiamas nuo pirmojo puslapio. „Malda sieloje turi „įsišaknyti“ pamažu kaip sėklelė“²⁸, natūraliai, paprastai atsiveriant, pasitikint, nes „Dievo vaikams nereikia vieno, išgalvoto metodo, kad galėtų kreiptis į Tėvą“²⁹. Malda yra trijų teologinių vertybių metmenų ataudai. Viskas pavirsta vienu ir tuo pačiu dalyku: gyvenimas įgyja dieviškumo, ir „vienybė su Viešpačiu mūsų neatitolina nuo pasaulio, nepaverčia būtybėmis, svetimomis savo laikams“³⁰.

Į taiklius Šventojo Rašto ir krikščioniškosios Tradicijos komentarus įsiterpia emocingi meilės šūksniai: „Kokia didinga mūsų Tėvo meilė ir gailestingumas! Suvokęs Jo dievišką beprotybę savo vaikų atžvilgiu, norėčiau turėti tūkstantį ir dar daugiau burnų, tiek pat širdžių, kad galėčiau gyventi nuolat šlovindamas Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią.“³¹

Kodėl tokia stipri toji meilė? Todėl, kad Dievas ją įliejo į jo širdį, ir kad monsinjoras Escriva mokėjo į ją laisva valia atsiliepti ir perduoti tūkstančiams sielų. Jis mylėjo abiem šio žodžio reikšmėmis: mylėjo ir norėjo mylėti, atsiliepti į šią malonę, kurią Viešpats teikė jo sielai. Laisvė, įkvėpta meilės, tapo aistra: „laisvai, be jokios prievartos, nes aš taip noriu, renkuosi Dievą. Ir įsipareigoju tarnauti, paversti savo gyvenimą auka kitiems iš meilės savo Viešpačiui Jėzui. Ši laisvė ragina mane skelbti, kad niekas žemėje neatskirs manęs nuo Kristaus meilės“³².

Kelias į šventumą, kuriuo eiti mus ragina monsinjoras Escrivá de Balagueras, grindžiamas didžiule pagarba laisvei. Opus Dei įkūrėjui malonūs šv. Augustino žodžiai, – Hipono vyskupas sakė, kad Dievui „atrodo, jog Jo tarnai būtų geresni, jei jie laisvai Jam tarnautų“³³. Šis kelias į dangų tinkamas tiems, kurių vieta visuomenėje, profesiniame darbe, neretai abejingoje ar net visiškai priešiškoje Kristaus įstatymui aplinkoje. Opus Dei įkūrėjas kalba ne būtybėms „šiltnamyje“; jis byloja žmonėms, kurie kovoja įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Būtent ten laisvai apsisprendžiama tarnauti Dievui, Jį mylėti labiau už viską. Laisvė yra būtina, laisvėje meilė sustiprėja, išleidžia šaknis: „Tačiau neužmirškite, kad šventuoju negimstama. Šventuoju žmogus tampa veikiamas Dievo malonės, visa esybe į ją atsakydamas.“³⁴

Taigi bendraudami su Viešpačiu turime puoselėti dvi pasijas: meilę ir laisvę. Jų galios susijungia, kai laisvė pasirenka Dievo Meilę. Ir tada šie malonių ir atsiliepimo į jas srautai įveiks visus sunkumus: psichologinę prievartą³⁵, nukreiptą prieš tuos, kurie trokšta būti ištikimi Viešpačiui; asmeninį menkumą, kuris niekad neišnyko, bet yra proga dar sykį paliudyti meilę per atgailos laisvę; aplinkos kliūtis, kurias turime įveikti sėdami ramybę ir džiaugsmą³⁶.

Svarstymuose apie šį didį dieviškąjį ir žmogiškąjį laisvės ir meilės žaismą kartais atsispindi kančia – skausmas iš meilės dėl menko žmonijos atsako į dieviškąjį gailestingumą, – kuri lydėjo visą monsinjoro Escrivá de Balaguero gyvenimą. Į jį žvelgiant buvo sunku tai pastebėti. Nedaug žmonių šioje žemėje gyvena taip džiaugsmingai, taip gerai visada nusiteikę, tokie jaunatviški. Jam nebūdinga jokia nostalgija, išskyrus Dievo Meilės. Tačiau jis kentėjo. Daugybė jo dvasinių vaikų, gerai jį pažinojusių, vėliau stebėjosi: „Argi galėjo būti, kad mūsų Tėvas taip kentėjo? Visada jį matėme linksmą, atidų net menkiausioms smulkmenoms, atsidavusį mums visiems.“

Atsakymą, nors ir netiesioginį, randame kai kuriuose jo pamoksluose: „Neužmirškite, jog būti su Jėzumi – patirti ir Jo Kryžiaus naštą. Kai visiškai pasitikime Dievu, Jis dažnai leidžia mums kęsti skausmą, vienatvę, prieštaravimus, šmeižtą, apkalbas, patyčias, leidžia, kad būtume vadinami bepročiais ir kad su mumis būtų elgiamasi kaip su kvailiais.“³⁷

Todėl, kad mokėjo karštai apkabinti Viešpaties Kryžių, monsinjoras Escrivá de Balagueras galėjo pasakyti: „Gyvenimas leido man ypatingu būdu pasijusti Dievo sūnumi; patyriau džiaugsmą, galėdamas prisiglausti prie Tėvo širdies, kad pasitaisyčiau, apsivalyčiau, Jam tarnaučiau, kad suprasčiau visus žmones ir jiems atleisčiau, kupinas nusižeminimo ir Jo meilės.“³⁸ Visada nuolankiai pakluso Šventosios Dvasios įkvėpimams, ir jo elgesys tapo gražaus Kristaus atvaizdo atspindžiu. Jis tvirtai tikėjo Mokytojo žodžiais ir dažnai buvo puolamas tų, kurie, regis, negalėjo pakęsti, kad galima gyventi tikėjimu, meile ir viltimi.

„Gal kam iš jūsų aš atrodau naivus. Tai nesvarbu. Net jeigu kas nors mane tokiu palaikys dėl to, kad tebetikiu meile, tvirtai jums sakau – visada ja tikėsiu! Ir kol Dievas leis man gyventi, kaip Kristaus kunigas aš ir toliau darysiu viską, kad viešpatautų vienybė ir taika tarp brolių, tarp to paties Dievo Tėvo vaikų. Kad žmonės suprastų vieni kitus. Kad mus jungtų bendras Tikėjimo idealas!“³⁹

Meilės ir laisvės aistra, suvokimas, jog reikia gyventi tikėjimu ir viltimi, virsta apaštalavimu. Pamokslas Idant visi žmonės būtų išganyti skirtas šiai temai. „Jėzus stovi prie Genezareto ežero, ir minios būriuojasi aplinkui. Jos veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio (Lk 5, 1). Kaip šiandien! Ar nematote panašumo? Žmonės trokšta išgirsti Dievo žodį, nors gal išoriškai tai ir slepia. Kai kurie galbūt pamiršo Kristaus mokymą; kiti – ne dėl savo kaltės – niekada apie jį nėra girdėję ir laiko religiją neprieinamu dalyku. Bet patikėkite: anksčiau ar vėliau ateina metas, kai sielai to negana: jai nebeužtenka įprastinių aiškinimų, netikrų pranašų mitai jos netenkina. Ir nors to dar nepripažindami, žmonės pajunta poreikį savo dvasinį alkį malšinti Viešpaties mokymu.“⁴⁰

Visuose šios knygos puslapiuose aistringai bylojama apie apaštalavimo esmę – perteikti karštą Dievo meilę žmonėms. Tai reiškia teikti sieloms tikrą ramybę, „pakeisti žemę“⁴¹. Monsinjoras Escrivá de Balagueras be atvangos kreipia savo žvilgsnį į Mokytoją, kuris savo dieviškais žingsniais žemiškajame kelyje mokė žmones kalbėti apie amžinąją laimę. Aš labai noriu pacituoti vieną pamokslo Šventumo keliu puslapį, kuriame Opus Dei įkūrėjas komentuoja savo labai mėgstamą epizodą iš Evangelijos apie Jėzų ir du mokinius iš Emauso, kurie, regis, jau buvo praradę viltį.

„Jie ramiai sau žingsniavo, kaip ir kiti keleiviai. Ir štai jiems lyg niekur nieko pasirodo Jėzus; Jis eina su jais kalbėdamasis ir jie net pamiršta nuovargį. Regiu tą sceną. Vakarėja, pučia švelnus vėjelis. Siūruoja jau paūgėjusių javų laukai, blausi šviesa pasidabravo senų alyvmedžių šakas.“⁴²

Kristus eina pro šalį. Pamatę, kad Kristus žada keliauti toliau, šie du žmonės Jam sako: Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…⁴³ „Tokie mes esame: visada nedrąsūs – gal dėl to, kad mums trūksta nuoširdumo, o gal – kad esame drovūs, nors širdies gilumoje maldaujame: Pasilik su mumis, nes sutemos gaubia mūsų sielą, ir tiktai Tu esi šviesa, Tu vienas gali numalšinti mus kamuojantį troškulį.“⁴⁴

Šis Dievo troškimas, glūdintis mumyse, yra kasdienė krikščionio apaštalavimo dirva. Mes, žmonės, Jo šaukiamės ir Jo ieškome, kai mūsų sąžinė nerami arba akys įbestos į žemę. „Ir Jėzus pasilieka. Mūsų akys atsiveria kaip Kleopo ir jo draugo, kai Jėzus ima laužyti duoną, ir nors Jis vėl dingsta mums iš akių, mes pajėgsime leistis į kelią, nors jau temsta, ir pasakoti apie Jį kitiems, nes tiek džiaugsmo netelpa vienoje širdyje.“⁴⁵

Aš vėl prisimenu, tarsi šiandien būtų 1975 m. birželio 26 d., kurios niekada nepamiršiu. Monsinjoras Escrivá de Balagueras galutinai gimė Meilei, nes jo širdis troško nesibaigiančio Emauso, nuolatos gyventi šalia Kristaus. Pamoksle Šventumo keliu jis rašė: „Tada imame trokšti Dievo, norime suprasti Jo ašaras, išvysti Jo šypseną, veidą <...> Ir siela, susiliedama su Dievu, įgyja dieviškumo: krikščionis virto keliautoju, trokštančiu atsigerti šaltinio vandens.“⁴⁶ Ir truputį toliau: „Mėgstu kalbėti apie kelią, nes visi esame keleiviai, traukiantys į dangaus namus, į savo Tėvynę.“⁴⁷

Ten jis gyvena su Švenčiausiąja Trejybe, su Marija, Švenčiausiąja Dievo ir mūsų Motina, su šv. Juozapu, kurį taip mylėjo. Daugelis visame pasaulyje prašome jo užtarimo, esame tikri, kad mūsų Viešpats Dievas patenkintas tuo, kuris norėjo būti ir visą gyvenimą šioje žemėje buvo šaunusis ir ištikimasis tarnas⁴⁸.

Opus Dei įkūrėjo iki šiol paskelbtų raštų, ypač knygų Kelias, Šventasis rožinis, Kai Kristus eina pro šalį, Pokalbiai, tiražai viršijo penkis milijonus egzempliorių, jos išverstos į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Šiuo antruoju pamokslų rinkiniu siekiama to paties tikslo – priartinti sielas prie Dievo. Bažnyčia išgyvena sunkius laikus, Šventasis Tėvas nuolatos ragina savo vaikus melstis, ugdyti antgamtinį požiūrį, ištikimai laikytis Tikėjimo, puoselėti brolišką supratingumą, saugoti taiką. Tokiomis aplinkybėmis mes negalime nusiminti: tai laikas didvyriškai įgyvendinti krikščioniškas Dievo vaikų dorybes, vaikų, kuriems dera „galvomis liesti dangų, bet kojomis tvirtai stovėti ant žemės“⁴⁹, kol keliauja laikinojoje tėvynėje.

Krikščionio, pasiryžusio elgtis ir veikti pagal savo didingą pašaukimą, gyvenimas yra kaip Viešpaties žodžių aidas: Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.⁵⁰ Paklusnumas dieviškajai Valiai atveria netikėtus horizontus. Monsinjoras Escrivá de Balagueras mėgdavo pabrėžti šį nuostabų paradoksą: „nėra nieko geresnio, kaip žinoti, jog iš Meilės esame Dievo vergai. Tik tada nebesame vergai; mes tampame draugais, vaikais“⁵¹.

Dievo vaikai, Dievo bičiuliai – šią tiesą monsinjoras Escrivá de Balagueras norėjo įdiegti tiems, kurie su juo bendravo. Savo pamokslais jis nuolat moko sielas suvokti, jog „draugystę su Dievu atidėti blogiausiam atvejui – nekrikščioniška“⁵². Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras Žmogus: Jis – mūsų Brolis, mūsų Bičiulis; jei sieksime su Juo artimai bendrauti, „mes patirsime dieviškosios bičiulystės laimę“⁵³; jei mes kaip įmanydami stengsimės Jį lydėti nuo Betliejaus iki Kalvarijos, dalindamiesi su Juo džiaugsmais ir sielvartais, mes tapsime verti šio draugiško pokalbio: calicem Domini biberunt, – gieda Valandų liturgija, – et amici Dei facti sunt,– jie išgėrė Viešpaties taurę ir tapo Dievo draugais⁵⁴.

Sūnystė ir draugystė – du neatsiejami dalykai mylintiems Dievą. Į Jį kreipiamės kaip vaikai, megzdami su Juo pasitikėjimo kupiną pokalbį, kuris turi trukti visą mūsų gyvenimą, ir kaip bičiuliai, nes „mes, krikščionys, esame įsimylėję Meilę“⁵⁵. Kaip dieviškoji sūnystė skatina vidinio gyvenimo perteklių paversti apaštalavimo darbais, taip draugystė su Dievu skatina „tarnauti visų labui: panaudokime šias Dievo dovanas kaip įrankius, padedančius kitiems atrasti Kristų“⁵⁶.

Klysta tie, kurie mato prarają tarp kasdienio gyvenimo, tarp trumpalaikių žemiškųjų reikalų, tarp istorijos tėkmės ir Dievo Meilės. Viešpats yra amžinas; pasaulis yra Jo kūrinys ir Jis paliko mus čia, kad per jį keliautume, darydami gėrį, kol pasieksime galutinę Tėvynę. Viskas svarbu krikščionio gyvenime, nes viskas gali būti proga susitikti su Viešpačiu ir todėl įgyti nenykstančią vertę. „Žmonės meluoja, kai sako amžinai, kalbėdami apie laikinus šio pasaulio reikalus. Vienintelis tikras, absoliučiai tikras yra tik amžinai, ištartas Dievui. Ir tu turi taip gyventi – pilnas tikėjimo, leidžiančio tau pajusti medaus, dangiškos saldybės skonį, kai galvosi apie amžinybę, kuri iš tikrųjų yra amžinai.“⁵⁷

Monsinjoras Escrivá de Balagueras dabar jau tiesiogiai pažįsta Dievą ir Jo švelnumą. Jis įžengė į amžinybę. Todėl jo žodžiai, taip pat ir iš šių pamokslų, kuriuos pristatau, įgijo dar didesnės galios; jie smelkiasi giliau į širdis, jie mus patraukia. Aš baigsiu ištrauka, atskleidžiančia vieną didžiausių jo aistrų:

„Mylėkite Bažnyčią, džiaugsmingai tarnaukite jai, suvokdami, kad šiai tarnybai ryžotės iš Meilės. Ir jei pamatysime, jog kas nors žengia keliu neturėdamas vilties, kaip tie du Emauso mokiniai, prisiartinkime prie jų su tikėjimu ir ne savo, o Kristaus vardu stenkitės įtikinti, kad Jėzus būtinai išpildys pažadą, kad Jis visada rūpinasi savo Sužadėtine ir jos neapleidžia. Kad sutemos išsisklaidys, nes mes esame šviesos vaikai (žr. Ef 5, 8) ir pašaukti į amžinąjį gyvenimą.“⁵⁸

Alvaro del Portillo