Laisvė – Dievo dovana

Aš jums dažnai primindavau jaudinančią Evangelijos sceną: Jėzus sėdi Petro valtyje ir byloja miniai. Ši daugybė paskui Jį sekančių žmonių atgaivino sielų troškulį, kuris sujaudino Jėzaus širdį, ir dieviškasis Mokytojas panoro, kad ir jo mokiniai taip pat uoliai darbuotųsi sielų labui. Pasakęs jiems irtis į gilumą – duc in altum¹ – jis paragino Petrą užmesti tinklus.

Nesigilinsiu į tokias pamokančias šio epizodo detales, bet norėčiau, kad mes apgalvotume Apaštalų Kunigaikščio reakciją išvydus stebuklą: Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!² Neabejoju, jog ši tiesa tinka kiekvienam iš mūsų. Tačiau, patikėkite, per savo gyvenimą mačiau tiek daug žmonių rankomis padarytų malonės stebuklų, kad kasdien vis labiau ir labiau troškau šaukti: Viešpatie, neatsitrauk nuo manęs, nes be Tavęs aš nieko gera negaliu nuveikti.

Štai kodėl labai gerai suprantu Hipono vyskupo šv. Augustino žodžius, kurie skamba lyg nuostabi giesmė laisvei. Jis sakydavo: Dievas, kuris tave sukūrė be tavęs, neišgelbės tavęs, jei pats nedėsi pastangų³, nes bet kada bet kuriam iš mūsų, tau ar man, gresia nelaimė sukilti prieš Dievą, savo netinkamu elgesiu Jį atstumti ar sušukti: mes nenorime, kad šitas mus valdytų⁴.

Laisvė rinktis savo gyvenimą

Esame dėkingi suvokę esą pakviesti į laimę, sužinoję, jog visa kūrinija buvo Dievo ir Dievui iškelta iš nebūties: protingoji kūrinija, žmonės, nors taip dažnai prarandantys protą; ir neprotingi padarai, bėgiojantys žemės paviršiumi, gyvenantys jos gelmėse ar sklandantys dangaus mėlynėje. Tačiau šioje nuostabioje įvairovėje tik mes, žmonės, – čia nekalbu apie angelus – susivienijame su Kūrėju naudodamiesi savo laisve: mes galime teikti šlovę Viešpačiui, kaip visko, kas egzistuoja, Kūrėjui, arba ne.

Ši galimybė atskleidžia šviesiąją ir tamsiąją žmogaus laisvės puses. Viešpats, labai švelniai mus mylėdamas, kviečia ir skatina rinktis gėrį. Štai! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysies Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien duodu tau, mylėsi Viešpatį, savo Dievą, eisi Jo keliais ir laikysies Jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus, o Viešpats, tavo Dievas, tave laimins krašte, kurio eini paveldėti... Rinkis Gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi!⁵

Ar nori savęs paklausti – su manimi, taip pat save tyrinėjančiu – ar tu, pasirinkęs Gyvenimą, visada tvirtai laikaisi to pasirinkimo? Ar, girdėdamas malonų Dievo balsą, skatinantį tave siekti šventumo, laisva valia atsakai ,,taip“? Vėl pažvelkime į Jėzų, kuris kalbėjo minioms Palestinos miestuose ir kaimuose. Jis nieko neverčia. Jei nori būti tobulas…⁶, – sako Jis turtingam jaunuoliui. Pastarasis atmetė pasiūlymą ir, kaip sako Evangelija, nuliūdęs pasišalino – abiit tristis⁷. Štai kodėl šį turtingą jaunuolį, kuris prarado džiaugsmą, nesutikęs Dievui paaukoti savo laisvės, kartais pavadindavau ,,vargšu nuliūdėliu“.

Apsvarstykite didingą momentą, kai arkangelas šv. Gabrielius praneša Švenčiausiajai Mergelei Aukščiausiojo ketinimą. Mūsų Motina, tai išgirdusi, paklausia, kad geriau suprastų, ko Viešpats jos prašo, ir iškart nuskamba tvirtas atsakymas: fiat⁸ – tebūna man, kaip tu pasakei! – tai tikriausios laisvės vaisius – pasirinkti Dievą.

Visose mūsų katalikiško tikėjimo paslaptyse skamba šis himnas laisvei. Švenčiausioji Trejybė iškelia pasaulį ir žmogų iš nebūties laisva valia iš meilės. Žodis nužengia iš dangaus ir priima žmogaus kūną, paženklintą šiuo nuostabiu laisvu paklusimu: Tuomet aš tariau: štai atėjau, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!⁹ Kai ateina Dievo nustatytoji valanda žmoniją išpirkti iš nuodėmės vergovės, prieš mūsų akis iškyla Jėzus Getsemanėje, kuris kenčia taip, kad net krauju prakaituoja¹⁰, bet nedvejodamas kilniai sutinka pasiaukoti, nes Tėvas to reikalauja: kaip tyli ėriukas vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio¹¹. Jis tai jau buvo sakęs saviesiems, kad tie, kurie Jį mylėjo, žinotų, jog Jis yra Kelias, vienintelis kelias, priartinantis prie Tėvo: Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti¹².

Laisvės prasmė

Mes niekada deramai nesuvoksime, kas yra toji Jėzaus Kristaus laisvė, didelė, begalinė, kaip ir Jo meilė. Bet neįkainojamas kilnios kruvinos Jo aukos lobis verčia mus mąstyti: kodėl, Viešpatie, Tu duodi man šią dovaną sekti Tavo pėdomis, bet ir leidi Tave įžeisti? Taip mes išmokstame skirti tinkamą naudojimąsi laisve, kai ji padeda siekti gėrio, nuo piktnaudžiavimo laisve, kai žmogus užmiršta Meilę ir nuo jos nutolsta. Asmeninė laisvė, kurią aš ginu ir nuolat ginsiu iš visų jėgų, mane skatina su visišku pasitikėjimu, suvokiant savo silpnumą, klausti: Viešpatie, ko tikiesi iš manęs, kad savo noru tai atlikčiau?

Pats Kristus mums atsako: veritas liberabit vos¹³, tiesa padarys jus laisvus. Kokia yra toji tiesa, kuri visą mūsų gyvenimą ženklina laisvės kelio pradžią ir pabaigą? Aš jums trumpai ją nusakysiu, su džiaugsmu ir tikrumu, kurį teikia ryšys tarp Dievo ir Jo kūrinių: mes – Dievo rankų kūriniai, mes – Švenčiausiosios Trejybės meilės objektas, mes – tokio Tėvo vaikai! Prašau savo Viešpatį, kad padėtų tai įsisąmoninti ir diena iš dienos tuo gėrėtis: taip elgsimės kaip laisvi žmonės. Nepamirškite – tas, kuris nežino esąs Dievo vaikas, nesuvokia didžiausios tiesos, ir jo poelgiams trūksta savitvardos ir stiprybės žmogaus, mylinčio Viešpatį labiau už viską.

Patikėkite, laimėti dangų turime stengtis niekieno neverčiami, tvirtai apsisprendę. Bet vien laisvės nepakanka, reikia kryptingumo, reikia vadovo. Siela negali būti be vadovo; todėl ji ir buvo atpirkta: kad Kristus, „kurio jungas yra švelnus ir našta lengva“ (Mt 11,30), jai vadovautų, o ne velnias, kurio karalystė yra šlykšti¹⁴.

Nesileiskite suklaidinami tų, kurie nykiai šūkauja: laisvė! laisvė! Dažnai už šio rėkavimo slypi tragiška vergovė: nes klaidingas pasirinkimas neišlaisvina; išlaisvina tik Kristus¹⁵, nes jis yra vienintelis Kelias, Tiesa ir Gyvenimas¹⁶.

Dievo akivaizdoje vis klauskime savęs: Viešpatie, kodėl Tu mums davei šią galią? Kodėl leidai mums Tave pasirinkti arba Tave atstumti? Tu nori, kad mes išmintingai ja pasinaudotume. Viešpatie, ką nori, kad aš padaryčiau?¹⁷ Ir išgirstame skaidrų ir aiškų atsakymą: mylėk Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu¹⁸.

Ar suprantate, ką noriu pasakyti? Laisvė įgyja tikrąją prasmę, kai ja naudojamasi atperkančios tiesos labui, kai ji pasitelkiama ieškant begalinės vienintelio Dievo meilės, kuri mus išlaisvina iš visokios vergovės. Aš kasdien vis labiau trokštu visam pasauliui byloti apie šį neišmatuojamą krikščionio turtą: Dievo vaikų¹⁹ šlovės laisvę! Čia ir yra esmė teisingos valios, kuri mus moko ieškoti gėrio, prieš tai jį atskyrus nuo blogio²⁰.

Norėčiau, kad pamąstytumėte apie svarbų dalyką – apie mūsų sąžinės atsakomybę. Niekas negali už mus nuspręsti: štai aukščiausias žmogiškojo orumo laipsnis – jie patys turi pasirinkti gėrį, o ne kas nors kitas už juos²¹. Daugelis iš savo tėvų paveldėjo katalikišką tikėjimą, ir antgamtinis gyvenimas Dievo malone mūsų sielose prasidėjo tada, kai vos gimę gavome krikštą. Bet visą gyvenimą, ir net kiekvieną dieną, mes turime atnaujinti savo apsisprendimą mylėti Dievą labiau už viską. Tik tas yra tikras krikščionis, kuris paklūsta vien Dievo Žodžio galiai²², kuris paklūsta pagarbiai, nekeldamas sąlygų, kuris pasiryžęs priimti, kad atsispirtų velnio gundymui, Kristaus nuostatą: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk²³.

Laisvė ir pasiaukojimas

Dievo meilė yra pavydi; Dievui nepatinka, kai pas jį ateinama su išlygomis; Jis nekantriai laukia akimirkos, kai visiškai pasiaukosime, kai mūsų širdyse nebebus tamsių užkaborių, kurių nepasiekiamalonės irantgamtinių dovanų džiaugsmas. Tačiau jūs galbūt suabejosite: ar atsakyti „taip“ šiai nedalomai Meilei nėra savo laisvės praradimas?

Aš linkiu jums ir sau, kad padedant Viešpačiui, kuris savo šviesa nutvieskia šią maldos valandėlę, jog ši tema būtų dar geriau išaiškinta. Visi esame patyrę, kad niekas negali tarnauti Kristui, mūsų Viešpačiui, nepatirdamas skausmo ir nuovargio. Neigti šią realybę – reiškia sakyti, kad nesutikai Dievo. Kęsdama šį skausmą, mylinti siela žino, jog tai laikina, ir netrukus patiria, kad jungas yra švelnus ir našta lengva²⁴, nes Jis neša ją ant savo pečių, kaip nešė Kryžių, kai nupelnė mums amžinąją palaimą. Tačiau yra tokių, kurie, bejėgiškai, niekingai, niūriai rėkaudami, maištauja prieš Kūrėją, aklai ir bergždžiai kartodami vis tą patį, – tai jiems skirti Psalmės žodžiai: veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių²⁵. Jie atsisako nešti sunkią kasdienę naštą herojiškai, be triukšmo ir aimanų. Jie nesupranta, kad dieviškoji Valia, net jei atrodo skausminga, reikli, ir yra tikroji laisvė, kurią teikia tik Dievas ir Jo sumanymai.

Pačios sielos laisvę paverčia barikadomis. Mano laisvė! Mano laisvė! Jos turi laisvę ir ja nesinaudoja; jos paverčia ją žemiškuoju stabu ir jį garbina, nes toks ribotas tėra jų suvokimas. Argi tai laisvė? Kokią naudą jie turi iš šio turto, jei neprisiima rimtų įsipareigojimų, nuo kurių priklauso visa jų egzistencija? Toks elgesys prieštarauja žmogaus orumui, kilnumui. Toks žmogus neturi tikslo, neranda kryptingo kelio, kuris teikia prasmę mūsų žingsniams žemėje. Ir kaip tik tokios sielos – jūs irgi tokių pažinote, – paskui susivilios paika tuštybe, egoistiniu išpuikimu, gašlumu.

Jų laisvė nevaisinga arba veda menkus vaisius. Tie, kurie laisva valia nepasirenka teisingų elgesio kriterijų, anksčiau ar vėliau leisis kitų valdomi, gyvens tingėdami kaip parazitai, priklausomi nuo kitų sprendimų. Jie bus visų vėjų blaškomi, ir visada kiti viską spręs už juos. Jie – lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tartum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti²⁶, net jeigu dangstosi nuolatiniu plepėjimu ar kitomis savigynos priemonėmis, kuriomis stengiasi nuslėpti savo charakterio trūkumus, drąsos ir garbingumo stygių.

Jie atkakliai kartoja: niekas manęs nevaržo! Niekas? Deja, viskas varžo šią tariamą laisvę, kuri neatsakinga už savo laisvų poelgių padarinius. Ten, kur trūksta Dievo meilės, nėra asmeninės ir atsakingos laisvės; tariama laisvė yra tik prievarta. Negalėjimas apsispręsti, neryžtingumas yra lyg kokia medžiaga, kurią aplinkybės modeliuoja savaip. Ją gali formuoti, kas tik nori: ir aistros, ir nuodėmių pažeistos prigimties blogiausi polinkiai.

Prisiminkite palyginimą apie talentus. Tarnas, kuris gavo vieną talentą, galėjo, kaip ir jo draugai, panaudodamas savo sugebėjimus, iš jo gauti pelno. Ir ką jis nusprendžia? Baimė prarasti savo talentą jį verčia abejoti. Gerai. O kas toliau? Jis jį užkasa!²⁷ Ir šis turtas neduoda vaisių.

Nepamirškime šio pasakojimo apie liguistą baimę garbingai gauti naudos iš savo gebėjimo dirbti, savo nuovokumo, savo valios – visų žmogiškųjų savybių. Aš talentą užkasu, rodos, tvirtina šis vargšas, ir mano laisvė yra išgelbėta! Ne. Jo laisvė nuvyto dėl kažko labai konkretaus, dėl nykiausios ir nevaisingiausios sausros. Ji pasirinko, nes turėjo taip padaryti, bet pasirinko blogai.

Nėra nieko klaidingesnio, kaip laisvę priešpastatyti pasiaukojimui, nes pasiaukojimas yra laisvės padarinys. Pagalvokite: motina aukojasi savo vaikams, nes ji pasirinko tokią dalią; ir nuo meilės priklausys jos laisvės išraiška. Kuo ši meilė didesnė, tuo laisvė bus vaisingesnė; jos vaikų laimė gimsta iš šios palaimintos laisvės, kuri išreiškiama pasiaukojant ir iš pasiaukojimo kilo, o tai iryra laisvė.

Bet jūs manęs paklausite, ar pasiekę tai, ką mylime visa siela, mes daugiau neieškosime? Ar laisvė bus užgesusi? Patikėkite, tada ji bus veiklesnė nei bet kada, nes meilė nesitenkina kasdienybe, ji nesuderinama ir su nuoboduliu ar apatija. Mylėti – tai kasdien vėl pradėti tarnauti meilės darbais.

Pabrėžiu, ir norėčiau tai įrėžti kiekvieno jūsų sąmonėje: laisvė ir pasiaukojimas neprieštarauja vienas kitam; jie vienas kitą papildo. Laisvė aukojama tik iš meilės; kitokio savęs išsižadėjimo nesuvokiu. Tai nėra geriau ar blogiau pavykęs žodžių žaismas. Kai laisva valia aukojamės, kiekvieną tarnavimo akimirką laisvė atnaujina meilę. Taigi atsinaujinti reiškia nuolat būti jaunam, kilniam, gebančiam turėti aukštų idealų ir mokančiam aukotis. Prisimenu džiaugsmą, kurį patyriau sužinojęs, kad portugališkai jaunimas – „os novos“²⁸. Iš tiesų jis toks ir yra. Primenu jums tai, nes už mano pečių jau gerokai metų. Todėl, kai altoriaus papėdėje meldžiuosisavo didžio džiaugsmo Dievui²⁹, jaučiuosi labai jaunas ir žinau, kad niekada nesugebėčiau savęs laikyti senu. Jei esu ištikimas savo Dievui, Meilė mane nuolat gaivins: mano jaunystė vėl atsinaujins, lyg būčiau erelis³⁰.

Iš meilės laisvei mes prisirišame. Tik iš puikybės šie ryšiai darosi sunkūs it grandinės. Tikras nuolankumas, kurio mus moko Tas, kuris yra švelnios ir nuolankios širdies, mums rodo, kad jo jungas yra švelnus ir jo našta lengva³¹: jungas – tai laisvė, jungas – tai meilė, jungas – tai vienybė, jungas – tai gyvenimas, kurį Jis mums atpirko ant Kryžiaus.

Apsisprendimo laisvė

Per savo kunigystės metus nesilioviau pamokslavęs – tikriau, šaukęs apie savo meilę asmens laisvei, ir kai kuriuose veiduose mačiau nepasitikėjimo išraišką, tarsi jie bijotų, kad laisvės gynimas gali kelti pavojų tikėjimui. Tegul šie bailiai nusiramina. Tik klaidinga laisvės samprata prieštarauja tikėjimui. Laisvė, neturinti jokio tikslo, jokio aiškaus pavidalo, jokio įstatymo, jokios atsakomybės, yra apibrėžiama vienu žodžiu – palaidumas. Deja, kai kurie šitokią laisvę gina; būtent šios pretenzijos ir kėsinasi į tikėjimą.

Todėl netikslu kalbėti apie sąžinės laisvę, nes tai, kad žmogus atstumia Dievą, tampa tarsi moraliai teigiamu dalyku. Jau minėjome, kad galime priešintis išganomiesiems Viešpaties sumanymams; mes galime tai daryti, bet neprivalome. Ir jei kas nors sąmoningai tai darytų, jis nusidėtų, nes pažeistų pirmąjį ir pagrindinį įstatymą: mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi³².

Aš iš visų jėgų ginu apsisprendimo laisvę³³, nes niekas negali trukdyti Dievo kūriniui šlovinti savo Kūrėją. Reikia gerbti teisėtą tiesos troškulį: žmogaus pareiga – ieškoti Viešpaties, Jį pažinti, garbinti, bet niekas žemėje negali priversti atlikti apeigas tikėjimo, kurio žmogus neturi, taip pat, kaip ir niekas neturi teisės pakenkti tikėjimui, kurį gavo iš Dievo.

Mūsų šventoji Motina Bažnyčia visada gynė laisvę ir atmetė visus fatalizmus – ir senus, ir naujesnius. Ji pabrėžia, jog kiekviena siela yra savo likimo šeimininkė, kad ir kokie būtų padariniai: ir tie, kurieneatsisakė gėrio, eis į amžinąjį gyvenimą; o tie, kurie nusikalto, – į amžinąją ugnį³⁴. Tokia galimybė, atsiverianti mums visiems, tau ir man, niekada nepaliauja mūsų stulbinti, nors ji yra mūsų didingumo požymis. Nuodėmė yra norėta blogybė, kuri nebūtų nuodėmė, jei ji neužsimegztų mūsų pačių valia: šis tvirtinimas toks akivaizdus, kad vienodai suprantamas ir negausiam būriui išminčių ir gausybei nemokšų, gyvenančių po saule³⁵.

Vėl kreipiu dėkingumo kupiną širdį savo Dievo, savo Viešpaties link, nes niekas Jam netrukdė mus sukurti nepriekaištingus, apdovanotus nenugalimu gėrio polinkiu; bet Jis nusprendė, kad Jotarnai būtų geresni, jeigu jie jam tarnautų laisvai³⁶. Kokia didinga mūsų Tėvo meilė ir gailestingumas! Suvokęs Jo dieviškas paikystes savo vaikų atžvilgiu, norėčiau turėti tūkstantį ir dar daugiau burnų, tiek pat širdžių, kad galėčiau gyventi nuolat šlovindamas Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią. Žinokite, kad Visagaliui, Tam, kuris savo Apvaizda valdo Visatą, nereikia vergų; Jam mielesni laisvi vaikai. Nors mes gimėme proni ad peccatum, linkę į nuodėmę dėl pirmosios poros nuopuolio, Jis kiekvienam iš mūsų įžiebė savo beribės išminties kibirkštėlę, potraukį gėriui, begalinės ramybės troškulį. Jis leidžia mums suprasti, kad mes pasiekiame tiesą, palaimą ir laisvę tada, kai stengiamės savo sieloje sudaiginti šią amžinojo gyvenimo sėklą.

Kūriniui suteikta galia atsakyti Dievui ne, atstumti šį naujos ir galutinės laimės principą. Bet taip darydamas, jis paliauja buvęs sūnumi ir virsta vergu. Kiekvienas kūrinys paklūsta savo prigimčiai; todėl, kai kuris nors nori ko nors keisto, jis elgiasi ne pagal savo prigimtį, bet pasiduoda įtakai; o tai jau keliaklupsčiavimas. Žmogus yra protingas iš prigimties. Kai jis elgiasi protingai, jis veikia savo paties nuožiūra, paklusdamas savo esybei, ir tai yra laisvės požymis. Kai jis nusideda – nesivadovauja protu; jis leidžiasi kito vedamas. Štai kodėl kiekvienas, kuris daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas (Jn 8,34)³⁷.

Juk labai akivaizdu, ir mes tai dažnai pastebime savo aplinkoje bei įsižiūrėję į save pačius, kad joks žmogus neišvengia tam tikros vergovės. Vieni sukniumba prieš pinigus, kiti garbina valdžią, dar kiti – tariamą skepticizmo ramybę, o kai kuriems aukso veršiu tampa gašlumas. Tas pats nutinka ir su kilniais dalykais. Mes galime pasiaukoti pareigai, didesniam ar menkesniam sumanymui, moksliniam, meniniam, literatūriniam, dvasiniam darbui. Į tai dėdamas visas pastangas, visa galva pasinėręs į savo darbą, žmogus tarsi patenka į vergiją ir, džiaugsmingai aukodamasis siekia savo triūso galutinio tikslo.

Vis tiek vergaujame, nepriklausomai nuo to, ar pripažįstame tai, ar ne, nes tarnavimas yra žmogaus egzistencijos sąlyga, ir nėra nieko geresnio, kaip žinoti, jog iš Meilės esame Dievo vergai. Tik tada nebesame vergai; mes tampame draugais, vaikais. Ir čia išryškėja skirtumas: garbingus pasaulio darbus atliekame su tokiu pat įkarščiu, tokiu pat atkaklumu, kaip ir kiti, bet, būdami ramūs sielos gelmėje; džiaugsmingai ir ramiai priimame net prieštaravimus, nes pasitikime ne tuo, kas praeina, bet tuo, kas lieka amžinai. Mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios³⁸.

Iš kur ši laisvė? Iš mūsų Viešpaties Kristaus. Tai laisvė, kuria Jis mus atpirko³⁹. Todėl Viešpats mus moko: Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi⁴⁰. Mes, krikščionys, neturime niekur kitur ieškoti šios dovanos tikrosios prasmės, nes vienintelė žmogų gelbėjanti laisvė yra krikščioniškoji.

Man patinka kalbėti apie laisvės nuotykį, nes toks jūsų ir mano gyvenimas. Laisvai – kaip vaikai ir pabrėšiu, ne kaip vergai – mes einame takeliu, kurį Viešpats skyrė kiekvienam iš mūsų. Mes kaip Dievo dovana mėgaujamės, jog galime žingsniuoti laisvai.

Laisvai, be jokios prievartos, nes aš taip noriu, renkuosi Dievą. Ir įsipareigoju tarnauti, paversti savo gyvenimą auka kitiems iš meilės savo Viešpačiui Jėzui. Ši laisvė ragina mane skelbti, kad niekas žemėje neatskirs manęs nuo Kristaus meilės⁴¹.

Atsakomybė prieš Dievą

Pradžioje Dievas sukūrė žmogų, ir suteikė jam laisvą valią (Sir 15,14). Taigi žmogus nebūtų tuo, kuo yra, jei jis neturėtų laisvo pasirinkimo⁴². Mes esame atsakingi prieš Dievą už visus veiksmus, kuriuos laisvai atliekame. Niekur nepasislėpsi. Žmogus stovi prieš Dievą, ir turi apsispręsti, ar gyvens kaip Jo draugas, ar kaip priešas. Taip prasideda vidinės kovos kelias, kuris tęsiasi visą gyvenimą, nes tol, kol trunka kelionė žemėje, niekas nepasiekia savo laisvės pilnatvės.

Be to, krikščioniškasis tikėjimas mus skatina kovoti dėl kitų laisvės, pirmiausia grumtis su kiekviena apgaulinga prievarta skleidžiant tikėjimą. Jei mus reikia tempti prieKristaus, mes tikime nenoromis; tada naudojama prievarta, o ne laisvė. Galima nenoromis įeiti į bažnyčią, galima nenoromis prisiartinti prie altoriaus, galima nenoromis priimti Sakramentus. Bet tikėti gali tik tas, kuris nori⁴³. Aišku, kad pasiekus proto brandos, reikalinga asmeninė laisvė įžengti į Bažnyčią ir atsiliepti į nuolatinius Viešpaties mums siunčiamus kvietimus.

Palyginime apie kviestuosius į puotą šeimos tėvas, sužinojęs, jog kai kurie iš jų atsisakinėjo dalyvauti šventėje be rimtų priežasčių, liepia savo tarnui: eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni – compelle intrare⁴⁴. Ar tai ne prievarta žmonėms? Ar tai ne pasikėsinimas į kiekvienos sąžinės teisėtą laisvę?

Jeigu apmąstysime Evangeliją, jeigu įsigilinsime į Jėzaus mokymą, šių įsakymų nesupainiosime su prievarta. Matote, kaip Kristus visada įkalbinėja: jeigu tu nori būti tobulas..., jeigu kas norsnori sekti paskui mane… Šiame compelle intrare nėra jokios prievartos, nei fizinės, nei moralinės. Jis atspindi krikščioniškojo pavyzdžio galią – šitaip parodoma Dievo galybė: Matote, kaip Tėvaspatraukia, jis visus džiugina mokydamas, bet neįpareigodamas. Tuo būdu Jis patraukia prie savęs⁴⁵.

Kai kvėpuojama šia laisvės atmosfera, suprantama, kad blogas elgesys nėra išsilaisvinimas, bet vergovė. Tas, kuris nusideda Dievui, išsaugo savo laisvą valią prievartinei laisvei, bet jis jos neteko klaidingai laisvei⁴⁶. Galbūt jis pasakys, kad elgėsi paklusdamas savo polinkiams, bet kai jis prabils apie laisvę, jo balsas skambės dirbtinai, nes jis bus tapęs vergu to, ką pasirinko, ir jo pasirinkimas bus blogiausias – jis pasirinko ne Dievą, o tai nėra laisvė.

Kartoju: man priimtina tik ta vergovė, kuri kyla iš Dievo Meilės. Ir todėl, kaip aiškinau ir kitais atvejais, religija yra didžiausias maištas žmogaus, nenorinčio gyventi gyvulišką gyvenimą, nenorinčio pasiduoti ir nurimti,kol nepažins ir nebendraus su Kūrėju. Aš linkiu, kad jūs, maištininkai, nebūtumėte susipančioję jokiais ryšiais, nes noriu, ir Kristus to nori iš mūsų, kad būtumėte Dievo vaikai. Vergija ar dieviškoji sūnystė – štai mūsų gyvenimo dilema. Arba Dievo vaikai, arba puikybės, gašlumo, slegiančio egoizmo, su kuriuo grumiasi tiek sielų, vergai.

Dievo meilė nukreipia mus į tiesos, teisingumo, gėrio kelią. Kai nusprendžiame atsakyti Viešpačiui: mano laisvė priklauso Tau, mes nusikratome visų grandinių, visų tų menkniekių, juokingų rūpesčių, niekingų ambicijų. O laisvė – šis neišmatuojamas turtas, šis nuostabus perlas, kurį būtų liūdna išmesti kiaulėms⁴⁷ –skirta tam, kad išmoktume daryti gera⁴⁸.

Štai kas yra šlovingoji Dievo vaikų laisvė! Krikščionys, kurie pasiduotų nevilčiai dėl prievartos ar pavyduliautų tiems, kurie nepriėmė Dievo Žodžio, įrodytų, kad menkai suvokia, kas yra mūsų tikėjimas. Jeigu mes iš tikrųjų stengsimės įgyvendinti Dievo Įstatymą, nors tai ne visada pavyksta, mes pasirodysime apdovanoti nuostabiai tvirta dvasia, kuriai nereikia kitur ieškoti didžiausios žmogiškojo orumo prasmės.

Mūsų tikėjimas nėra nei našta, nei apribojimas. Jei kas mano kitaip, jo krikščioniškos tiesos supratimas labai menkas. Pasirinkdami Dievą, mes nieko neprarandame, mes laimime viską: kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją⁴⁹.

Mes ištraukėme laimingą bilietą ir gavome dovaną. Jei kas nors trukdys mums tai aiškiai suvokti, turime pažvelgti į savo sielos gelmę: galbūt ten per mažai tikėjimo, per mažai asmeninio ryšio su Dievu, per mažai maldingo gyvenimo. Mes turime prašyti Viešpatį, per Jo ir mūsų Motiną, kad sustiprintų mūsų meilę Jam, suteiktų mums malonę džiaugtis Jo buvimo saldybe, nes tik mylėdami pasieksime pilnutinę laisvę, kurios niekada nenorėsime prarasti, kuri bus mūsų meilės objektas visą amžinybę.