Kad gyventume tikėjimu

Sakoma, kad dabar mažiau stebuklų. Ar tik ne dėl to, jog mažiau sielų gyvena tikėjimu? Dievas negali užmiršti savo pažado: Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe¹. Mūsų Dievas yra Tiesa, visko, kas egzistuoja, pagrindas. Nieko neatsitinka be Jo, Visagalio, valios.

Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius². Viešpats yra nekintantis; Jam nereikia stengtis, rūpintis, kad gautų tai, ko neturi; Jis Pats yra judėjimas, neaprėpiamas grožis, begalinis didingumas. Kaip vakar, taip ir šiandien. Nors dangūs ir išnyktų kaip dūmas, o žemė susidėvėtų kaip drabužis <…>, mano išganymas tvers per amžius, manasis teisumas niekad nesusidėvės³.

Per Jėzų Kristų Dievas sudarė naują ir amžiną sandorą su žmonėmis. Savo visagalybę Jis panaudojo mūsų išgelbėjimui. Kai kūriniai nepasitiki, kai dreba pristigę tikėjimo, mes vėl išgirstame Izaiją, skelbiantį Viešpaties vardu: Nejau mano ranka per trumpa, kad išpirkčiau? Argi stinga man jėgų, kad išvaduočiau? Štai vien pagrūmojimu išdžiovinu jūrą, paverčiu dykuma upes! Jose žuvys, netekusios vandens, dvokia ir gaišta nuo troškulio. Apgaubiu dangus tamsybe, aptraukiu juos ašutine⁴.

Tikėjimas yra antgamtinė dorybė, parengianti mūsų protą, kad jis galėtų priimti apreikštas tiesas, atsakyti „taip“ Kristui, kuris mums visiškai atskleidė Švenčiausiosios Trejybės išganymo planą. Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse⁵.

Prie Siloamo tvenkinio

Norėčiau, kad mums apie tikėjimą kalbėtų ir mus tikėjimo mokytų pats Jėzus.Taigi atsiverskime Naująjį Testamentą ir kartu su Jėzumi išgyvenkime keletą epizodų. Jis negailėdamas jėgų nuosekliai ugdė savo mokinius, kad jie su pasitikėjimu imtųsi vykdyti Tėvo valią. Jis moko juos žodžiu ir darbais.

Pažvelkime į Evangelijos pagal Joną devintą skyrių. Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“⁶ Šie žmonės, nors yra taip arti Kristaus, smerkia vargšą neregį. Tad nesistebėkite, jei patys, tarnaudami Bažnyčiai, matote Viešpaties mokinių, kurie taip elgiasi jūsų arba kitų atžvilgiu. To nepaisykite ir kaip neregys nuoširdžiai atsiduokite į Kristaus rankas. Kristus nekaltina – Jis atleidžia. Jis nesmerkia – pasigaili. Jis ne abejingai stebi ligonį, bet su dievišku rūpestingumu paskiria vaistų.

Mūsų Viešpats spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. „Siloamas“ – „Siųstasis“. Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis⁷.

Kokio tvirto tikėjimo pavyzdį duoda mums šis neregys! Koks gyvas, veiksmingas jo tikėjimas. Ar ir tu taip pat atsiliepi į Dievo įsakymus, kai taip dažnai būni aklas, kai tavo sielos rūpesčiai aptemdo šviesą? Kokią galią turėjo vanduo, kad akys, juo suvilgytos, pasveiko? Paslaptingi akių lašai, ypatingi vaistai, pagaminti mokslininko alchemiko laboratorijoje, būtų labiau tikę. Tačiau žmogus tiki; vykdo Dievo nurodymą, ir jo akys vėl atgauna šviesą.

Pasirodo, gerai, – komentuoja šv. Augustinas, – kad evangelistas mums paaiškino šio tvenkinio vardo reikšmę, – tai „Siųstasis“. Dabar jau suprantate, kas yra „Siųstasis“. Jei Viešpats mums nebūtų buvęs atsiųstas, niekas nebūtų išvaduotas iš nuodėmės⁸. Turime tvirtai tikėti Tą, kuris mus gelbsti, tikėti dieviškąjį Gydytoją, kuris buvo siųstas, kad mus išgydytų; ir kuo sunkesnė ar beviltiškesnė mūsų liga, tuo stipriau tikėti.

Mes turime stengtis viską vertinti Dievo matu, niekada neprarasti antgamtinio požiūrio ir atminti, jog Jėzus pasinaudoja net mūsų menkumu, kad parodytų savo šlovę. Todėl, pajutę į sąžinę įšliaužiant savimeilės gyvatę, nuovargį, neviltį, aistrų naštą, nepasiduokite ir klausykite Mokytojo, neišsigąskite liūdnos realybės, kuri glūdi kiekviename iš mūsų; nes, kol gyvensime, mūsų silpnybės visada mus persekios.

Tai yra krikščionio kelias. Todėl reikia be paliovos, nuolankiai ir karštai maldauti: Viešpatie, nepasitikėk manimi! Tai aš pasitikiu Tavimi. Ir kai siela pajus mus lydintį Kristaus žvilgsnį, pilną meilės, gailestingumo, švelnumo, suprasime tikrąją apaštalo Pauliaus žodžių prasmę: virtus in infirmitate perficitur⁹ – mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume. Tikėdami Viešpatį, kad ir būdami menki, arba kaip tik dėl to, būsime ištikimi Dievui, mūsų Tėvui. Dievo galia sušvytės, ji palaikys mus, slegiamus silpnybių.

Bartimiejaus tikėjimas

O šį kartą šv. Morkus pasakoja mums apie kito neregio išgijimą. Iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio¹⁰. Išgirdęs didelį triukšmą, kurį kėlė minia, neregys paklausė: Kas tai? Jam buvo atsakyta: tai Jėzus iš Nazareto. Tuomet jo siela užsiliepsnojo tokiu tikėjimu į Kristų, kad jis pradėjo šaukti: Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs¹¹.

O štaitu, sustojęs tokio trumpo mūsų gyvenimo kelkrašty, – ar nenori taip pat šaukti? Tu, kuriam stinga šviesos, kuriam reikia daugiau malonių, idant ryžtumeisi siekti šventumo, – ar nejauti didžiulio noro maldauti: Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Kokia nuostabi ši trumpa malda – dažnai ją kartokite!

Patariu jums: neskubėdami apmąstykite akimirkas prieš įvykstant stebuklui, kad įsisąmonintumėte šią tokią aiškią mintį – kaip skiriasi gailestingoji Jėzaus Širdis ir mūsų vargšės širdys! Toji mintis jums visada padės, ypač išmėginimo, pagundos valandą arba kai reikia didžiadvasiškumo atliekant kuklias kasdienio gyvenimo priedermes, ar tomis akimirkomis, kai reikia herojiškumo.

Daugelis jį draudė, kad nutiltų¹². Kaip ir tave, kai pajutai, jog Jėzus praėjo pro pat tave. Širdis ėmė smarkiau plakti, ir tu ėmei šaukti, apimtas vidinio nerimo. Tada tavo draugai, papročiai, patogus gyvenimas, aplinka, viskas tave stabdė: nutilk, nešauk. Kam šaukti Jėzų? Netrukdyk Jo!

Tačiau vargšas Bartimiejus jų neklausė. Priešingai, jis dar garsiau šaukė: Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Viešpats, girdėjęs jį nuo pat pradžios, leido jam atkakliai melstis. Kaip ir tau. Jėzus išgirsta pirmąjį mūsų sielos šauksmą, bet laukia. Jis nori, kad būtume tvirtai įsitikinę, jog mums Jo reikia. Jis nori, kad mes Jo atkakliai maldautume, kaip tasai neregys prie kelio, vedančio iš Jericho. Sekime Juo. Net jei Dievas nesuteikia akimirksniu to, ko mes Jį prašome, net jei žmonės stengiasi atitraukti mus nuo maldos, nesiliaukime Jį prašyti¹³.

Jėzus sustojo ir tarė: Pašaukite jį. Ir kai kurie, palankesni jam, sakė: Drąsos! Kelkis, Jis tave šaukia¹⁴. Tai krikščioniškasis pašaukimas! Bet Dievas kviečia ne vienintelį kartą. Dievas mūsų ieško kiekvieną akimirką. Kelkis, – sako Jis mums, – atsižadėk savo tingumo, dykinėjimo, patogumų, savanaudiškumo, tariamų rūpesčių, smulkmeniškumo. Atsiplėšk nuo žemės, kur matau tave parblokštą, priplotą, beformį. Įgyk aukštį, svorį ir tūrį, įgyk antgamtinį požiūrį.

Tas žmogus, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus¹⁵. Jis nusimeta apsiaustą! Nežinau, ar tu esi buvęs kare. Prieš daugelį metų man teko eiti per kovos lauką, kur ką tik baigėsi mūšis. Milinės, gertuvės, kuprinės, pilnos šeimyninių relikvijų – brangių žmonių laiškai, nuotraukos – mėtėsi ant žemės. Ir tai priklausė ne nugalėtiesiems, bet nugalėtojams! Visi šie daiktai buvo nereikalingi. Jie trukdė greičiau bėgti ir peršokti per priešo užkardą. Kaip Bartimiejui, kad bėgtų paskui Kristų.

Neužmiršk: siekiant priartėti prie Kristaus, būtinai reikia aukos. Reikia nusikratyti visko, kas trukdo: apsiausto, kuprinės, gertuvės. Šitaip turi elgtis kovoje dėl Dievo šlovės, šioje taikos ir meilės kupinoje kovoje, kuria stengiamės išplėsti Kristaus karalystę. Kad tarnautum Bažnyčiai, popiežiui ir sieloms, turi būti pasirengęs atsižadėti visko, be ko galima apsieiti: apsiausto, kuris būtų gaubęs tave šaltomis naktimis, brangių šeimos atminimų, gaivinančio vandens. Tikėjimo pamoka – meilės pamoka. Štai taip reikia mylėti Kristų.

Tikėjimas, patvirtinamas darbais

Iš karto užsimezga dieviškasis dialogas, nuostabus dialogas, labai jaudinantis, uždegantis, nes dabar Bartimiejus – tai tu ir aš. Kristus klausia: Qui tibi vis faciam? Ko nori, kad tau padaryčiau? Neregys atsako: Rabuni, kad praregėčiau¹⁶. Kaip logiška! O tu pats ar matai? Ar tau niekada nėra nutikę tarsi šiam Jericho neregiui? Negaliu pamiršti, kaip prieš daugelį metų, apmąstęs šiuos žodžius ir supratęs, kad Jėzus kažko iš manęs laukė, – tada visai neįsivaizdavau ko, – aš ištariau: Viešpatie, ko Tu nori? Ko manęs prašai? Nujaučiau, jog Viešpats mane kviečia vildamasis dar kažko kito, ir šis Rabboni, ut videam – „Mokytojau, kad praregėčiau“ – mane paskatino Kristaus maldauti, be atvangos Jam kartoti: „Viešpatie, tegu išsipildo tai, ko Tu nori“.

Kartu su manimi melskite Viešpatį: doce me facere voluntatem tuam, quia Deus meus es tu.Mokyk mane vykdyti tavo valią, nes tu – mano Dievas¹⁷. Trumpai tariant, tekyla nuoširdus troškimas atsiliepti į mūsų Kūrėjo kvietimus, stengtis paklusti Jo planams, tvirtai tikint, kad Jis neleis klysti.

Jei taip mylime dieviškąją Valią, suprasime, jog tikėjimo vertę lemia ne vien jo išpažinimas žodžiais, bet ir karštas pasiryžimas ginti jį darbais, – ir elgsimės nuosekliai.

Tačiau grįžkime prie scenos, kuri rutuliojasi išeinant iš Jericho. Tai į tave dabar kreipiasi Kristus. Jis tau sako: Ko nori iš manęs? – Kad praregėčiau, Viešpatie, kad praregėčiau! Tada Jėzus taria: Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu¹⁸. Sekti paskui Jį keliu. Tu supratai, ką tau siūlo Viešpats, ir pasiryžai Jį lydėti kelyje. Tu stengiesi eiti su juo pėdą į pėdą, apsivilkti Kristaus drabužį, būti pačiu Kristumi. Nes tavo tikėjimas, tikėjimas šviesa, kurią tau duoda Viešpats, turi būti veiksmingas ir pasiaukojantis. Neturėk iliuzijų, nemanyk atrasiąs naujų būdų. Tokio tikėjimo Jis laukia iš mūsų: turime Jo ritmu žengti į priekį, dosniai dirbdami, išraudami ir atmesdami viską, kas mums trukdo.

Tikėjimas ir nuolankumas

O štai kita jaudinanti scena.Ją mums pasakojo šv. Matas: moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą¹⁹. Koks jos nuolankumas! Mat ji pati sau kalbėjo:Jei tik palytėčiau jo drabužį – išgyčiau²⁰. Visada yra taip karštai tikinčių ligonių, kaip Bartimiejus, kurie nesidrovi maldauti, viešai išpažįsta savo tikėjimą. Tačiau žiūrėkit – Kristaus kelyje nėra dviejų vienodų sielų. Didelis šios moters tikėjimas, bet ji nešaukia. Ir prisiartina nepastebimai. Jai užtenka palytėti Kristaus drabužį, nes yra įsitikinusi, kad išgis. Vos tik ji taip padarė, mūsų Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į ją. Jis jau žino, kas dedasi šioje širdyje, pajuto jos pasitikėjimą: Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave²¹.

Ji prisiartino tikėdama, palytėjo apsiausto apvadą, ir žinojo, kad pagijo… Ir mes, jei norime būti išgelbėti, turime paliesti Kristaus drabužį kupini tikėjimo²². Ar dabar supranti, koks turi būti mūsų tikėjimas? Nuolankus. Kas esi tu, kas esu aš, kad būtume verti šito Kristaus kvietimo? Kas esame mes, kad būtume taip arti Jo? Kaip ir tai vargšei moteriai minioje, Jis suteikė mums progą. Ne akimirką palytėti Jo apsiausto kraštelį. Turime Jį patį. Jis mums visiškai pasiaukojo – su savo Kūnu, Krauju, Siela ir Dieviškumu. Jis yra kasdienis mūsų maistas; artimai su Juo kalbamės, kaip su Tėvu, kaip su Meile. Tai yra tiesa, ne fantazija.

Stenkimės ugdyti savo nuolankumą, nes tiktai nuolankus tikėjimas leidžia žvelgti antgamtiniu požiūriu. Kito kelio nėra. Tėra du būdai gyventi žemėje: gyventi antgamtinį gyvenimą arba gyvulišką gyvenimą. Tu ir aš galime gyventi tik Dievo gyvenimą, antgamtinį gyvenimą. Kokia gi žmoguinauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!²³ Kokia nauda žmogui iš visko, kas yra žemėje, ko verti visi jo siekimai, proto ir valios pastangos? Kam visa tai, jei viskas baigiasi, jei visi šio pasaulio turtai yra tik teatro dekoracijos; jei paskui yra amžinybė – amžinai, amžinai, amžinai?

Šis prieveiksmis „amžinai“ išaukštino Teresę Avilietę. Vieną dieną ji, visai dar vaikas, su broliu Rodrigu, iškeliavo pro Adajos²⁴ vartus už miesto sienų, į maurų kraštą, kad ten būtų nukirsdinti dėl Kristaus; ji šnibždėjo į ausį savo pailsusiam broliui: amžinai, amžinai, amžinai²⁵.

Žmonės meluoja, kai sako „amžinai“, kalbėdami apie laikinus šio pasaulio reikalus. Vienintelis tikras, absoliučiai tikras yra tik „amžinai“, ištartas Dievui. Ir tu turi taip gyventi – pilnas tikėjimo, leidžiančio tau pajusti medaus, dangiškos saldybės skonį, kai galvosi apie amžinybę, kuri iš tikrųjų yra „amžinai“.

Kasdienybė ir kontempliacija

Grįžkime prie šv. Evangelijos ir stabtelėkime ties tuo, ką šv. Matas pasakoja 21 skyriuje. Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo²⁶. Koks džiaugsmas, Viešpatie, matyti Tave išalkusį, matyti Tave ištroškusį prie Sicharo šulinio!²⁷ Aš Tave kontempliuoju, perfectusDeus, perfectus homo²⁸: tikrasis Dieve ir tikrasis Žmogau. Turintis tokį pat kūną, kaip mano. Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą²⁹, kad aš niekada nesuabejočiau, jog mane supranta, jog mane myli.

Jis pasijuto alkanas³⁰. Kai pavargsime dirbdami, mokydamiesi, apaštalaudami, kai apsiniauks horizontas, nukreipkime savo žvilgsnį į Kristų: į gerąjį Jėzų, pavargusį Jėzų, alkaną ir ištroškusį Jėzų. Viešpatie, kaip moki padaryti, kad Tave suprastume, kad Tave mylėtume! Tu viskuo esi panašus į mus, išskyrus nuodėmę, kad suvoktume, jog su Tavimi įstengsime nugalėti savo blogus polinkius, ištaisyti klaidas. Ir nesvarbu nei nuovargis, nei alkis, nei troškulys, nei ašaros… Kristus buvo pavargęs, alkanas, ištroškęs, Jis verkė. Svarbu yra kova – maloni kova, nes Viešpats visada yra šalia mūsų – kad įvykdytume Tėvo, kuris yra danguje, valią³¹.

Jis prieina prie figmedžio. Jis prieina prie tavęs, prieina prie manęs. Jėzus alkanas ir ištroškęs sielų. Nuo Kryžiaus Jis sušuko: Sitio!³² – trokštu. Jis trokšta mūsų, mūsų meilės, mūsų sielų ir visų sielų, kurias turime atvesti pas Jį Kryžiaus keliu – nemirtingumo ir dangiškosios šlovės keliu.

Jis priėjo prie figmedžio, bet nieko nerado, vien tik lapus³³. Kaip apgailėtina. Ar taip būna ir mūsų gyvenime? Ar, deja, ne tiesa, kad mums trūksta tikėjimo, nuolankumo virpėjimo, kad stinga aukų ir kilnių darbų? Ar iš tiesų tik išorė krikščioniška ir vaisių nėra? Baisu. Jėzus paliepia: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo³⁴. Šis Šventojo Rašto fragmentas liūdina, bet kartu ir skatina mus atgaivinti tikėjimą, gyventi pagal tikėjimą, kad Kristus džiaugtųsi, gaudamas iš mūsų to, ko viliasi.

Neapgaudinėkime savęs: mūsų Viešpats niekada nebus priklausomas nuo žmogaus sumanymų, norų. Patys ambicingiausi planai Jo akyse tėra vaikų žaidimas. Jam reikia sielų, reikia meilės. Jis nori, kad visi žmonės amžinai džiaugtųsi Jo Karalyste. Mes turime daug dirbti žemėje ir gerai dirbti, nes turime pašventinti būtent šį, kasdienį, darbą.Ir niekada nepamirškime dirbti dėl Dievo. Jei dirbtume tik savo pačių labui, iš puikybės, užaugintume tik lapus. Ant tokio tankaus medžio nei Dievas, nei žmonės negalėtų rasti jokio tinkamo vaisiaus.

Pamatę nudžiūvusį figmedį, mokiniai nustebo ir sakė: Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?³⁵ Šie pirmieji dvylika, nors matę šitiek Kristaus stebuklų, ir vėl nustemba; jiems trūksta karšto tikėjimo. Todėl Viešpats patvirtina: Iš tiesų sakau jums: jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, ne tik galėtumėte taip padaryti su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: „Pasikelk ir meskis į jūrą!“, ir taip atsitiktų³⁶. Jėzus Kristus kelia sąlygą – kad gyventume tikėjimu, nes tik tada galėsime pajudinti kalnus. O juk yra tiek dalykų, kuriuos reikėtų pajudinti pasaulyje, bet pirmiausia – mūsų širdyje. Tiek kliūčių malonei! Taigi tebūna jūsų tikėjimas paremtas darbais. Tikėjimas, neatsiejamas nuo pasiaukojimo, tikėjimas, kupinas nuolankumo. Tikėjimas paverčia mus visagalėmis būtybėmis: Visa, ko tikėdami melsite, – gausite³⁷.

Tikintis žmogus žino, ko verti žemiškieji reikalai, žino, kad mūsų gyvenimas čia, žemėje, yra, kaip sakė Teresė Avilietė, bloga naktis blogoje užeigoje³⁸. Jis stiprina savo įsitikinimą, kad mūsų buvimas žemėje yra darbo ir kovos metas, apsivalymo laikas, skirtas grąžinti skolą dieviškajam teisingumui už savo nuodėmes. Jis taip pat žino, kad žemiškieji turtai yra priemonės, ir todėl naudoja juos dosniai, drąsiai.

Tikėjimas nėra skirtas tik tam, kad apie jį būtų pamokslaujama: jį turime įrodyti darbais. Dažnai tam pristinga jėgų. Tada – vėl grįžtame prie Evangelijos: elkitės kaip jaunuolio epileptiko tėvas. Jis trokšta, kad jo sūnus būtų sveikas, viliasi, jog Kristus jį išgydys, ir vis dėlto neįstengia patikėti tokia laime. Bet Jėzus, visada prašantis tikėjimo, užkerta kelią abejonėms, kurias įžvelgia šioje sieloje: Tikinčiam viskas galima!³⁹ Viskas yra įmanoma: mes – visagaliai… Tačiau tik tada, kai esame pilni tikėjimo. Šis žmogus jaučia savo tikėjimą silpstant, bijo, kad jo dvejonės sutrukdys sūnui pasveikti. Ir pravirksta. Nesigėdykime tokių ašarų: jos yra meilės Dievui, atgailos pilnos maldos, nuolankumo vaisius. Vaiko tėvas su ašaromis sušuko: Tikiu! Padėk mano netikėjimui!⁴⁰

Baigdami meditaciją ir mes tariame šiuos žodžius: Viešpatie, tikiu! Tu išmokai mane tikėti Tavimi ir nusprendžiau ištikimai Tave sekti. Dažnai maldaudavau Tavęs gailestingumo. Ir taip pat netikėdavau, kad galėtum padaryti tiek stebuklų savo vaikų širdyse. Viešpatie, tikiu! Tačiau padėk man tikėti dar labiau, dar stipriau!

Skirkime šią maldą Šventajai Marijai, Dievo Motinai ir mūsų Motinai, tikėjimo Mokytojai: Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.⁴¹