Laikas yra lobis

Kai kreipiuosi į jus, kai mes drauge kalbamės su mūsų Viešpačiu Dievu, garsiai tęsiu ir savo asmeninę maldą. Šitai mėgstu labai dažnai jums priminti. Ir jūs turite stengtis palaikyti maldą savo sieloje, net jei dėl kokios nors priežasties, kaip, pavyzdžiui, šiandien, turime imtis temos, iš pirmo žvilgsnio, regis, visai netinkamos meilės dialogui, – mūsų pokalbiui su Viešpačiu. Sakau iš pirmo žvilgsnio. Nes iš tiesų visa, kas mums atsitinka, visa, kas dedasi aplink mus, gali ir turi būti mūsų apmąstymų tema.

Turiu jums kalbėti apie laiką, apie bėgantį laiką. Nekartosiu žinomo posakio: „vieneriais metais daugiau, vieneriais – mažiau“… Nepatarsiu ir jums klausinėti žmonių, ką jie mano apie dienų tėkmę. Nes tikriausiai sulauktumėte tokio ar panašaus atsakymo: laikas eina, praeina ir nebegrįžta. Nors gal išgirstumėte ir antgamtiškesnių žodžių.

Taip pat nenoriu pernelyg apsistoti prie temos apie gyvenimo trumpumą ir kalbėti apie tai liūdnais žodžiais. Žemiškosios kelionės efemeriškumas turėtų skatinti krikščionis geriau panaudoti savo laiką ir jokiu būdu nebijoti Viešpaties; tuo labiau nelaikyti mirties beviltiška pabaiga. Kiek sykių daugiau ar mažiau poetiškai, jau kartota, kad kiekvieni besibaigiantys metai Dievo malone ir gailestingumu yra dar vienas žingsnis, mus artinantis prie dangaus, mūsų galutinės Tėvynės.

Apie tai galvodamas, aš labai gerai suprantu žodžius, kuriuos šv. Paulius parašė korintiečiams: tempus breve est¹. – Kokia trumpa mūsų kelionė žemėje! Šie žodžiai tikro krikščionio širdyje skamba kaip priekaištas dėl dosnumo stokos ir kaip nuolatinis kvietimas būti ištikimam. Iš tiesų trumpas yra mūsų laikas, skirtas mylėti, duoti, atitaisyti skriaudas. Taigi neteisinga švaistyti ir lengvabūdiškai eikvoti šį lobį: mums nevalia nerūpestingai leisti tą laiko tarpsnį, kurį Dievas skyrė kiekvienam iš mūsų šiame pasaulyje.

Atsiverskime Evangelijos pagal šv. Matą dvidešimt penktą skyrių: Tada sudangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos². Evangelistas pasakoja, kad protingosios mergaitės sumaniai panaudojo savo laiką. Jos iš anksto apsirūpino alyva ir buvo pasirengusios, kai jas pašaukė: Eikite, jau laikas! Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!³ Jos užsidegė žibintus ir džiaugsmingos išėjo pasitikti jaunikio.

Ateis diena, kuri bus paskutinė ir kurios mes nebijome: visiškai pasitikėdami Dievo malone, jau nuo dabar esame pasirengę susitikti su Viešpačiu, dosnūs, tvirti, su meile, nešdamiesi uždegtus žibintus. Didžioji Dangaus šventė laukia mūsų. Mes,brangiausieji broliai, esame tie, kurie dalyvauja Žodžio vestuvėse. Tie, kurie jau tikime Bažnyčia, kuriems peną teikia Šventasis Raštas, kurie džiaugiamės, kad Bažnyčia yra suvienyta su Dievu. Dabar, meldžiu, paklauskite savęs, ar jūs atvykote į šias vestuves su vestuviniu drabužiu, atidžiai perkratykite savo mintis⁴. Ir galiu patvirtinti jums ir sau, kad šis vestuvinis drabužis bus išaustas iš meilės Dievui, kurią išmokome puoselėti mažais darbais. Nes tik tie, kurie myli, moka rūpintis smulkmenomis, net pačiomis menkiausiomis.

Grįžkime prie palyginimo. O ką daro paikosios mergaitės? Jos ima ruoštis pasitikti Jaunikio: eina pirkti alyvos. Bet per vėlai pasiryžo, ir, joms beeinant, pasirodė jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!⁵ Jos nebuvo visiškai pasyvios: mėgino veikti… bet išgirdo balsą, griežtai atsakantį: aš jūsų nepažįstu!⁶ Ar jos nemokėjo, ar nenorėjo deramai pasiruošti? Ar jos pamiršo nusipirkti alyvos atsargai? Joms pritrūko dosnumo atlikti tai nedidelei užduočiai, kuri buvo patikėta. Jos turėjo daug laiko, bet jį iššvaistė.

Drąsiai pažvelkime į savo gyvenimą. Kodėl kartais nerandame kelių minučių su meile pabaigti mums skirto darbo, kuris yra mūsų šventėjimo priemonė? Kodėl apleidžiame šeimynines pareigas? Kodėl imame skubėti melsdamiesi, dalyvaudami šventojoje Mišių Aukoje? Kodėl mums pritrūksta dvasios giedros ir ramybės, kai reikia atlikti savo priedermes, bet veltui gaištame tenkindami asmeninius įgeidžius? Jūs galite sakyti, kad tai menkniekiai. Taip, iš tiesų; bet šie menkniekiai ir yra alyva palaikyti liepsnai ir šviesai.

Nuo pirmo akimirksnio

Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui⁷. Jums jau žinomas šis pasakojimas: tas žmogus daug kartų grįžta į aikštę samdyti darbininkų. Kai kurie iš jų buvo pakviesti auštant, kiti baigiantis dienai.

Jie visi gauna po vieną denarą: atlyginimas, kurį tau pažadėjau, yra mano paveikslas ir panašumas. Ant denaro iškaltas karaliaus atvaizdas⁸. Toks yra Dievo gailestingumas: Jis kviečia kiekvieną savaip, pagal aplinkybes, nes trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti⁹. O mes vos gimę tapome krikščioniais, esame išauklėti tikėjimo dvasia, labai akivaizdžiai Viešpaties pasirinkti. Taip jau yra. Taigi, jeigu esate pakviesti atsiliepti, kad ir paskutinę valandą, ar galite likti aikštėje ir degintis saulėje – kaip daugelis tų darbininkų, kurie turėjo per daug laiko?

Mes negalime prarasti nė valandėlės. Aš neperdedu: darbo yra, pasaulis platus, ir daugybė sielų dar tebėra neapšviestos Kristaus mokymo. Kreipiuosi į kiekvieną iš jūsų. Jei tau atrodo, jog turi per daug laiko, bent kiek susimąstyk: gal pasidarei drungnas arba, antgamtiškai kalbant, esi paliegęs. Sustingai, tapai nevaisingas ir visai nebepuoselėji gėrio, kurį tau priderėtų skleisti savo aplinkoje, darbe, šeimoje.

Galbūt manęs paklausi: kam stengtis? Atsakau ne aš, o šv. Paulius: Kristaus meilė mus ragina¹⁰. Visos tavo būties per mažai, kad praplėstum savo meilės horizontą. Nuo pat pirmųjų Opus Dei žingsnių aš nuolatos atkakliai kartojau šiuos Kristaus žodžius kilnioms sieloms, pasirengusioms į juos atsiliepti: iš to visi jus pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus¹¹. Ir mus iš to pažins, nes meilė yra kiekvieno krikščionio veiklos paskata.

Jėzus, kuris yra pats tyrumas, netvirtina, kad Jo mokiniai bus atpažinti iš skaistaus gyvenimo. Jis, kuris yra pats nuosaikumas, kad net neturi kur galvos priglausti¹², kuris taip ilgai pasninkavo, budėjo ir meldėsi¹³, nesako apaštalams: jus pažins iš to, jog nesate nei apsirijėliai, nei girtuokliai.

Tyras Kristaus gyvenimas buvo ir visada bus antausis kiekvienos epochos visuomenei, dažnai tokiai pat supuvusiai kaip mūsiškė. Jo nuosaikumas – kitas botago kirtis tiems, kurie nuolat puotaudavo, o persivalgę prisiversdavo vemti, kad vėl galėtų prisikimšti pilvą, patvirtindami šiuos šv. Pauliaus žodžius: jų dievas – pilvas¹⁴.

Viešpaties nuolankumas buvo dar vienas smūgis tiems, kurie leido laiką, rūpindamiesi tik savimi. Būdamas Romoje, aš ne kartą kalbėjau ir jūs gal girdėjote mane sakant, kad nugalėtojai imperatoriai ir jų narsūs karvedžiai žygiuodavo išdidūs, pilni puikybės po šiandien jau sugriuvusiomis arkomis. Ir galbūt, eidami po šiais skliautais, jie palenkdavo galvą, kad neprasiskeltų didingos kaktos į grandiozinę arką. Tačiau nuolankusis Kristus taip pat nesako: jus pažins, jog esate mano mokiniai iš jūsų nuolankumo ir kuklumo.

Įsidėmėkite, kad ir po dvidešimties amžių Viešpaties priesakas tebėra nė kiek nepasenęs. Jis – tarsi tikro Dievo vaiko įgaliojamasis raštas. Per visą savo kunigišką gyvenimą daug sykių per pamokslus kartojau, jog šis priesakas dar, deja, tebėra visai negirdėtas daugeliui žmonių, todėl jie niekada ar beveik niekada nesistengė jo įgyvendinti. Liūdna, bet taip yra. Ne veltui Mesijas sakė: jus pažins iš to, kad vieni kitus mylite! Štai kodėl jaučiu poreikį nuolat priminti šiuos Viešpaties žodžius. Šv. Paulius priduria: nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą¹⁵. Dėl tuščiai praleistų valandėlių galbūt teisiniesi motyvuodamas, kad laiko turi į valias… Kai šitiek tavo brolių ir draugų dirba be atvangos! Padėk jiems jautriai, taktiškai, su šypsena lūpose, padėk taip, kad jie beveik to nepajustų, kad net negalėtų parodyti dėkingumo, nes tavo meilė buvo tokia subtili ir diskretiška, jog liko nepastebėta.

Pritrūkome laiko, galbūt teisintųsi vargšės mergaitės, kurios nešėsi tuščius žibintus. Darbininkai aikštėje didesniąją dienos dalį nežino, ką veikti, nes nejaučia pareigos imtis darbo, nors Viešpats nuolat, atkakliai, nuo pirmos valandos ieško darbininkų. Atsiliepkime į Jo kvietimą, atsakydami „taip“: iš meilės kęskime – nors iš tiesų tai ne kančia – dienos ir kaitros naštą¹⁶.

Vesti vaisius Dievui

Dabar apmąstykime palyginimą apie žmogų, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pašaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą¹⁷. Kiekvienam Jis patikėjo skirtingą sumą, kuria verstųsi Jam nesant. Man rodos, derėtų atkreipti dėmesį į tą, kuris gavo vieną talentą. Jo elgesį mano krašto žmonės pavadintų suktu. Jis galvojo, svarstė savo menku proteliu, kol ryžosi: nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus¹⁸.

Ką šis žmogus veiks, jei užkasė savo darbo įrankį? Jis neatsakingai pasirinko lengviausią kelią: grąžinti tik tai, kas jam buvo patikėta. Jis tuščiai leido minutes, valandas, dienas, metus – visą gyvenimą! Kiti atkakliai dirbo, vertėsi kaip įmanydami, rūpinosi grąžinti šeimininkui daugiau, negu gavo, nes nurodymas buvo labai konkretus: negotiamini dum venio¹⁹, imkitės darbo, kad gautumėte pelno, kol grįš šeimininkas. O šis žmogus nedaro nieko; vėjais leidžia savo gyvenimą.

Kaip apgailėtina gyventi tik stumiant laiką – veltui eikvojant Dievo lobį! Toks elgesys nepateisinamas. Tegul niekas nesako: aš turiu tik vieną talentą, nieko negaliu padaryti. Ir su vieninteliu talentu gali pagirtinai dirbti²⁰. Kaip liūdna, kad nepanaudojame visų sugebėjimų – mažų ar didelių, – kuriuos Dievas duoda žmogui, kad tarnautų sieloms ir visuomenei.

Krikščionis, dėl egoizmo išsisukinėdamas, slapstydamasis nuo darbų, būdamas aplaidus, taigi tuščiai leisdamas savo laiką žemėje, rizikuoja prarasti ir dangų. Mylintis Dievą Kristaus tarnybai atiduoda ne tik tai, ką turi, ne tik tai, kas yra – jis atiduoda patį save. Jam svetimas niekingas požiūris, verčiantis paisyti vien savo sveikatos, vardo, profesijos.

Mano, mano, mano… taip galvoja, sako ir daro daugelis! Kaip nepakenčiama! Šv. Jeronimas aiškina, jog tai, kas kalbama Šv. Rašte: „neleisk, kad širdis nukryptų į piktą (Ps 140,4)“ – iš tiesų atsitinka tiems, kurie prie puikybės nuodėmės priduria tinginystę ir nerūpestingumą²¹.

Tai vis puikybė be paliovos kartoja: aš, mano, aš… Ši yda paverčia žmogų nevaisingu kūriniu, užgesina jo troškimą dirbti Dievui, skatina tuščiai leisti laiką. Neprarask savo veiksmingumo, priešinkis savo egoizmui ir jį nugalėk. Tavo gyvenimas skirtas tau? Tavo gyvenimas skirtas Dievui, visų žmonių gerovei, iš meilės Viešpačiui. Iškask šį talentą! Pasistenk, kad jis būtų pelningas, ir pajusi džiaugsmą suvokęs, jog šiame antgamtiniame „versle“ nesvarbu, kad rezultatas nebus toks nuostabus, kokiu galėtų žavėtis žmonės šioje žemėje. Svarbiausia atsiverti visa savo esybe, paleisti į apyvartą visa, ką turime, nepaliaujamai stengtis, kad talentas duotų pelno, o mes patys – gerų vaisių.

Dievas galbūt mums dovanoja dar vienerius metus, kad Jam tarnautume. Nenorėk penkerių ar dvejų. Susitelk tik į vienerius, šiuos, kuriuos pradėjome. Neužkaskime jų – atiduokime Viešpačiui! Toks turi būti mūsų pasiryžimas.

Rūpinkimės vynuogynu

Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį²².

Aš norėčiau, kad apmąstytume šį palyginimą mus dominančiu požiūriu. Tradicija šiame pasakojime matė Dievo išrinktosios tautos likimo įvaizdį, ir mums akivaizdžiai parodė, kaip mes, žmonės, į tokią Viešpaties meilę atsakome neištikimybe ir nedėkingumu.

Noriu sustoti kaip tik prie šių žodžių: jis iškeliavo į svetimą šalį. Pirmiausia, padariau išvadą, kad mums, krikščionims, nevalia palikti vynuogyno, kur Viešpats mums leido triūsti. Mes turime skirti savo jėgas šiam darbui, to aptvaro viduje, dirbti prie spaustuvo ir, baigę kasdienį triūsą, pailsėti. Jei leisimės suviliojami patogumais, tai bus tarsi atsakymas Kristui: mano metai priklauso man, o ne Tau! Aš nenoriu rūpintis Tavo vynuogynu.

Viešpats mums dovanojo gyvenimą, jutimus, gebėjimus, nesuskaičiuojamas malones, ir mes neturime teisės pamiršti, kad esame darbininkai tarp daugybės kitų šiuose plotuose, kur Jis mus sukvietė, kad drauge parūpintume maisto kitiems. Tai mūsų vieta – mūsų aptvaras, čia mes turime kasdien dirbti drauge su Juo, įtraukti į atpirkimo darbą²³.

Leiskite primygtinai paklausti: argi tavo laikas priklauso tau? Tavo laikas priklauso Dievui! Gali būti, kad dėl Dievo gailestingumo egoizmas šią akimirką nėra iškerojęs tavo sieloje. Kalbu todėl, kad jei kartais pajustum, jog tavo tikėjimas į Kristų susvyravo. Tada aš tavęs prašau – tavęs prašo Dievas – būk ištikimas savo pasiryžimui pažaboti puikybę, sutramdyti vaizduotę, neleisk sau lengvabūdiškai pasitraukti į nuošalę, dezertyruoti.

Tie padieniai darbininkai aikštėje visą dieną dykinėjo. Tas, kuris užkasė talentą žemėje, tenorėjo „prastumti laiką“; tas, kuris turėjo rūpintis vynuogynu, iškeliavo kitur. Visi jie turi bendrą bruožą – tai abejingumas didžiai užduočiai, kurią Mokytojas patikėjo kiekvienam krikščioniui, – laikyti save Jo instrumentu ir elgtis kaip Jo instrumentai, kad su Juo atpirktume žmoniją; visą savo gyvenimą džiaugsmingai paaukoti sielų gerovei.

Nevaisingas figmedis

Šv. Matas mums pasakoja, kad Jėzus, grįždamas iš Betanijos, buvo alkanas²⁴. Kristus visuomet mane jaudina, ypač kai matau, jog Jis, būdamas tobulas Dievas, yra ir tikras tobulas Žmogus, kad mus išmokytų pasinaudoti net savo menkumu ir asmeninėmis silpnybėmis. Taip mes galime visiškai save atiduoti – tokie, kokie esame, – Tėvui, kuris maloniai priima šią auką.

Jis buvo alkanas; visatos Kūrėjas, visų kūrinių Viešpats alkanas! Viešpatie, aš Tau dėkoju, kad Dievo įkvėptas šventasis autorius primena šią detalę, tai skatina mane labiau Tave mylėti, žadina karštą troškimą žavėtis Tavo švenčiausiu Žmogiškumu! Perfectus Deus, perfectus homo²⁵, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, turintis kūną ir kraują kaip jūs ir aš.

Jėzus iš vakaro daug dirbo ir kelyje pajuto alkį. Šio poreikio pastūmėtas, Jis eina prie figmedžio, kurio puošni lapija spindi iš tolo. Šv. Morkus mums sako, jog buvo dar ne figų metas²⁶, bet mūsų Viešpats prieina prie medžio, labai gerai žinodamas, kad šiuo metų laiku figų neras. Išvydęs, jog medis bevaisis, nors iš pažiūros ir atrodo vaisingas, Jis taria: tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!²⁷

Tokia griežta ištarmė! Kad niekada neduotum vaisiaus! Kokia turėjo būti mokinių reakcija, juk šiais žodžiais bylojo Dievo Išmintis! Jėzus prakeikia šį medį, nes išvydo tik tariamą vaisingumą, tik lapus. Taigi mes suvokiame, kad neveiksmingumas nedovanotinas. Kai kas gal sako: man trūksta žinių… Tai ne pasiteisinimas! Arba skundžiasi: aš sergu, mano menki gabumai, nėra palankių sąlygų, mano netinkama aplinka… Šie pasiteisinimai taip pat nieko verti! Vargas tam, kuris puošiasi netikro apaštalavimo lapais, kuris giriasi tariamai vaisingu gyvenimu, visai nesistengdamas duoti vaisių! Lyg ir naudingai leidžia laiką, kažką veikia, organizuoja, suranda naujų būdų visoms problemoms spręsti… bet tai – bevaisė veikla. Jų darbams trūksta antgamtiškumo.

Prašykime Viešpatį, kad būtume sielos, pasiruošusios dirbti didvyriškai. Nes žemėje gausu būtybių, į kurias iš arčiau įsižiūrėję, pamatysime tik didelius, blizgančius lapus. Tiktai lapus, ir nieko daugiau. Sielos žvelgia į mus su viltimi pasotinti alkį, kuris yra Dievo alkis. Niekada nepamirškite, kad mums prieinamos visos priemonės: Viešpaties malonė ir tikėjimo tiesų išmanymas, nors ir esame menki.

Vėl jums primenu, kad mums duota labai nedaug laiko; tempus breve est²⁸, gyvenimas žemėje trumpas, bet turint tas priemones tereikia geros valios, kad pasinaudotume progomis, kurias Dievas teikia. Nuo tada, kai mūsų Viešpats atėjo į šį pasaulį, mums ir visiems kitiems prasidėjo palankus metas, išganymo diena²⁹. Nenusipelnykime Dievo Tėvo priekaišto, pasakyto Jeremijo lūpomis: net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino Viešpaties teisingumo!³⁰

Nėra nei blogų, nei netinkamų dienų: visos dienos yra geros tarnauti Dievui. Blogos dienos būna tik tos, kurias žmogus pats sugadina tikėjimo stoka, tingumu, neryžtingumu – tuo, kas jį atitraukia nuo darbo su Dievu, Dievui. Visuomet Viešpatį garbinsiu³¹! Laikas yra lobis, jis teka, srūva, bėga tarp mūsų pirštų kaip vanduo tarp uolų. Praeitis nutolo ir dabartis eina pro šalį. Rytojus greitai virs vakarykšte diena. Gyvenimas labai trumpas. Tačiau kiek daug galima padaryti per tą trumpą laiką iš meilės Dievui!

Joks pasiteisinimas negelbės. Viešpats mums davė viską: kantriai mokė, savo įsakymus išaiškino palyginimais ir nepaliaudamas mus ragino. Jis gali mums tarti kaip Pilypui: Jau tiek laiko aš su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!³² Atėjo metas iš tiesų dirbti, nesugaišti per dieną nė akimirkos, mielai, džiaugsmingai nešti dienos ir kaitros naštą³³.

Tėvo reikaluose

Manau, kad Evangelijos pagal šv. Luką antro skyriaus ištrauka padės geriau užbaigti šį mūsų apmąstymą. Kristus dar vaikas. Kokį skausmą patyrė Jo Motina ir šv. Juozapas, kai grįžtant iš Jeruzalės Jo nebuvo nei tarp giminių, nei tarp pažįstamų! Ir kaip jie apsidžiaugia, Jį pamatę iš tolo, mokantį Izraelio išmintinguosius! Bet įsidėmėkime tariamai griežtokus Sūnaus žodžius Motinai: Kam gi manęs ieškojote?³⁴

O argi nereikėjo Jo ieškoti? Tai gali suprasti sielos, patyrusios, kas yra prarasti Kristų ir vėliau Jį atrasti… kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?³⁵ Ar nežinojote, kad visą savo laiką turiu skirti dangaus Tėvui?

Štai toks šios dienos maldos vaisius: mes įsitikinome, kad mūsų kelias žemėje visokiomis aplinkybėmis, kiekvienu metu skirtas Dievui, kad tai šlovės lobis, dangaus atspindys. Mūsų rankose jis yra turtas, kurį reikia atsakingai tvarkyti žmonių ir Dievo akivaizdoje, nesvarbu kur būtume, net pačiame gatvės šurmuly, pašventinti savo darbą, verslą, ar savo tarnybą, šeimyninį gyvenimą, visuomeninius santykius, visą veiklą, kuri atrodo tokia žemiška.

Būdamas dvidešimt šešerių, kai savo sieloje išgirdau kvietimą tarnauti Viešpačiui Opus Dei, aš Jo karštai maldavau išmokti elgtis kaip aštuoniasdešimtmetis. Su vaikišku pradedančiojo naivumu prašiau Dievą sau daugiau metų, kad išmokčiau naudingai leisti savo laiką, kad išmokčiau kiekvieną akimirksnį paaukoti Jo tarnystei. Viešpats moka duoti šiuos turtus. Galbūt tu ir aš kada nors galėsime pasakyti: Įgijau daugiau supratimo už seniūnus, nes laikausi Tavo įsakų³⁶. Jaunystė nebūtinai yra nerūpestinga, kaip ir žili plaukai nebūtinai byloja apie išmintingumą ir protą.

Visi drauge kreipkimės į Kristaus Motiną: Mūsų Motina, Tu, kuri matei augantį Jėzų, kuri Jį matei tarp žmonių, besidarbuojanti jų labui, išmokyk ir mane panaudoti savo gyvenimą Bažnyčios ir sielų tarnystei. Geroji Motina, išmokyk kas kartą, kai tik reikės, atidžiai klausyti savo širdies slaptoje, tarsi meilaus priekaišto, kad laikas priklauso ne man, o mūsų Tėvui, kuris yra danguje.