Neprisirišimas

Prasidedanti Didžioji Savaitė, vis labiau artinanti prie Golgotoje įvyksiančio visos žmonijos Atpirkimo, man regis, yra itin tinkamas metas mums, tau ir man, apmąstyti būdus, kuriais Jėzus, mūsų Viešpats, mus išgelbėjo; apmąstyti Jo išties neapsakomą meilę varganiems kūriniams, padarytiems iš molio.

Memento, homo, quia pulvis es, et in pulverem reverteris¹, Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi – taip mus įspėjo mūsų Motina Bažnyčia prasidedant gavėniai, kad niekada nepamirštume, jog esame beveik niekas ir jog ateis diena, kai mūsų kūnas, dabar toks kupinas gyvybės, išsisklaidys kaip dulkių debesis, kurį sukelia mūsų žingsniai; mūsų gyvastis <…> ištirps tarsi migla, kurią nuveja saulės spinduliai².

Kristaus pavyzdys

Priminęs jums apie mūsų asmens nereikšmingumą, norėčiau išaukštinti jūsų akyse kitą nuostabų dalyką – dieviškąją visagalybę, kuri mus palaiko ir sudievina³. Paklausykite apaštalo žodžių: Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą⁴. Įsižiūrėkite į Mokytojo pavyzdį ir iškart suprasite, jog turime apie daug ką mąstyti visą savo gyvenimą, jog nuoširdžiai ryžtumės būti dosnesni. Nevalia iš akių išleisti tikslo, kurio turime siekti: mes visi turime stengtis būti panašūs į Jėzų Kristų, kuris, kaip jūs jau žinote, tapo vargdieniu, dėl tavęs ir dėl manęs kentėjo, parodydamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis⁵.

Ar kartais, švento smalsumo pagautas, neklausi savęs,kaip Jėzus Kristusparodėšį meilės dosnumą? Šv. Paulius vėl mums atsako: Jis, turėdamas Dievo prigimtį, <…> apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones⁶. Mano vaikai, teužplūsta jus dėkingumas apmąstant šią paslaptį. Žinokite: Dievo visagalybė, didingumas, grožis, begalinė harmonija, didingi ir neišmatuojami Jo turtai – visas Dievas! – slypi Kristaus Žmogiškume, kad mums tarnautų. Visagalis kuriam laikui pridengė savo šlovę, kad palengvintų atperkantįjį susitikimą su savo kūriniais.

Pasak evangelisto šv. Jono, Dievo niekasniekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė⁷, pasirodydamas nustebusiems žmonėms: iš pradžių kaip naujagimis Betliejuje; paskui kaip vaikas, panašus į kitus vaikus; vėliau šventykloje kaip mąslus guvaus proto paauglys ir pagaliau kaip malonus ir patrauklus Mokytojas, kuris sujaudindavo entuziastingai Jį lydėjusias minias.

Užtenka kelių įsikūnijusio Dievo Meilės apraiškų, ir Jo dosnumas sujaudina mūsų sielą, uždega, švelniai sužadina mums atgailos skausmą dėl mūsų elgesio, dažnai niekingo ir egoistiško. Jėzus Kristus ryžtasi nusižeminti, kad iš menkystės iškeltų mus į Dievo vaikų, savo brolių orumą. Priešingai, ir tu, ir aš dažnai bei paikai didžiuojamės iš jo gautais gabumais ir talentais, paverčiame juos pjedestalu, kad išaukštintume save virš kitų, tarsi nuopelnas dėl kokių nors sąlygiškai tobulų darbų priklausytų išskirtinai mums: Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?⁸

Kai pagalvojame apie visišką Dievo pasiaukojimą ir savęs atsižadėjimą – kalbu, norėdamas skatinti, kad kiekvienas iš mūsų tai apmąstytų, atsižvelgdamas ir į save, išpuikėlio tuštybė, pasipūtimas atrodo baisi nuodėmė, nes toks žmogus – priešingybė Jėzui Kristui, kuris savo elgesiu parodė mums pavyzdį. Ramiai pagalvokite: Jis, būdamas Dievas, nusižemino. Žmogus, apdujęs iš puikybės, bet kokia kaina siekia būti išaukštintas ir nenori pripažinti esąs sukurtas iš prasto molio.

Nežinau, ar vaikystėje esate girdėję pasakėčią apie kaimietį, kuris gavo dovanų auksinį fazaną. Džiaugsmui ir nuostabai dėl tokios dovanos praėjus, naujasis šeimininkas ėmė ieškoti vietos, kur galėtų uždaryti fazaną. Ilgai svarstęs, galiausiai įkurdino vištidėje. Vištas pribloškė naujoko grožis, jos sukiojosi aplinkui pakerėtos, lyg būtų išvydusios pusdievį. Taip šurmuliuojant atėjo metas lesti. Vos šeimininkui švystelėjus pora saujų sėlenų, išbadėjęs fazanas puolė kimšti savo gurklį. Matydamos tokį atkarų reginį – šis nepaprastas gražuolis lesė taip pat godžiai, kaip ir paprasčiausias gyvūnas, – nusivylusios paukštyno gyventojos užpuolė tariamą dievaitį ir taip ėmė kapoti snapais, kad vos neišpešiojo jam visų plunksnų. Toks liūdnas ir egoisto žlugimas – tuo pražūtingesnis, kuo labiau jis pasikliaus savo jėgomis arba perdėtai pasitikės savo gebėjimais.

Šią išvadą pritaikykite savo kasdieniam gyvenimui, žinodami, jog esate apdovanoti antgamtiniais ir žmogiškaisiais gabumais, kuriuos turite sąžiningai panaudoti. Vykite šalin apgaulingą mintį, kad jums kas nors priklauso, tarytum būtų vien jūsų pastangų vaisius. Atminkite, kad yra kitas veiksnys – Dievas, nuo kurio niekas negali atsiriboti.

Tai suprasdami patikėkite, kad jei iš tiesų trokštame tobulai sekti Viešpačiu ir tikrai tarnauti Dievui bei visai žmonijai – mums nevalia prisirišti prie savęs, prie savo proto galių, sveikatos, garbės, kilnių siekių, pergalių, sėkmių.

Kalbu ir apie kilnius mūsų troškimus, nes tavo apsisprendimas turi aprėpti ir juos, norą garbinti ir šlovinti Dievą, palenkiant savo valią aiškiai griežtai taisyklei: Viešpatie, aš noriu šito ar ano, tik jei Tau patinka, nes jeigu nepatinka, – kam man to reikia? Taip suduodame mirtiną smūgį egoizmui ir tuštybei, kurie glūdi kiekvieno sąžinėje; taip pat laimime tikrą sielos ramybę, neprisirišimą ir vis labiau priartėjame prie Dievo.

Kad galėtume susitapatinti su Jėzumi Kristumi, mūsų širdis turi visiškai atsikratyti prisirišimo. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir tesekamanimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!⁹ O šv. Grigalius sako: Nepakaktų vien būti neprisirišusiems prie daiktų, jei neišsižadėtume savęs pačių. Tačiau… kur eiti išsižadėjus savęs? Kas yra tasai, kuris išsižada, bet nusmunka pats?

Žinokite, kad vienokie esame puolę dėl nuodėmės, o kitokius mus sukūrė Dievas. Jo duotoji mumsprigimtis taip skiriasi nuo tos, kurią dėl savo paklydimo turime. Reikia išsižadėti to, kuo tapome dėl savo nuodėmių, ir būkime tokie ištikimi, kokie Dievo malone buvome sukurti. Taigi ir išpuikėlis jau yra išsižadėjęs savęs, jei atsivertęs į Kristų tapo nuolankus; jei koks gašlūnas pradeda gyventi skaisčiai, vadinasi, jis taip pat išsižadėjo savęs tokio, koks buvo anksčiau; jei šykštuolis paliauja geisti turtų ir dosniai dalija tai, kas jam priklauso, užuot užvaldęs kito turtą, jis tikrai yra išsižadėjęs savęs¹⁰.

Krikščionio savitvarda

Širdies dosnumo, tikro neprisirišimo – štai ko prašo Viešpats. Mes to pasieksime, ryžtingai nutraukę lynus ir ploniausias gijas, kurie mus kausto prie mūsų pačių „aš“. Neslepiu, kad tokiam apsisprendimui reikia nuolatinės kovos, reikia pranokti savo pačių suvokimą, o tai yra sunkiau, negu atsižadėti labiausiai trokštamų materialinių gėrybių.

Neprisirišimas, apie kurį kalbėjo Mokytojas ir kurio Jis laukia iš visų krikščionių, be abejonės, pasireiškia ir išoriškai. Jėzus Kristus coepit facere et docere¹¹ – pirmiausia veikė, o vėliau mokė. Prieš pradėdamas skelbti savo mokymą, Jis atskleidė jį darbais. Jūs matėte Jėzų, užgimusį tvartelyje didžiausiame skurde, gulintį ėdžiose ant šiaudų. Vėliesniais Jo apaštalavimo metais tarp daugelio kitų pavyzdžių jūs prisiminsite, kaip aiškiai Jis perspėjo vieną iš tų, kurie norėjo būti Jo mokiniai ir sekti paskui Jį: Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti¹². Apmąstykite ir tą Evangelijos sceną, kai apaštalai, norėdami numalšinti alkį, šabo dieną nusiskina kelias javų varpas¹³.

Atlikdamas iš Tėvo gautą misiją mūsų Viešpats, galima sakyti, gyveno šia diena, – taip, kaip yra pataręs viename iš pačių vaizdingiausių pamokslų, tartų dieviškomis lūpomis: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius!.. Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai!¹⁴

Jei gyventume labiau pasitikėdami Dievo Apvaizda, pilni tikro, tvirto tikėjimo šia kasdiene globa, kurios niekada mums nestinga, nuo kokios gausybės rūpesčių ir nerimo mes išsivaduotume. Dingtų šitiek problemų, į kurias nugrimzdę, pasak Jėzaus žodžių, šio pasaulio pagonys¹⁵, žmonės, stokojantys antgamtinio požiūrio. Kiekviena proga kaip draugas, kunigas ir tėvas norėčiau jums nuoširdžiai priminti, kad dėl Dievo gailestingumo esame Visagalio mūsų Tėvo vaikai, Tėvo kuris yra danguje ir kartu mūsų širdies slaptoje; norėčiau ugnimi į jūsų dvasią įrėžti, kad visai pagrįstai galime keliauti šia žeme kupini optimizmo, savo siela neprisirišę prie dalykų, kurie atrodo būtini ir kuriais Jūsų Tėvas pasirūpins, – Jis žino, kad viso to jums reikia!¹⁶ Tikėkite manimi: tik šitaip elgdamiesi būsime tarsi Kūrinijos valdovai¹⁷ ir išvengsime liūdnos vergijos, į kurią tokia daugybė įpuola todėl, kad pamiršta esą Dievo vaikai ir rūpinasi tik tuo, kas bus ryt poryt ir ko galbūt nė neišvys.

Leiskite man dar kartą pasidalyti su jumis asmenine patirtimi. Ašatveriu jums savo sielą Dievo akivaizdoje, puikiai žinodamas, kad nesu joks pavyzdys, kad esu tik varganas, niekam tikęs įrankis, kurį Viešpats panaudojo, norėdamas kuo akivaizdžiau paliudyti, jog tobulai rašo ir su stalo koja. Štai kodėl, kai kalbu jums apie save, nė nemanau, jog tai, ką darau, yra koks nors mano nuopelnas. Dar mažiau noriu jums primesti kelius, kuriais Viešpats mane vedė, nes galbūt Mokytojas iš jūsų visai neprašo to, kas padėjo man be kliūčių dirbti šį Dievo Darbą, kuriam paaukojau visą gyvenimą.

Patikėkite – lytėjau tai savo rankomis, regėjau tai savo akimis: jei pasikliaujate Dievo Apvaizda, jei atidavėte save į Jo visagales rankas, jūs visada rasite būdų tarnauti Dievui, šv. Bažnyčiai, sieloms, neapleisdami nė vienos iš savo pareigų; be to, jus užplūs džiaugsmas ir ramybė, kurios mundus dare non potest¹⁸, kurių negali duoti jokie žemės turtai.

Nuo Opus Dei įkūrimo 1928 m. aš ne tik negalėjau remtis jokiais žmogiškaisiais ištekliais, bet ir pats niekada neturėjau nė grašio; niekada nesu tiesiogiai dalyvavęs sprendžiant finansines problemas, kurių visada iškyla pradėjus kokią nors veiklą, susijusią su Dievo kūriniais – ne su angelais, o žmonėmis, kuriems reikia materialių priemonių, kad galėtų sėkmingai darbuotis.

Opus Dei apaštališkajai veiklai reikėjo daugybės žmonių dosnaus bendradarbiavimo, ir aš manau, kad jo reikės visada, iki laikų pabaigos, viena vertus, dėl to, jog ši veikla visai nepelninga, antra, nors ir bendradarbių būrys didėja ir mano vaikai triūsia, jei esama Dievo meilės, apaštalavimas plečiasi ir poreikiai didėja. Ne kartą prajuokindavau savo vaikus, nes, primygtinai ragindamas, kad ištikimai atsilieptų į Dievo malonę, juos drąsinau nebijoti ir akiplėšiškai prašyti Viešpatį dar daugiau malonių bei grynųjų pinigų, kurių mums skubiai reikėjo.

Pirmaisiais metais mums trūko net pačių būtiniausių dalykų. Dievo kibirkšties įkvėpti, ateidavo pas mane darbininkai, amatininkai, studentai, nebijantys sunkumų ir mūsų patiriamo vargo, nes mes, Opus Dei, su dangaus pagalba visada stengėmės dirbti taip, kad auka ir malda būtų gausios ir slaptos. Kai dabar atsigręžiame į šį laiką, iš mūsų širdžių trykšta padėka: kokio pasitikėjimo būta mūsų sielose! Mes žinojome, kad ieškant Dievo karalystės ir teisingumo visa kita mums bus pridėta¹⁹. Ir patikėkite, mes neatsisakėme nė vienos apaštalavimo iniciatyvos materialinių išteklių stokos: savo nuolatine Apvaizda Dievas, mūsų Tėvas, vienaip ar kitaip mus aprūpindavo tuo, ko mums tada labiausiai reikėjo, idant mes pamatytume, jog Jis visada yra gerasis atlygintojas.

Jei kiekvieną akimirką trokštate būti savo paties šeimininkais, patariu dėti visas pastangas, kad visko išsižadėtumėte drąsiai ir nedvejodami. Vykdydami savo asmenines, šeimynines ir kitokias pareigas, panaudokite doras žemiškąsias priemones, turėdami gryną intenciją, galvodami apie tarnavimą Dievui, Bažnyčiai, saviesiems, savo profesijos, savo šalies, visos žmonijos labui. Supraskite, jog svarbu – ne turėti arba stokoti šio ar to, bet elgtis, kaip to mus moko krikščioniškojo tikėjimo tiesa: žemiškosios gėrybės tėra tiktai priemonės. Taigi vykite šalin iliuziją, kad jos yra amžinos: Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis²⁰.

Kai laimė siejama vien su žemiškais dalykais, jie neprotingai panaudojami, sugriaunama Kūrėjo išmintingai nustatyta tvarka, – esu matęs dėl to įvykusių tikrų tragedijų. Širdį ima graužti liūdesys ir apmaudas; kamuoja amžinas nepasitenkinimas, ir galop toks gyvenimas žmogų padaro turtų, kurie galbūt buvo pasiekti didžiulėmis pastangomis, daug ko išsižadant, vergu. Bet ypač jums patariu – niekada neužmirškite, kad Dievas neapsigyvena širdyje, pilnoje nepadorios, tuščios meilės. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai²¹.Tad panardinkime savo širdį į meilę, galinčią mus padaryti laimingus… Geiskime dangaus turtų²².

Anaiptol neskatinu tavęs, kad atsisakytum vykdyti pareigas ar reikalauti savo teisių. Priešingai, kiekvienam iš mūsų atsitraukimas šiame fronte yra tarsi bailus dezertyravimas iš kovos, į kurią pašaukė Dievas, kad taptume šventi. Štai kodėl iš visos širdies turi stengtis, – ypač dirbdamas savo darbą, jog nei tau, nei taviškiams netrūktų, ko reikia, kad gyventumėte oriai, kaip dera krikščionims. Jei kurią akimirką tave prislegia skurdo našta, nesisielok ir nemaištauk; bet primygtinai prašau – stenkis imtis visų garbingų priemonių, kad padėtis pasikeistų, nes elgdamasis kitaip nepatiktum Dievui. O kovodamas visada prisimink: omnia in bonum! Viskas, net ir skurdas, vargas, išeina į gera mylintiems Dievą²³. Nuo šiol įprask džiaugsmingai susitaikyti su nedideliais trūkumais, nepatogumais, su tuo, kad negali ilsėtis, kaip tu norėtum ir kada norėtum, išmok kęsti šaltį, karštį, tau būtinų dalykų stygių, alkį, vienatvę, kitų nedėkingumą, nesupratingumą, negarbę…

Tėve,… nepaimk jų iš pasaulio

Mes esame paprasti žmonės, eiliniai krikščionys, pasinėrę į visuomenės gyvenimo tėkmę, ir Viešpats nori, kad būtume šventi, apaštalautume kaip tik dirbdami savo profesinį darbą, kitaip tariant, jog pasišventintume atlikdami tą savo darbą, jį pašventintume bei padėtume kitiems pasišventinti. Tikėkite, kad šitoje aplinkoje Dievas jūsų laukia kaip rūpestingas Tėvas, Draugas; ir atminkite, jog atsakingai atlikdami profesinę pareigą jūs ne tik patenkinate savo materialinius poreikius, bet tiesiogiai prisidedate prie visuomenės raidos, palengvinate kitų naštą, paremiate daugybę vietinio ar pasaulinio lygio darbų atskirų žmonių ir menkiau išsivysčiusių tautų labui.

Elgdamiesi paprastai, kaip kiti žmonės, irvadovaudamiesiantgamtiniu požiūriu, mes sekame Jėzumi Kristumi, tikru Dievu ir tikru Žmogumi. Prisiminkite, koks paprastas Jo gyvenimas. Trisdešimt metų Jis pragyvena nepastebimai, niekam nekrisdamas į akis, kaip kiti darbininkai; mažame miestelyje visi pažįsta Jį kaip dailidės sūnų. Jo viešajame gyvenime nėra nieko keisto ir ypatingo. Jis buvo apsuptas draugų, kaip ir kiti žmonės, ir nesiskyrė nuo jų savo elgesiu. Ne veltui Judas, norėdamas Jį išskirti, susitarė dėl ženklo: Kurį pabučiuosiu, tai tas!²⁴ Jėzui neprikiši jokio įmantrumo, ir mane labai jaudina tai, kad mūsų Mokytojas elgėsi taip, kaip kiti paprasti žmonės.

Atsiliepdamas į ypatingą pašaukimą, Jonas Krikštytojas dėvėjo kupranugario vilnos apdarą, maitinosi skėriais ir lauko medumi. Išganytojas vilkėjo tuniką, valgė ir gėrė tą patį, ką kiti, džiaugėsi kitų laime, atjautė savo artimo skausmą, neatsisakydavo poilsio, kurį Jam pasiūlydavo draugai, ir visi žinojo, kad daugelį metų pelnėsi duoną savo rankomis, triūsdamas šalia dailidės Juozapo. Ir mes pasaulyje turime elgtis kaip mūsų Viešpats. Trumpai tariant, turime vilkėti švariais drabužiais, mūsų kūnas turi būti švarus, o ypač švari siela.

Viešpats, kuris moko nuostabaus neprisirišimo prie žemiškųjų turtų, drauge labai rūpinasi, – kodėl gi to neprisiminti, – kaip jų neiššvaistyti. Po duonos padauginimo stebuklo, kai taip dosniai buvo pasotinti kokie penki tūkstančiai vyrų, Jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir <…> pripylė dvylika pintinių²⁵. Jei atidžiai apmąstysite šią sceną, išmoksite nebūti šykštūs, be to, tapsite geri talentų ir materialinių gėrybių, kurias jums suteikė Dievas, valdytojai.

Neprisirišimas, kurio mokau apmąstęs mūsų Mokytojo pavyzdį, yra saikas, susitvardymas; tai nėra akivaizdus, akis badantis neturtas, už kurio slypi tinginystė bei apsileidimas. Tu turi rengtis pagal savo padėtį, atsižvelgdamas į aplinką, kurioje gyveni, į savo šeimą, darbą…, kaip ir tavo bendradarbiai, o kad patiktum Dievui, stenkis gyventi kaip pridera tikram krikščioniui, paprastai, be pasipūtimo: patikėkite, verčiau būti per daug negu per mažai uoliam. Kaip tu įsivaizduoji mūsų Viešpaties laikyseną? Ar niekada nesi pagalvojęs, kaip oriai Jis nešiojo tuniką, tikriausiai Švenčiausiosios Marijos išaustą? Ar pameni, kaip, būdamas pas Simoną, skundėsi, kad prieš sėdant už stalo Jam nepasiūlė vandens kojoms nusimazgoti?²⁶ Atkreipdamas dėmesį į šį mandagumo stygių, Jis mokė, kad meilė atsiskleidžia per smulkmenas; be to, parodė, jog paiso visuomenės papročių. Štai kodėl mes, tu ir aš, stengsimės neprisirišti prie turtų bei pasaulio pramogų, ir tai daryti nepabrėžtinai, be pozos ir keistenybių.

Man regis, įrodymas, kad mes jaučiamės esą pasaulio šeimininkai, ištikimi Dievo paskirti prievaizdai, yra rūpinimasis daiktais, kuriuos stengiamės tausoti, kad jie būtų naudingi, kuo ilgiau tarnautų, nesusidėvėtų, kad niekas nesugestų. Opus Dei centruose jūs rasite paprastą, jaukią ir labai švarią aplinką. Nepainiokime neturto su blogu skoniu ar nešvara! Tačiau suprantu, kad pagal savo išgales ir visuomeninę, šeimyninę padėtį tu turi vertingų daiktų ir jais rūpiniesi, prie jų neprisirišdamas.

Prieš daugelį metų – daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius – lankydavausi vienoje valgykloje vargšams, per visą dieną negaudavusiems jokio kito maisto kaip tik čia tiekiamą. Tai buvo erdvi patalpa, kurią prižiūrėjo būrelis pasiaukojusių moterų. Vieniems pavalgius, kiti elgetos skubindavosi rinkti likučių. Iš šios antrosios grupės mano dėmesį patraukė vienas žmogus: jis turėjo nuosavą alavinį šaukštą! Atsargiai išsitraukęs iš kišenės, mėgaudamasis jį apžiūrėdavo, o kai baigdavo gardžiuotis savo daviniu, vėl iš naujo pažvelgdavo į šaukštą, ir jo akys, rodos, šaukte šaukė: jis mano! Paskui, šaukštą dukart aplaižęs, kad būtų švarus, jis patenkintas įsikišdavo į savo skarmalų klostes. Šaukštas tikrai priklausė jam; vargšas elgeta tarp šių nelaimės draugų tarėsi esąs turtingas!

Aš buvau pažįstamas su viena aukštuomenės dama, Ispanijos didike. Dievo akyse tai nesvarbu: visi esame lygūs, visi mes – Adomo ir Ievos vaikai, silpnos būtybės, turinčios dorybių ir ydų, gebančios, jei Viešpats apleidžia, padaryti didžiausius nusikaltimus. Nuo tada, kai Kristus mus atpirko, nebėra nei rasės, nei kalbos, nei spalvos, nei kilmės, nei turto skirtumų: visi mes esame Dievo vaikai. Ši moteris, apie kurią jums dabar pasakoju, gyveno prabangiame name, bet sau neišleisdavo nė dviejų pesetų per dieną. Užtat dosniai atsilygindavo pas ją dirbantiems žmonėms, o likusią dalį aukodavo varguoliams, pati nuolat atsisakydama visokių dalykų. Šiai moteriai nestigo turtų, kurių daugelis taip trokšta, bet iš tiesų ji buvo neturtinga ir visiškai apsimarinusi, prie nieko neprisirišusi. Ar jūs mane supratote? Mums tik reikia įsiklausyti į Viešpaties žodžius: Palaiminti turintys vargdieniodvasią; jų yra dangaus karalystė²⁷.

Jei nori įgyti šitokią dvasią, patariu – būk šykštus sau ir labai dosnus kitiems; venk nereikalingų išlaidų prabangai, malonumams, užgaidoms, tuštybei pamaloninti; neprasimanyk poreikių. Kaip sako šv. Paulius, mokykis būti patenkintas savo būkle. Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina²⁸. Jeigu tik mūsų širdis nesupančiota, tapsime dvasinės kovos nugalėtojais, kaip ir apaštalas.

Visi, kurie leidžiamės į tikėjimo areną, – sako šv. Grigalius Didysis, – stojame į kovą su piktosiomis dvasiomis. Velniai nieko neturi šiame pasaulyje, o kadangi jie nuogi, mes taip pat turime kovoti nuogi. Juk drabužį vilkintis kovotojas, kaudamasis su neapsirengusiu priešininku, greitai bus pargriautas, nes jo priešas ras kur įsikabinti. O žemiški dalykai ar tai ne savotiškas drabužis?²⁹

Dievas myli linksmą davėją

Kalbėdamas apie visišką išsižadėjimą, kurio mus prašo Viešpats, noriu atkreipti jūsų dėmesį į kitą ypatingai svarbų dalyką – sveikatą. Daugelis jūsų dabar esate jauni; tai nuostabus jūsų gyvenimo pilnatvės metas, kai energija liejasi per kraštus. Tačiau laikas bėga, ir nenumaldomai imi justi fizinį nuovargį, paskui brandaus amžiaus ribotumą ir pagaliau senatvės negalią. Be to, kiekvieną akimirką kiekvienas iš mūsų gali susirgti ar kentėti dėl kūno negalavimų.

Jeigu mes su gryna intencija, krikščioniškai pasinaudosime gera fizine būkle ir palankiais momentais – tik tada su antgamtišku džiaugsmu išgyvensime įvykius,, kuriuos žmonės klaidingai vadina blogais. Per daug nesileisdamas į smulkmenas, norėčiau su jumis pasidalyti asmenine patirtimi. Kai sergame, kartais būname nepakenčiami: niekas į mane nekreipia dėmesio, niekas apie mane negalvoja, nesirūpina manimi taip, kaip aš to nusipelniau, niekas manęs nesupranta… Velnias visada tyko, puola mus iš visų pusių; o užklupus ligai, sukelia būseną, panašią į psichozę, kuri atitolina nuo Dievo, apkartina viską aplinkui arba sunaikina nuopelnų lobį, įgytą visų sielų labui, kai kančią išgyvename su antgamtiniu optimizmu, kai ją pamilstame! Taigi, jei Dievo valia mums būtų suduotas išbandymo smūgis, priimkite jį kaip ženklą, jog Jis mus laiko subrendusiais, kad glaudžiau suvienytų mus su savo atperkančiuoju Kryžiumi.

Reikia išankstinio pasirengimo, kasdienio švento neprisirišimo prie savęs, kad pasiruoštume oriai ištverti ligą arba nesėkmę, jei tai Dievo valia. Pasinaudokite kasdienybės teikiamomis progomis, kai ko nors stinga, kai kamuoja skausmas, stenkitės apsimarinti ir puoselėti krikščioniškąsias dorybes.

Turime būti reiklūs sau kasdieniame gyvenime, kad nesusikurtume nesamų problemų, dirbtinių poreikių, kurie dažniausiai atsiranda iš savimeilės, užgaidų, patogumų geismo ir tinginystės. Skubėkime Dievop, atsikratę nereikalingų daiktų, mantos, apsunkinančios mūsų žygį. Kaip tik dėl to, kad dvasios neturtas yra ne nieko neturėjimas, o neprisirišimas, būkime budrūs, nesileiskime suklaidinami tariamų poreikių. Siekite tik to, kas būtina, siekite tik to, ko pakanka. Ir netrokškite nieko daugiau.Tai, kas viršaus, yra našta, o ne palengvinimas; tai mus nuliūdina, užuot iš naujo įkvėpę³⁰.

Taip jums patardamas, turiu galvoje ne keistas, nenormalias ar sudėtingas situacijas. Pažinojau žmogų, kuris vietoj skirtukų į knygą įsidėdavo lapelius su savo ranka užsirašytomis trumpomis maldelėmis, padėdavusiomis jam būti Dievo akivaizdoje. Ir jis panoro saugoti šį lobį, kol suprato, jog pradeda prie šių popierėlių prisirišti. Koks dorybių pavyzdys! Atskleisčiau visas savo silpnybes, jeigu tai jums bent kiek padėtų. Papasakojau šį tą, nes ir jums galbūt taip atsitinka: per daug prisirišate prie savo knygų, drabužių, stalo, savo… menkaverčių stabų.

Tokiais atvejais patariu įveikti vaikišką drovumą ar skrupulingumą ir pasitarti su savo dvasiniu vadovu. Kartais pakaks mažyčio apsimarinimo – kurį laiką apsieikite be įprastų dalykų. Nieko neatsitiks, jei vieną dieną atsisakysite transporto priemonės, kuria nuolat naudojatės, ar atiduosite išmaldai, ką sutaupėte, net jeigu tai būtų ir labai nedaug. Jei turi neprisirišimo dvasią, tu dažnai atrasi nuolatinių, santūrių ir veiksmingų būdų jai pasireikšti.

Atvėręs jums savo sielą, privalau prisipažinti, kad turiu vieną prisirišimą, kurio niekada nenorėčiau išsižadėti, – nuoširdžiai jus visus myliu. Tos meilės išmokau iš paties geriausio Mokytojo ir trokštu kuo ištikimiau sekti Jo pavyzdžiu, be galo mylėdamas sielas, pirmiausia tas, kurios mane supa. Ar jūsų nejaudina karšta Jėzaus Kristaus meilė artimui, švelnumas, – apie tai byloja ir evangelistas, apibūdindamas vieną iš Jo mokinių, quem diligebat Iesus³¹, tą, kurį Jėzus mylėjo?

Užbaigsime pamąstymu, kurį mums siūlo šios dienos Mišių Evangelija: Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais³². Kokia didžiadvasiškumo išraiška šis Marijos „švaistymasis”. Judas skundžiasi, kodėl taip eikvojamas brangus tepalas, kainuojąs mažiausiai tris šimtus denarų³³– būdamas gobšus, jis labai tiksliai apskaičiavo kainą.

Tikrasis neprisirišimas skatina mūsų dosnumą Dievui ir savo broliams; skatina rūpintis, ieškoti lėšų, stengtis padėti tiems, kurie gyvena vargingai. Krikščionis negali tenkintis darbu, leidžiančiu tik uždirbti sau ir artimiesiems: širdies kilnumas jį skatins smarkiai padirbėti, kad padėtų kitiems – iš meilės artimui ir kupini teisingumo dvasios, kaip rašė šv. Paulius romiečiams: Makedonija ir Achaja nusprendė padaryti rinkliavą Jeruzalės šventųjų beturčiams sušelpti. Jos taip nusprendė, ir iš tikro jos yra jų skolininkės. Jeigu pagonys tapo jų dvasinių gėrybių dalininkais, tai privalo jiems patarnauti bent medžiagine parama³⁴.

Nebūkime niekingi ir šykštūs Tam, kuris taip didžiadvasiškai dėl mūsų pasiaukojo. Pamąstykite apie tai: kiek, netgi finansiniu požiūriu, jums kainuoja būti krikščioniu? Tačiau svarbiausia neužmirškite, kad Dievas myli linksmą davėją. O Dievas gali jus apipilti tūleriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo³⁵.

Šią Didžiąją Savaitę nuoširdžiai įsijausdami į Jėzaus Kristaus kančias, prašykime Švenčiausiosios Mergelės, kad Ji jautriai išmokytų³⁶ mus apsvarstyti ir išlaikyti visus šiuos dalykus savo širdyje.