Krikščionio viltis

Jau prieš daugelį metų su tvirtu, su diena iš dienos stiprėjančiu įsitikinimu rašiau: Visko lauk iš Jėzaus: tu nieko neturi; tu nieko nevertas; tu nieko negali. Tai Jis veiks, jei tu atiduosi save Jam¹. Laikas ėjo, o mano įsitikinimas darėsi vis tvirtesnis ir gilesnis. Mačiau, kaip daugelyje sielų Dievo viltis įžiebė nuostabius meilės židinius, suliepsnojusius ugnimi, kuri verčia smarkiau plakti širdį, saugo ją nuo nusivylimo ir liūdesio, nors kelyje tenka kentėti, kartais netgi labai skaudžiai.

Susijaudinau, skaitydamas šv. Mišių skaitinius, įsivaizduoju, kad ir jums taip yra atsitikę. Supratau, jog apaštalo žodžiais Dievas mums padeda apmąstyti glaudžią trijų dieviškųjų dorybių jungtį – tai pagrindas, ant kurio audžiamas tikrasis krikščionio vyro, krikščionės moters gyvenimas.

Dar kartą paklausykite šv. Pauliaus: Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.²

Čia, Tabernakulyje, esančio Dievo akivaizdoje(kiek stiprybės teikia šis realus Jėzaus artumas!), šiandien mąstysime apie nuostabią Dievo dovaną – viltį, kuri pripildo mūsų sielas džiaugsmo: spe gaudentes³. Mes džiaugiamės, nes, jei esame ištikimi, mūsų laukia begalinė Meilė.

Niekada neturėtume pamiršti, kad visiems – vadinasi, ir kiekvienam iš mūsų – yra tik du būdai gyventi žemėje: dieviškasis gyvenimas, kovojant, kad patiktume Dievui; arba gyvuliškasis gyvenimas, kuriame esama šiokio tokio žmogiškumo atspalvio, tačiau – be Dievo. Aš niekada pernelyg nepasitikėjau pasaulietiškais „šventuoliais“, kurie didžiuojasi esą netikintys. Aš juos myliu, kaip ir visus žmones, savo brolius; žaviuosi jų gera valia, kuri kai kuriais atžvilgiais gali būti herojiška. Tačiau man jų gaila, nes nepatirti Dievo šviesos ir šilumos, neapsakomo teologinės vilties džiaugsmo – didžiulis nuostolis.

Nuoširdus krikščionis, gyvenantis pagal tikėjimą, visada veikia Dievo akivaizdoje, turi antgamtinį požiūrį. Jis dirba šiame pasaulyje (kurį karštai myli), ir pasinėręs į žemiškuosius reikalus, vis kelia akis į dangų. Šv. Paulius mus ragina: quae sursum sunt quaerite; siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, – per krikštą mirę tam, kas iš pasaulio, – ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve⁴.

Žemiškieji lūkesčiai ir krikščioniškoji viltis

Daugelis mėgsta kartoti banalų posakį, kad viltis miršta paskutinė. Tarsi viltis būtų koks irklas, kuriuo iriamasi per gyvenimą be rūpesčių ir sąžinės graužimo! Arba tarsi ji būtų pretekstas sine die vis atidėlioti progą pasitaisyti, mūsų kovą dėl kilnių tikslų, ypač dėl galutinio tikslo – susivienyti su Dievu.

Aš net sakyčiau, jog šitaip viltis painiojama su patogumais. Nes stinga troškimo siekti tikrojo gėrio, ir dvasinio, ir materialinio. Pats aukščiausias kai kurių žmonių siekis – apsisaugoti nuo to, kas galėtų sudrumsti tariamą jų menkos egzistencijos ramybę. Drovios, glebios ir tingios sielos žmogus paklūsta subtilioms egoizmo formoms ir susitaiko su tuo, kad dienos ir metai bėga sine spe nec metu (nei viliantis, nei bijant): be užmojų, kuriuos reikėtų įgyvendinti, be kovos nerimo. Svarbiausia yra išvengti rizikos – nusivylimo ir ašarų. Kaip nutolsta net pats menkiausias tikslas, kai prarandame norą jo siekti, pabūgę pastangų, kurių gali prireikti!

Be to, esama ir paviršutiniško požiūrio: kai kurie, žvelgdami iš kultūros ir mokslo pozicijų, paverčia viltį savo lengvos poezijos motyvu. Kadangi jie nepajėgia patys rimtai pažvelgti į save ir pasirinkti gėrio, viltis jiems tampa iliuzija, utopine svajone, atgaiva sunkaus gyvenimo sumaištyje. Viltis – netikra viltis! – tuščiu, niekur nevedančiu svaičiojimu.

Žinoma,bailių ir lengvabūdžių apstu, bet mūsų žemėje yra ir daug teisingų žmonių, kurie vadovaujasi kilniu idealu, – net jeigu tai yra tik filantropija be antgamtinės sampratos. Jie ištveria visokius nepriteklius ir dosniai tarnauja kitiems, norėdami palengvinti jų kančią ir sunkumus. Gerbiu ir netgi gėriuosi atkaklumu tų, kurie pluša dėl kilnaus idealo. Tačiau laikau savo pareiga priminti, kad viskas, ko imamės čia žemėje, jei tai tik mūsų sumanymas, yra paženklinta laikinumo. Apmąstykite Šventojo Rašto žodžius: apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa buvo tik rūkas ir vėjų vaikymas! Nebuvo nieko naudinga po saule!⁵

Šis laikinumas anaiptol neužgniaužia vilties. Kaip tik priešingai, kai pripažįstame žemiškųjų užmojų menkumą ir ribotumą, mūsų triūsas atsiveria tikrajai vilčiai, – išaukštinančiai kiekvieną žmogaus darbą ir paverčiančiai jį susitikimo su Dievu vieta. Mūsų triūsą nutvieskia amžinybės šviesa, išsklaidanti nusivylimo tamsumas. Tačiau jeigu savo trumpalaikius sumanymus mes paverčiame absoliučiais tikslais, nukreipiame akis nuo amžinybės ir tikrojo tikslo, kuriam esame sukurti, – mylėti ir garbinti Viešpatį, o paskui regėti Jį danguje, tada gražiausi ketinimai tampa išdavystėmis, netgi žmonių paniekinimo būdais. Atsiminkite šv. Augustino nuoširdžius, gerai žinomus žodžius (jis buvo patyręs tiek daug kartėlio, kai dar nepažino Dievo ir ieškojo laimės ne Jame): Tu mus kreipi į save, ir mūsų širdis patirs poilsį tik tuomet, kai ras ramybę į Tavyje!⁶ Turbūt nėra nieko tragiškesnio žmogaus gyvenime, kai viltis klastojama ir iškraipoma, kai ji sudedama ne į Meilę, be paliovos gaivinančią, o į ką nors kita.

Jausmo ir žinojimo, kad esu Dievo sūnus, tikrumas pripildo mane – norėčiau, jog ir jūs tai patirtumėte – tikros vilties, tos dieviškosios dorybės, kuri, perduota kūrinijai, prisitaiko prie mūsų prigimties ir kartu tampa labai žmogiška dorybe. Esu laimingas, nes tikiu, kad pasieksime dangų, jei būsime visados ištikimi; džiaugiuosi palaima, kuri mums teks quoniam bonus⁷, nes mano Dievas yra geras ir Jo gailestingumas begalinis. Šis tikrumas padeda man suprasti, kad tik tai, kas Dievo paženklinta, turi neišdildomą amžinybės antspaudą ir nenykstamą vertę. Tad štai kodėl viltis neatitolina manęs nuo šios žemės dalykų – priešingai, ji netgi priartina mane prie tos pačios tikrovės naujaip, krikščioniškai, kai visur siekiama atrasti ryšį tarp mūsų puolusios prigimties ir Dievo, mūsų Kūrėjo ir Atpirkėjo.

Kuo viltis?

Turbūt ne vienas savęs klausia: kuo mes, krikščionys, turime viltis? Juk pasaulis siūlo daug gėrybių, priimtinų mūsų širdžiai, kuri trokšta laimės ir karštai siekia meilės. Be to, mes norime plačiai skleisti džiaugsmą ir ramybę: pasiekę asmeninės gerovės, stengiamės, kad ir visi, mus supantys, būtų laimingi.

Deja, kai kurie žmonės, vadovaudamiesi garbingu, bet paviršutinišku požiūriu, tiktai laikinais ir nepastoviais tikslais, pamiršta, jog krikščionis turi siekti aukštesnių – amžinųjų – viršūnių. Mūsų tikslas – pati Dievo Meilė. Mes trokštame gėrėtis Ja su nesenkančiu džiaugsmu. Daugybe būdų patyrėme, kad šios žemės dalykai mums visiems pasibaigs sulig šiuo pasauliu, o kiekvienam žmogui netgi anksčiau – mirštant (nei garbės, nei turtų nenusinešime į kapus). Todėl su vilties duotais sparnais, skraidinančiais mūsų širdis į Viešpatį, išmokome melstis: in Te Domine speravi, non confundar in aeternum⁸. Sudėjau viltį į Tave, Viešpatie, kad tavo ranka mane vestų dabar ir visados, ir per amžių amžius.

Viešpats mus sukūrė ne tam, kad čia statytume „išliekantį miestą“⁹, nes šis pasaulis yra kelias į kitą pasaulį – buveinę be liūdesio¹⁰. Tačiau mums, Dievo vaikams, nevalia pamiršti žemiškuosius reikalus, nes Dievas nori, kad mes juos pašventintume, persmelktume savo palaimintu tikėjimu – jis vienintelis teikia tikrą ramybę ir džiaugsmą sieloms visur ir visada. Nuo 1928-ųjų nuolat kartodavau, kad labai svarbu krikščioninti visuomenę, ugdyti antgamtinį požiūrį visuose mūsų žmonijos sluoksniuose, kad kiekvienas iš mūsų stengtųsi pakylėti į malonės lygmenį savo kasdienes pareigas, darbą, veiklą ar profesiją. Taip visa žmonių veikla būtų nušviesta naujos vilties, pranokstančios laiką ir šio pasaulio laikinumą.

Krikštas mus padarė Kristaus žodžio, raminančio, uždegančio ir gydančio sužeistas sąžines, nešėjais. Kad Viešpats veiktų mumyse ir per mus, turime pasakyti Jam, jog esame pasirengę kovoti kiekvieną dieną, net ir žinodami esą silpni ir nenaudingi, net ir jausdami didžiulę savo menkumo ir bejėgiškumo naštą. Turime Jam kartoti, kad pasitikime Juo, Jo pagalba, o prireikus būti kaip Abraomas, kuris, nematydamas jokios vilties,… patikėjo viltimi…¹¹ Šitaip mes dirbsime su vis neblėstančiu polėkiu ir išmokysime kitus gyventi ramiai, nepasiduoti neapykantai, įtarumui, nežinojimui, nesupratimui, pesimizmui, nes Dievas viską gali.

Viešpats mus visada ragina: budėkite! Šis Dievo raginimas brandina mūsų širdyse viltingą šventumo troškimą ir norą paversti jį darbais. Mano vaike, duok man savo širdį¹², – kužda Jis mums į ausį. Liaukis statęs smėlio pilis, pasiryžk atverti savo sielą Dievui, nes tikrasis vilties ir gerumo kitiems pamatas – Viešpats. Jei nesigrumiame su savimi, jei ryžtingai neatsikratome priešų, tūnančių mūsų vidinėse tvirtovėse (išdidumo, pavydo, kūno ir akių geidulingumo, puikybės ir kvailo besaikio godumo), patys kilniausi idealai be vidinės kovos sunyksta kaip lauko gėlė. Juk pakyla saulė su savo kaitra, išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožybė pranyksta¹³. Paskui mažiausiuose plyšeliuose lyg nuodingos ir vislios piktžolės ima tarpti neviltis ir liūdesys.

Jėzui nepatinka nuolatinis dvejojimas. Jis tikisi ir turi teisę tikėtis, kad žengsime tvirtai, nepasiduodami sunkumams. Jis reikalauja ryžtingų, konkrečių žingsnių: abstraktūs pasiryžimai mažai ką duoda. Tokie migloti sprendimai man atrodo kaip apgaulingos iliuzijos, galinčios nustelbti kvietimus, kuriais Dievas prabyla į mūsų širdis, – tai žaltvykslės, kurios nei degina, nei šildo ir užgęsta taip greit, kaip ir įsižiebė.

Tik tada patikėsiu, kad tavo ketinimas siekti tikslo nuoširdus, kai matysiu tave žengiant ryžtingai. Daryk gera ir apsvarstyk savo nuostatą prieš kiekvienos akimirkos darbus. Būk teisingas ten, kur būni, įprastinėje aplinkoje, net jei būtum pavargęs. Daryk laimingus šalia esančius žmones, džiaugsmingai tarnaudamas kitiems darbo vietoje, stengdamasis kuo geriau atlikti savo užduotį: supratingai, su šypsena, krikščioniškai elgdamasis. Ir daryk visa dėl Dievo, galvodamas apie Jo šlovę, nukreipęs žvilgsnį į dangų, ilgėdamasis galutinės Tėvynės, nes tai vienintelis tikslas, vertas pastangų.

Aš galiu visa

Jei tu nekovoji, nesakyk man, jog stengiesi priartėti prie Kristaus, Jį pažinti ir mylėti. Kai pradedame žengti karališkuoju keliu – sekti Kristumi ir elgtis, kaip dera Dievo vaikui, – greitai suprantame, kad mūsų laukia Šventasis Kryžius. Mums jis turi būti pagrindas, į kurį remiasi mūsų viltis susivienyti su Viešpačiu.

Įspėju, ši programa nelengva. Gyventi taip, kaip mums nurodo Viešpats, reikia pastangų. Skaitau jums Apaštalo išvardytus nutikimus ir kančias, kuriuos jis ištvėrė vykdydamas Jėzaus valią: Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis¹⁴.

Per savo pokalbius su Viešpačiu stengiuosi neatitrūkti nuo realybės, kurioje mes gyvename, neprasimanyti teorijų, nesvaičioti apie didelius išsižadėjimus ar didvyriškus poelgius, kurių, tiesą sakant, retai būna. Svarbu, kad mes pasinaudotume savo laiku, kuris sprūsta iš rankų ir krikščioniškuoju požiūriu yra didesnis turtas negu auksas, nes tai – pirmieji žingsniai į šlovę, kurios sulauksime vėliau.

Žinoma, per dieną mums neteks galynėtis su šitiek didelių prieštaravimų, kuriuos išgyveno Saulius. Mes susidursime su savo egoistiniu niekšiškumu, gašlumu, nemalonumais, į kuriuos patenkame dėl beprasmiškos, absurdiškos puikybės ir kitų silpnybių. Ar reikia nusiminti? Ne. Kartu su šv. Pauliumi kartokime Viešpačiui: džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas¹⁵.

Kartais, kai viskas mums klostosi priešingai, negu įsivaizdavome, nejučia išsiveržia žodžiai: Viešpatie, pažvelk, kaip viskas man žlunga, viskas, viskas…Tai proga atitaisyti: su Tavimi tvirtai eisiu pirmyn, nes Tu esi pati stiprybė – quia tu es, Deus, fortitudo mea¹⁶.

Raginu tave rūpesčių sūkury nuolatos kelti akis į dangų, nes viltis skatina tvertis stiprios Dievo rankos, kurią Jis mums be paliovos tiesia, kad neprarastume antgamtinio požiūrio net ir tada, kai sukyla aistros ir ima persekioti mus, norėdamos uždaryti niekingame „aš“ kalėjime, arba kai, kupini vaikiškos tuštybės, pasijuntame esą visatos centras. Aš tvirtai tikiu, kad be žvilgsnio į aukštybes, be Jėzaus nieko nepasieksiu; žinau, jog stiprybė, kurios man reikia, idant susitvardyčiau ir nugalėčiau, atsiranda kartojant: Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina¹⁷. Šiais žodžiais apeliuojama į Dievo pažadą niekada neapleisti savo vaikų, jeigu šie Jo neapleis.

Silpnybė ir atleidimas

Viešpats taip priartėjo prie savo kūrinių, kad mūsų visų širdyje glūdi aukštumų ilgesys, troškimas kilti labai aukštai, daryti gera. Aš skatinu tavyje šiuos siekius, nes noriu, kad įtikėtum pažadu, kurį Jis įdėjo į tavo sielą. Jei tu leisi Jam veikti, – ten, kur esi – būsi naudingas ir labai veiksmingas įrankis. Bailiai neišsisukinėk nuo pasitikėjimo, kurį Viešpats sudėjo į tave, ir dėl pasipūtimo naiviai nesumenkink sunkumų, iškilsiančių tavo, krikščionio, kelyje.

Nesistebėkime. Savo viduje kaip puolusios mūsų prigimties vaisių nešiojamės priešiškumo, priešinimosi malonei pradą – tai gimtosios nuodėmės žaizdos, kurias mūsų nuodėmės vis aštrina. Vadinasi, turime ryžtis kopti aukštyn, imtis dieviškų ir žmogiškų kasdienių darbų, visados vedančių į Dievo Meilę; nuolankiai, atgailaujančia širdimi, pasitikėdami Dievo pagalba ir nuoširdžiai stengdamiesi, tarsi viskas priklausytų tik nuo mūsų pačių.

Tol, kol kovosi, – o kova truks iki pat mirties, – atmink, kad gali išvysti grėsmingai prieš tave kylančius išorės ir vidaus priešus. Be to, tarsi tai būtų dar nepakankamai didelė našta, tavo mintyse ne kartą pabus ankstesnės tavo klaidos, daugybė klaidų. Dievo vardu tau sakau: nenusimink. Jei taip atsitiktų, – nors nebūtinai taip turi atsitikti ir ne dažnai, – paversk tai dingstimi labiau vienytis su Viešpačiu, kuris pasirinko tave savo vaiku ir tavęs neapleis. Jis leidžia šį išbandymą, kad tu labiau Jį mylėtum ir kuo aiškiau pamatytum nuolatinę Jo globą, Jo Meilę.

Prašau – būkite drąsūs. Kristus, atleidęs ant Kryžiaus, toliau teikia mums savo atleidimą Atgailos Sakramentu, ir mes nuolat turimeUžtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio¹⁸, idant pasiektume Pergalę.

Kad ir kas atsitiktų, pirmyn! Įsikibk stipriai į Viešpaties ranką ir suprask, jog Dievas niekada nepralaimi. Jei dėl kokios nors priežasties nuo Jo atitolsti, nuolankiai pradėk iš naujo, būk sūnumi palaidūnu kasdien ir netgi keletą kartų per dieną. Tau reikia savo atgailaujančią širdį gydyti išpažintimi, kuri yra tikras Dievo Meilės stebuklas. Viešpats numazgoja tavo sielą šiuo nuostabiu sakramentu; Jis pripildo tave džiaugsmo ir stiprybės, idant nenusilptum savo kovoje ir nuolatos grįžtum prie Dievo, kad ir kaip tau viskas atrodytų beviltiška. Be to, Dievo Motina, kuri yra ir mūsų Motina, su tikra motiniška meile globoja, remia tave kelyje.

Dievas nepailsta atleisti

Šventasis Raštas mus įspėja: net teisusis septynis kartus parpuola¹⁹. Kaskart, kai perskaitydavau šiuos žodžius, mano sielą smarkiaisukrėsdavo meilė ir skausmas. Viešpats šiuo dieviškuoju įspėjimu dar kartą eina link mūsų; byloja mums apie savo gailestingumą, švelnumą, savo beribį didžiadvasiškumą. Būkite tikri: Viešpačiui nepatinka mūsųsilpnybės, bet Jis mus pažįsta ir viliasi, kad būtent per šias silpnybes tapsime šventesni.

Virpulys iš meilės, – sakiau jums. Nuoširdžiai žvelgiu į savo gyvenimą ir matau esąs niekas, esąs nieko vertas, nieko neturintis, nieko negalintis. Dar daugiau: aš esu menkystė! Tačiau Jis yra viskas, ir kartu Jis yra mano, o aš esu Jo, nes Jis manęs neatstumia, Jis dėl manęs pasiaukojo. Ar regėjote didesnę meilę?

Ir sielvarto plūstelėjimas, nes, perkratydamas savo elgesį, suglumstu dėl gausybės apsileidimų. Užtenka ir kelių valandų, prabėgusių nuo mano pabudimo, kad išvysčiau, kaip smarkiai stinga meilės ir ištikimybės. Dėl tokio savo elgesio iš tikrųjų gailiuosi, bet neprarandu ramybės. Puolu prieš Dievą ir atvirai apsakau Jam savo būklę. Tuoj pajuntu Jo pagalbą – širdies gilumoje išgirstu Jį lėtai man kartojant: meus es tu²⁰. Aš žinojau, – ir žinau, koks tu esi. Kelkis ir eik!

Negali būti kitaip. Jei nuolatos būsime Viešpaties akivaizdoje, mūsų pasitikėjimas stiprės, nes suprasime, kad Jo Meilė ir kvietimas tebėra ir šiandien: Dievas nepailsta mūsų mylėti. Viltis mums įrodo, kad be Jo nepavyks atlikti nė menkiausios pareigos; ir kad su Juo, Jo malone, mūsų žaizdos užgis. Jis suteiks mums savo stiprybės, kad atlaikytume priešo puolimą, ir mes tapsime geresni. Žodžiu, suvokimas, jog esame nulipdyti iš paprastų paprasčiausio molio, turi mums padėti, ypač sustiprinti mūsų viltį, kreipiamą į Jėzų Kristų.

Stenkitės kuo dažniau pasijusti tarp Naujojo Testamento veikėjų. Gėrėkitės tomis jaudinančiomis scenomis, kuriose Mokytojas atsiskleidžia ir kaip Dievas, ir kaip žmogus, kur Jis vaizdžiai, taip pat kaip žmogus ir Dievas, pasakoja didingą atleidimo istoriją, – neblėstančios Meilės savo vaikams istoriją. Šiuos dangaus atbalsius ir dabar girdime visada šiuolaikiškai bylojančioje Evangelijoje: jaučiame, matome, net galėtume sakyti liečiame dieviškąją globą, – parama tuo tvirtesnė, kuo labiau žengiame į priekį, nepaisydami klaidų, ir vėl pradedame iš naujo. Visa tai yra vidinis gyvenimas, gyvenamas viliantis Dievu.

Nesistengdami įveikti vidinių ir išorinių kliūčių, pergalės mes nepasieksime. Ir kas stoja į rungtynes, nepelnys vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles²¹, o kiekviena tikra kova pagaltaisykles reikalauja varžovo. Taigi jei nėra varžovo, nebus vainiko; nes negali būti nugalėtojo be pralaimėtojo²².

Prieštaravimai neturi atimti iš mūsų drąsos, tai paskata mums augti kaip krikščionims: kovodami tampame šventesni, o mūsų apaštalavimo darbas – išties veiksmingesnis. Apmąstykime, kaip Jėzus Kristus – Alyvų sode ir vėliau, ant Kryžiaus, kęsdamas vienatvę ir patyčias, – priima ir myli Tėvo Valią, nors jaučia baisią Kančios naštą. Turime įsitikinti, kad norėdami sekti Kristumi ir tapti gerais Jo mokiniais, turime paklausyti Jo patarimo: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.²³ Štai kodėl mielai prašau Jėzų: Viešpatie, nė vienos dienos be Kryžiaus! Taigi su dieviškos malonės pagalba mūsų charakteris užsigrūdins, nors ir būdami menki, mes būsime atrama mūsų Dievui.

Suprask: jei į sieną kaldamas vinį nepajustum jokio pasipriešinimo, ką galėtum ten pakabinti? Jei neužsigrūdinsime su Dievo pagalba per auką, mes niekada netapsime Viešpaties įrankiais. Priešingai, jei dėl Dievo meilės ryžomės džiaugsmingai pasinaudoti prieštaravimais, iškilus kliūtims ar nemalonumams, kai sunku ir nepatogu, kartu su apaštalais Jokūbu ir Jonu galėsime sušukti: Galime!²⁴

Kovos svarba

Turiu apsaugoti jus nuo žabangų, kurias Šėtonas nuolatos spendžia, – jis nesnaudžia! – kad išplėštų mums ramybę. Kartais įsibrauna abejonė, ir kyla pagunda manyti, kad apgailėtinai traukiamės ar beveik nejudame pirmyn; netgi imame manyti, jog, nors ir labai stengdamiesi tapti geresni, mes blogėjame. Patikėkite, dažniausiai šis pesimistiškas vertinimas tik atspindi klaidingą įspūdį, kurį reikia vyti šalin. Dažnai tokiais atvejais siela pasidaro atidesnė, sąžinė jautresnė, meilė reiklesnė. Taip pat gali atsitikti, kad malonės veikimas mus dar ryškiau apšviečia ir tada mums į akis krinta daug smulkmenų, kurios prietemoje būtų praslydusios nepastebėtos. Reikia atkreipti dėmesį į šiuos rūpesčius; Viešpats šia šviesa mūsų prašo daugiau nuolankumo arba daugiau dosnumo. Atminkite, jog Dievo Apvaizda mus be paliovos veda ir Ji nešykšti savo pagalbos – didelių ir mažų stebuklų, idant savo vaikus vestų pirmyn.

Militia est vita hominis super terram, et sicut dies mercenarii, dies eius²⁵, žmogaus gyvenimas žemėje yra sunki tarnyba, o dienos slenka slegiamos darbų naštos. Niekas neišsisuka nuo šios pareigos, netgi tinginiai, kurie nenori nieko apie tai girdėti: jie apleidžia Kristaus gretas ir neriasi iš kailio kitokiose kovose, norėdami patenkinti savo tingumą, tuštybę, paikas ambicijas; jie vergauja savo kaprizams.

Kadangi žmogui kovoti yra natūralu, bandykime atkakliai vykdyti savo įsipareigojimus, noriai melsdamiesi ir dirbdami, išlaikykime gryną intenciją bei atsižvelgdami į tai, ko Dievas nori. Taip bus patenkintas mūsų meilės troškimas ir mes žengsime dar vieną žingsnį savo kelyje į šventumą, nors dienos pabaigoje kaskart suvoksime, kad mums dar lieka daug nueiti.

Kiekvieną rytą ryžtingai tardami serviam! – aš Tau tarnausiu, Viešpatie! – atnaujinkite savo pasiryžimą nenuolaidžiauti, nepasiduoti tinginystei ar nerūpestingumui, drąsiai, su didesne viltimi ir optimizmu imtis savo darbų žinodami, kad jei per susirėmimą būsime nugalėti, nuoširdi meilė padės mums pakilti.

Vilties dorybė – tai įsitikinimas, kad Dievas mums vadovauja savo Visagale Apvaizda, kuri teikia mums reikalingą pagalbą. Ji padeda mums suvokti nesenkantį Viešpaties gerumą žmonėms, tau ir man. Viešpats visada pasirengęs mus išklausyti, nes niekada nepavargsta klausytis. Jis domisi tavo džiaugsmais, sėkmėmis, meile, taip pat ir tavo rūpesčiais, sielvartais ir pralaimėjimais. Todėl kreipkis į Jį ne tik tada, kai patirsi, koks esi silpnas. Šaukis dangaus Tėvo palankiomis ir nepalankiomis aplinkybėmis, pasikliaudamas jo gailestingąja globa. Tada įsitikinimas savo menkumu (juk nereikia didelio nuolankumo, kad suprastume, jog iš tikrųjų esame tik aibė nulių) virs nenugalima jėga, nes kai nulio – mūsų aš – kairėje atsistos Kristus, – koks begalinis bus tas skaičius! Tada galėsime tarti: Viešpats yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti?²⁶

Įpraskite matyti Dievą visur, žinoti, kad Jis mūsų visada laukia, kad Jis mus mato ir reikalauja, jog mes ištikimai Juo sektume, nepalikdami vietos, kuri mums šiame pasaulyje skirta. Kad neprarastume Jo dieviškosios draugijos, turime irtis per gyvenimą kupini nuolatinio budrumo ir nuoširdaus noro kovoti.

Ši Dievo vaikų kova neturėtų virsti liūdnais atsižadėjimais, niūria rezignacija ar džiaugsmo praradimu – ji labiau primena elgesį įsimylėjėlio, kuris, dirbdamas ir ilsėdamasis, džiaugdamasis ar kentėdamas, mintimis skrieja pas mylimąją ir dėl jos mielai ir drąsiai grumiasi su sunkumais ir problemomis. O kalbant apie mus, pabrėžiu, kadangi Dievas niekada nepralaimi kovų, kartu su Juo ir mes tapsime nugalėtojai. Esu patyręs, kad jei ištikimai paklusiu Jo kvietimams, žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins²⁷.

Šiems sielos mūšiams dažnai reikia laiko, reikia kantriai, atkakliai vartoti deramą vaistą. Tad stiprinkite viltį. Dar kartą primenu, kad patirsite pralaimėjimų, dvasinių pakilimų ir nuopuolių, – duok, Dieve, kad jie būtų vos pastebimi! Niekas nėra apsaugotas nuo netikėtų kritimų. Viešpats, kuris yra visagalis ir gailestingas, mums suteikė reikiamų priemonių, kad juos nugalėtume. Tik turime jas panaudoti taip, kaip ką tik kalbėjau; jeigu reikės, ryžtingai vis pradėti iš naujo.

Kas savaitę – ir kiekvieną kartą, kai tik jums to reikės, neskrupulaudami – pasinaudokite šv. Atgailos sakramentu, dieviškojo atleidimo sakramentu. Apsisiautę malone, mes pereisime kalnus²⁸ ir nesustodami kopsime stačiais mūsų krikščioniškosios pareigos šlaitais. Naudodamiesi šiomis priemonėmis ir prašydami Viešpatį, kad suteiktų mums vis daugiau vilties, išmoksime taip užkrečiamai džiaugtis, kaip tie, kurie žino esą Dievo vaikai: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?²⁹ Tad optimizmo! Vilties stiprinami, kovosime, stengsimės nusikratyti lipnaus purvo, kuriuo mus drabsto neapykantos skleidėjai, ir vėl atrasime džiaugsmo kupiną pasaulį, nes šis pasaulis iš Dievo rankų gimė gražus ir švarus, o išmokę atgailauti, grąžinsime pasaulį Kūrėjui tokį pat gražų.

Žvilgsnis į dangų

Puoselėkime viltį. Taip stiprės ir mūsų tikėjimas, kuris laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome³⁰. Norint stiprinti šią dorybę, reikia melsti Viešpatį, kad padidintų mumyse savo meilę, nes visiškai pasikliaujame tik tuo, ką visa esybe mylime. Verta mylėti Viešpatį. Jūs, kaip ir aš, esate patyrę, kad įsimylėjęs, atiduoda save pasitikėdamas, jausdamas nuostabų supratimą, kai širdys plaka vienintele ir ta pačia meile. O kokia bus Dievo Meilė? Ar nežinote, kad Kristus mirė už kiekvieną iš mūsų? Taip, už mūsų varganą ir menką širdį buvo atiduota Jėzaus Atpirkimo auka.

Viešpats dažnai kalba apie atpildą, kurį pelnė mums savo Mirtimi ir Prisikėlimu. „Einu jums vietos paruošti“? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš³¹. Dangus yra mūsų kelio žemėje tikslas. Jėzus Kristus ten nužengė pirma mūsų ir kartu su Švenčiausiąja Mergele, šv. Juozapu, kurį aš taip garbinu, su angelais ir šventaisiais ir laukia mūsų ateinant.

Visada, netgi apaštalų laikais, buvo eretikų, bandančių sunaikinti krikščionių viltį. Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas…³² Dieviškoji mūsų kelio esmė – Jėzus, kelias, tiesa ir gyvenimas³³ – yra tvirtas užstatas, kad Jis veda į amžinąją laimę, jei nesitraukiame nuo Jo.

Kaip busnuostabu, kai mūsų Tėvas mums tars: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“³⁴ Gyventi viltimi! Štai kontempliatyvios sielos stebuklas. Mes pilni Tikėjimo, Vilties, Meilės; o viltis mus daro galingus. Prisimenate šv. Joną? Ir jums, jaunuoliai, tai parašiau: jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį³⁵. Dievas mus skubina amžinosios Bažnyčios ir visos žmonijos jaunystės labui. Taip kaip karalius Medas paversdavo auksu viską, ką paliesdavo, jūs galite paversti dievišku visa, kas žmogiška.

Niekada nepamirškite – po mirties Meilė ateis jūsų pasitikti. Ir Dievo Meilėje jūs, beje, rasite visas kilnias meiles, kokias esate patyrę žemėje. Viešpaties taip duota, kad šį trumpą tarpsnį, kaip mūsų egzistencija, pragyventume dirbdami ir kaip Jo Viengimis Sūnus darydami gera³⁶. Turime būti budrūs, įsiklausyti į kvietimus, kuriuos šv. Ignacas Antiochietis buvo pajutęs sieloje artėjant jo kankinystės valandai: ateik pas Tėvą³⁷, grįžk pas savo Tėvą, Jis tavęs nekantriai laukia.

Prašykime Švč. Mergelę Mariją, Spes Nostra, uždegti mus šventu troškimu, kad visi drauge gyventume Tėvo namuose. Niekas nesudrums mums ramybės, jei stengsimės stiprinti savo širdyje tikrosios Tėvynės troškimą: Viešpats mums vadovaus savo malone; ir, palankiam vėjui pučiant, stums mūsų valtį į šviesų krantą.