Nes jie regės Dievą

Jūs puikiai žinote, kad Jėzus Kristus yra pavyzdys mums, pavyzdys visiems krikščionims. Dažnai esate išklausę ir apmąstę šią tiesą. Be to, jūs ją aiškinote daugeliui sielų apaštalaudami savo žmogiška draugyste, persmelkta dieviškumo. Jūs apie ją primindavote kiekvieną kartą, kai tik prireikdavo ką nors broliškai įspėti, kad jūsų klausantysis galėtų palyginti savo elgesį su mūsų vyresniojo Brolio, su Marijos, Dievo ir mūsų Motinos, Sūnaus elgesiu.

Jėzus yra pavyzdys. Jis pasakė: discite a me¹, mokykitės iš manęs. Taigi šiandien aš noriu kalbėti jums apie dorybę, kuri, nebūdama nei vienintelė, nei svarbiausia, krikščioniškame gyvenime yra tarsi druska, apsauganti nuo gedimo, tai apaštališkos sielos bandomasis akmuo. Aš noriu kalbėti apie švento tyrumo dorybę.

Žinoma, dieviškoji meilė yra aukščiausia dorybė; tačiau skaistybė yra būdas sine qua non, būtina sąlyga užmegzti nuoširdų pokalbį su Dievu. Jos nesaugant, nesistengiant dėl jos kovoti, tarsi apankama, nes juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios².

Mes, padrąsinti Mokytojo mokymo, norime matyti skaisčiu žvilgsniu: Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.³ Bažnyčia visada pateikia šiuos žodžius kaip kvietimą į skaistybę. Tyrą širdį išsaugo tie žmonės, – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – kurie turi visiškai švarią sąžinę arba mėgsta skaistybę. Kad išvystume Dievą, jokia dorybė nėra tokia būtina kaip ši.⁴

Kristaus pavyzdys

Viešpatį Jėzų Kristų, kol Jis gyveno žemėje, lydėjo prakeiksmai, Jis buvo visaip niekinamas. Prisimenate? Paleidžiami gandai, kad Jėzus elgiasi kaip maištininkas, sakoma, kad Jis yra demono apsėstas⁵. Arba pasišaipoma iš Jo begalinės Meilės apraiškų, Jis šmeižiamas, apšaukiamas nusidėjėlių draugu⁶.

Vėliau Jis, – tas, kuris yra atgailos ir nuosaikumo pavyzdys, – apkaltinamas lankęsis svečiuose pas turtuolius⁷. Be to, paniekinamai vadinamas fabri filius⁸, darbininko, dailidės, sūnumi, – tarytum tai būtų kokia blogybė. Jis neprieštarauja kaltinamas girtuokliavimu ir apsirijimu… Leidžiasi kaltinamas viskuo, tik ne skaistybės stoka. Todėl Jis privertė šmeižikus nutilti, kad joks šešėlis netemdytų šio nuostabaus tyrumo, skaidrumo, šviesos, meilės, kuri uždega visą pasaulį ir jį skaistina, pavyzdžio.

Mėgstu kalbėti apie šventąjį tyrumą remdamasis mūsų Viešpaties elgesiu. Jis itin jautriai įgyvendino šią dorybę. Tik prisiminkite, ką pasakoja šv. Jonas apie Jėzų, kuris fatigatus ex itinere, sedebat sic supra fontem⁹, nuvargęs po kelionės, prisėdo palei šulinį.

Susikaupkite ir pasistenkite įsivaizduoti šią sceną. Jėzus Kristus, perfectus Deus, perfectus homo¹⁰, – tobulas Dievas, tobulas žmogus, – nualintas kelionės ir apaštalavimo. Gal ir jums taip kartais nutinka: pabaigę darbą, jaučiatės tokie nusikamavę, jog, regis, ilgiau nebegalite kęsti. Jaudinantis reginys – matyti nusikamavusį Mokytoją. Jis alkanas ir ištroškęs, todėl mokiniai nuėjo į gretimą kaimą paieškoti kokio nors maisto.

Tačiau labiau nei kūno nuovargis Jį degina sielų troškulys. Štai kodėl, vos atėjus nusidėjėlei samarietei, Kristaus kunigiška širdis paslaugiai atsiveria: pamiršęs nuovargį, alkį, troškulį, Jis ryžtasi išgydyti paklydusią avelę.

Apaštalams grįžtant iš miesto, Viešpats tebebuvo pasinėręs į šį kilnų meilės darbą. Jie net nustebo matydami Jį šnekučiuojantis su moterimi – mirabantur quia cum muliere loquebatur¹¹. Koks dėmesingumas! Kokia meilė nuostabiai švento tyrumo dorybei, kuri mums padeda būti stipresniems, tvirtesniems, veiklesniems, tinkamesniems dirbti dėl Dievo, imtis didelių dalykų!

Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas… Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo.¹² Mes visiškai priklausome Dievui kūnu ir siela, visu savo kūnu, pojūčiais ir galiomis. Melskitės su pasitikėjimu: Jėzau, saugok mūsų širdį! Didelę širdį, stiprią ir švelnią, karštą ir jautrią, sklidiną meilės Tau, kad tarnautume visoms sieloms.

Mūsų kūnas yra šventas, – Dievo šventovė, patikslina šv. Paulius. Šis apaštalo apibūdinimas man primena visuotinį kvietimą į šventumą; Mokytojas bylojo žmonėms: estote vos perfecti sicut et Pater vester caelestis perfectus est¹³ – būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. Visų be jokio skirtumo Viešpats prašo atsiliepti į malonę. Kiekvieną pagal savo padėtį Jis reikalauja puoselėti dorybes, būdingas Dievo vaikams.

Štai todėl, primindamas jums, kad krikščionis turi būti tobulai skaistus, aš kreipiuosi į visus: nesusituokusius, kurie turi gyventi visiškai susilaikydami, ir sutuoktinius, kurie gyvena skaisčiai, atlikdami jiems prideramas pareigas.

Dievui padedant, skaistybė nėra varžanti ir žeminanti našta. Tai džiaugsmo kupinas teigimas: valingumas, savitvarda, pergalė prieš save patį, ne kūnas tai duoda, ne iš instinkto tai kyla, bet iš valios, ypač jeigu ji susivienija su Dievo valia. Kad būtume skaistūs – ne šiaip susitvardantys ir dori, turime protu tvardyti savo aistras kilniam tikslui – Meilės polėkiui.

Aš prilyginu šią dorybę sparnams, kurie mums leidžia paskleisti Dievo įsakymus ir mokymą po visą pasaulį ir nebijoti, kad būsime įklampinti. Šie sparnai – kaip ir sparnai didingų paukščių, pakylančių ten, kur nesiekia debesys, – yra sunkūs, net labai sunkūs, tačiau be jų būtų neįmanoma skraidyti. Įsidėkite tai į galvą ir būkite pasiryžę nepasiduoti, jei pajusite atsėlinant pagundą, kuri kužda jums, kad tyrumas – nepakeliama našta. Drąsos! Visados vis aukštyn į saulę siekiant Meilės.

Nešioti Dievą savo kūne

Man labai liūdna, jog kai kurie žmonės, net tokia daugybė jų, netyrumą pasirenka nuolatine savo mokymo tema. Taigi jie gauna, – šitai aš supratau stebėdamas daugybę sielų, – rezultatą, priešingą siekiamam tikslui, nes netyrumas yra lipnesnis už dervą, jis iškreipia sąmonę, įvaro kompleksus arba baimę, tarytum skaisti siela būtų nepasiekiamas tikslas. O mes, būdami kitokie, turime teigiamai kalbėti apie šventą tyrumą kukliais ir aiškiais žodžiais.

Svarstyti šią temą tolygu svarstyti apie Meilę. Aš ką tik jums atskleidžiau, kad mūsų Viešpaties švenčiausiasis Žmogiškumas man yra pagalba šioje srityje; kaip nuostabu: Dievas, kuris nusižemina taip, kad taptų žmogumi, ir nesijaučia pažemintas priimdamas kūną, tokį pat ribotą ir silpną kaip mūsiškis, – tik be nuodėmės – vien todėl, kad Jis mus beprotiškai myli. Nusižeminimas Jo nė kiek nemenkina; o mus jis pakylėja, sudievina mūsų kūną ir sielą. Į Jo Meilę atsakyti „taip“, atsakyti karšta, darnia, nesutepta meile – štai kas yra skaistybės dorybė.

Mes turime ir žodžiais, ir poelgiais šaukti visam pasauliui: nenuodykime savo širdies, nebūkime lyg vargšai gyvuliai, valdomi žemiausių instinktų. Krikščionis rašytojas apie tai kalba šitokiais žodžiais: Įsidėmėkite – kuo žmogaus širdis didesnė, tuo daugiau jis aprėpia dalykų. Išmatuokite šį dydį ne tiek fiziniais matais, kiek minties galia, gebančia pažinti daug tiesų. Stenkitės praskinti Viešpačiui kelią širdyje, nutiesti tiesų takelį, kad Žodis ir Dievo Išmintis jus pasiektų. Garbingu elgesiu, nepriekaištingais veiksmais paruoškite kelią Viešpačiui, išlyginkite takelį, kad Dievo Žodis atsivertų jums be kliūčių, atskleistų savo paslaptis ir atėjimą.¹⁴

Ir Šventasis Raštas mums primena, kad šis didingas pašventinimo darbas, paslaptingas ir nuostabus Šventosios Dvasios darbas, veikia sielą ir kūną. Jūs nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? – sušunka apaštalas. – Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais?.. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventykla, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu.¹⁵

Kai kurie žmonės, girdėdami kalbant apie skaistybę, nusišypso. Jų juokas – tai grimasa – be džiaugsmo, be gyvybės. Dauguma, – sako jie, – tuo netiki! Jaunuoliams, kurie kadaise mane lydėdavo į Madrido priemiesčių kvartalus ir ligonines, aiškindavau: Žiūrėkite, štai mineralų karalystė, paskui kita, tobulesnė, karalystė – augalija, joje plazda gyvybė, paskui eina gyvūnija, kurią sudaro padarai, beveik visi galintys jausti ir judėti.

Aiškindavau jiems galbūt kiek nemoksliškai, bet vaizdingai; sakydavau, kad mes turėtume sudaryti kitą karalystę, hominal, – žmonių karalystę: iš tiesų protinga būtybė turi nuostabų intelektą, dieviškosios Išminties kibirkštį, leidžiančią jam savarankiškai mąstyti, ir visišką laisvę tą ar kitą dalyką priimti arba atmesti savo valia.

Šioje žmonių karalystėje, sakiau jiems remdamasis didžiule kunigystės patirtimi, normaliems žmonėms lytiškumo klausimas pagal svarbą užima ketvirtą ar penktą vietą. Pirmiausia yra dvasinio gyvenimo siekiai, kiekvieno mūsų skirtingi; paskui – daugybė dalykų, svarbių kiekvienam vyrui ar moteriai: tėvas, motina, šeimos židinys, vaikai. Toliau – profesija; pagaliau ketvirtoje ar penktoje vietoje – lytinis instinktas.

Susidūręs su tais, kurie šį klausimą yra pavertę pagrindine savo pokalbių ir interesų tema, supratau, kad tai nenormalūs, vargšai žmonės, gal net ligoniai. Ir savo pašnekovams jaunuoliams sakydavau, kad šie nelaimėliai man kelia tokį pat gailestį, kaip ir luošas vaikas su milžiniška galva, ir tai juos prajuokindavo. Tai nelaimingi žmonės, žadinantys brolišką užuojautą, todėl meldžiamės už juos, trokšdami, kad jie išgytų nuo savo apgailėtinos ligos. Iš tikrųjų jie nėra nei vyriškesni, nei moteriškesni už tuos, kurie nėra apsėsti sekso.

Skaistybė yra įmanoma

Mes visi tempiame aistrų naštą. Mes visi susiduriame su tais pačiais sunkumais, nesvarbu, kokio būtume amžiaus. Todėl turime kovoti. Prisiminkite, ką rašė šv. Paulius: datus est mihi stimulus carnis meae, angelus Satanae, qui me colaphizet¹⁶. Taigi man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau.

Neįmanoma tyrai gyventi be Dievo pagalbos. Jis nori, kad būtume nuolankūs ir prašytume jos. Kupinas pasitikėjimo širdyje, be triukšmingų žodžių net dabar turi maldauti Švenčiausiąją Mergelę: Mano Motina, mano vargšė širdis paikai maištauja… Jei tu manęs neglobosi… Ir Ji tau pagelbės, kad būtum tyras ir eitum tuo keliu, į kurį esi Dievo pašauktas.

Mano vaikai, nuolankumo, nuolankumo! Mokykitės nuolankumo. Kad išsaugotumėte Meilę, būkite išmintingi, būkite budrūs ir nesileiskite užvaldomi baimės. Daugelis dvasinės literatūros klasikų demoną lygina su pasiutusiu šunimi, pririštu grandine: jei nesiartinsime, jis mums neįkąs, nors ir be paliovos lotų. Jei puoselėjate savo sieloje nuolankumą, vengsite progų nusidėti, turėsite drąsos nuo jų pabėgti ir kasdien šauksitės dangaus pagalbos, kad žengtumėte šiuo Meilės keliu.

Patikėkite, jog žmogus, pasidavęs kūniškam geidulingumui, negali tobulėti dvasiškai, jis nepajėgia gerai elgtis, lyg neįstengiantis judėti luošys. Ar esate matę ligonių, sergančių progresuojančiu paralyžiumi, nebegalinčių nei savimi pasirūpinti, nei atsikelti iš lovos? Kartais jie net neįstengia pajudinti galvos. Dvasiniame gyvenime taip atsitinka nenuolankiems ir bailiai į gašlumą pasinėrusiems žmonėms. Jie nei mato, nei girdi, nei supranta, kas aplinkui dedasi. Jie yra tie paralyžiuotieji ir tarsi pamišę. Kiekvienas iš mūsų turime šauktis Viešpaties, Dievo Motinos, prašydami, jog suteiktų mums nuolankumo ir valios deramai pasinaudoti dieviškuoju vaistu – išpažintimi. Neleiskite, kad jūsų sielos taptų puvinio židiniu, tegu ir nedideliu. Kalbėkite. Tekantis vanduo švarus; stovintis vanduo virsta pelke, pilna dvokiančių nešvarumų, geriamasis vanduo pasidaro bakterijų terpe.

Jūs žinote: skaistybė įmanoma ir yra džiaugsmo šaltinis, taip pat žinote, jog retkarčiais dėl jos reikia truputį pakovoti. Vėl paklausykime šv. Pauliaus: kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno?¹⁷ Šauk, jei tau reikia, ir daugiau, bet neperdėk: sufficit tibi gratia mea¹⁸, – gana tau mano malonės, atsako mums mūsų Viešpats.

Kartais mane patraukdavo švytinčios sportininko akys, reginčios kliūtis, kurias jis turėjo įveikti. Kokia pergalė! Net gražu žiūrėti, kaip jis nugali sunkumus! Šitaip į mus žiūri ir Dievas, kuriam patinka mūsų kova: mes visada būsime nugalėtojai, nes Jis mums niekada negaili savo visagalinčios malonės. Taigi visai nesvarbu, kad reikia grumtis, – Jis nepalieka mūsų vienų.

Tai kova, o ne atsisakymas veikti. Mūsų atsakas – džiaugsmingas teiginys, laimingas ir laisvas atsidavimas. Tu neturėtum elgtis taip, tarsi siektum vienintelio tikslo – vengti nuopuolio ar progos nusidėti. Tavo elgesys anaiptol negali virsti šaltu apskaičiuotu neigimu. Ar esi įsitikinęs, kad skaistumas yra dorybė ir kad ji turi augti ir tobulėti? Aš primygtinai sakau: neužtenka kiekvienam susilaikyti pagal savo padėtį, turime visada skaisčiai gyventi, būti dorovingi, didvyriška dorovingi. Ši nuostata yra teigiamas veiksmas, kuriuo maloniai atsiliepiame į dievišką prašymą: praebe, fili mi, cor tuum mihi et oculi tui vias meas custodiant¹⁹, mano vaike, duok man savo širdį, ir teveda tavo akys ramybės keliais.

Noriu tavęs paklausti: kaip atlaikai šią kovą? Gerai žinai, kad tavo kova jau laimėta, jei kovoji iš pat pradžių. Pavojaus šalinkis nedelsdamas, vos pajutęs pirmuosius aistros nutvilkinimus, ir net dar anksčiau. Be to, tučtuojau pasitark su savo sielos vadovu, o dar geriau, jeigu įmanoma, – nedelsdamas, nes jeigu jam visiškai atversi savo širdį, nebūsi nugalėtas. Vis kartojamas veiksmas sukuria įprotį, polinkį. Todėl turite kovoti, kad įgytumėte dorybės įprotį, apsimarinimo įprotį, kad neatstumtumėte Meilių Meilės.

Apmąstykite šį šv. Pauliaus patarimą Timotiejui: Te ipsum castum custodi²⁰, – kad visada būtume budrūs, tvirtai pasiryžę išsaugoti šį lobį, kurį Dievas mums patikėjo. Per visą savo gyvenimą daugybę žmonių esu girdėjęs sakant:

„O, jei iš karto tam būčiau padaręs galą!“ Ir tai jie sakydavo kupini gėdos ir kančios.

Mylėti visa širdimi

Turiu jums priminti, jog nepatirsite laimės apleidę savo krikščioniškas pareigas. Jei jų nepaisysite, jus apniks baisi sąžinės graužatis, ir jūs būsite nelaimingi. Net patys paprasčiausi dalykai, kurie teikia bent kiek džiaugsmo ir yra leistini, gali tapti kartūs kaip tulžis, rūgštūs kaip actas, bjaurūs.

Kiekvienas iš mūsų, taigi ir aš, pasikliaujame Jėzumi: Viešpatie, noriu kovoti ir žinau, kad Tu nepralaimi kovų; taip pat suprantu, kad jei kartais pralaimiu, tai tik todėl, kad nutolau nuo Tavęs! Paimk mane už rankos ir saugok, nepalik manęs!

Jūs pagalvosite: Tėve, koks esu laimingas! Aš myliu Jėzų Kristų! Nors esu iš molio, aš trokštu pasiekti šventumą Dievo ir Jo Švenčiausiosios Motinos padedamas! Aš neabejoju pergale. Tave drąsinu tik todėl, kad gali susidurti su sunkumais.

Nuolat jums kartoju, kad krikščionio – jūsų ir mano – gyvenimas yra meilės gyvenimas. Mūsų širdis gimsta tam, kad mylėtų, ir, kai ji nepatiria tyro, skaidraus ir kilnaus jausmo, darosi kerštinga ir niūri. Tikroji Dievo meilė – gyvenimo tyrumas – yra tolima ir geidulingumui, ir bejausmiškumui, taip pat ir sentimentalumui, ir širdies kietumui ar beširdiškumui.

Vargas beširdžiui. Nelaimingi tie, kurie niekada neišmoko švelniai mylėti. Mes, krikščionys, esame įsimylėję Meilę: Viešpats nenori, kad būtume rambūs, sausi kaip nudžiūvusi šaka. Jis nori, kad būtume kupini švelnumo kaip Jis! Žmogus, kuris atsisako žemiškosios meilės dėl Dievo, nelieka vienišas, kaip tos liūdnos, nelaimingos ir sugniužusios būtybės, kurios nebrangino tyros meilės dosnumo.

Žmogiškoji meilė ir skaistybė

Tam, kad nenutrūktų artimas bendravimas su Viešpačiu, – dažnai tai sakydavau jums ir nebijau, kad tai sužinosite, – aš pasitelkiu ir liaudies dainas, kurių pagrindinė tema beveik visada yra meilė. Man jos iš tiesų patinka. Viešpats mus pasirinko, mane ir kai kuriuos iš jūsų, kad visiškai Jam priklausytume, ir šią taurią liaudies apdainuojamą meilę pakylėtume į dieviškąjį lygmenį. Tai Šventoji Dvasia daro Giesmių giesmėje ir taip darė visų laikų didieji mistikai. Dar kartą įsiskaitykite į šv. Teresės Avilietės eiles:

Jei nori, kad aš dykinėčiau,

Aš noriu dykinėt iš Meilės,

Jei įsakai man dirbti, plušėsiu lig mirties,

Tik pasakyki man – kur, kaip, kada?

Mano švelnioji Meile, pasakyk:

Ko iš manęs tikiesi?²¹

Arba šv. Kryžiaus Jono dainelės pradžia: Vienišas piemenukas tūnojo

Ramybę ir džiaugsmą praradęs.

Apie savo piemenaitę nepaliovė galvojęs, –

Jo širdį sužeidė meilė.²²

Tyrai žmogaus meilei jaučiu didžiulę pagarbą, neapsakomai ja žaviuosi ir branginu. Kaip galima nebranginti šventos ir kilnios mūsų tėvų meilės, juk jiems labiausiai esame skolingi už mūsų draugystę su Dievu? Aš abiem rankomis laiminu šią meilę ir, kai manęs klausia, kodėl sakau „abiem rankomis“, tučtuojau atsakau: todėl, kad neturiu keturių rankų.

Tebūnie palaiminta žmogiška meilė! Bet Viešpats manęs prašo daugiau, prašo to, apie ką byloja katalikiška teologija: pasiaukoti vien Jėzui, dangaus karalystės meilei, pasiaukoti dėl Jėzaus visiems žmonėms, – tai daug daugiau negu santuokinė meilė, nors santuoka ir yra didis sakramentas, sacramentum magnum²³. Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kas jis yra ir koks jo pašaukimas, kurį Dievas jam įkvėpė, – vedęs, nevedęs, našlys, kunigas, – turi stengtis gyventi laikydamasis skaistybės; tai visiems pasiekiama dorybė, kuri reikalauja kovos, jautrumo, tvirtumo, subtilumo, įgyjamo tik esant šalia meilės kupinos Nukryžiuotojo Kristaus Širdies. Nenuogąstaukite, jei kada pajuntate tykant pagundą. Jausti yra viena, pritarti – kita. Galima lengvai atstumti pagundą su Dievo pagalba. Tik jokiu būdu nereikia leistis į dialogą su ja.

Kaip nugalėti

Pažiūrėkime, kokių priemonių turime imtis mes, krikščionys, kad nugalėtume grumdamiesi dėl skaistybės: ne kaip angelai, bet kaip vyrai ir moterys, sveiki ir stiprūs, kitaip tariant, normalūs žmonės! Aš iš visos širdies garbinu angelus, ir su šia Dievo armija mane sieja didelis pamaldumas, bet man nepatinka lygintis su jais, nes angelai yra kitokios prigimties nei mes, – šis lyginimas taptų painiavos šaltiniu.

Daug kur įsigalėjęs geidulingumas, kuris, susipynęs su doktrinine maišatimi, skatina pateisinti visus paklydimus ar bent rodyti didžiausią pakantumą visokiems nepadoriems papročiams.

Mes turime būti kiek galime tyresni ir gerbti savo kūną nesibaimindami, nes lytis yra šventas ir kilnus dalykas, ji dalyvauja Dievo kūrybinėje galioje; tam ir skirta yra santuoka. Tik taip jūs, tyri ir bebaimiai, savo elgesiu įrodysite, kad šventas tyrumas yra galimas ir grožio kupinas!

Pirmiausia stenkimės išgryninti savo sąžinę, kaip pridera dorai išugdytiems sąmoningiems žmonėms, kurie suvokia skirtumą tarp jautrios sąžinės, tikrosios Dievo malonės, ir skrupulingos sąžinės, kuri yra visai kas kita.

Rūpinkitės skaistybe ir puoselėkite kitas jai giminingas dorybes – kuklumą ir drovumą, kurios yra tartum jos apsauga. Kad būtumėte verti Dievo žvilgsnio, neišsižadėkite veiksmingų nuostatų, kaip antai uoliai sergėkite jausmus ir širdį; drąsa, – drąsa bijoti ir vengti progų pagundoms; dažnai priimkite sakramentus, ypač – sakramentinės išpažinties, visiškai pasikliaukite dvasiniu vadovavimu; atgailaukite; nuoširdžiai gailėkitės dėl savo klaidų ir atsiteiskite už jas. Ir visa tai turi būti persmelkta švelnaus pamaldumo mūsų Motinai, kad Ji iš Dievo gautų mums švento ir tyro gyvenimo dovaną.

Jei, nelaimei, pasitaikė nupulti, reikia stengtis tuojau pat atsikelti. Su Dievo pagalba, kurios tikrai sulauksime, turime imtis priemonių, kuo greičiau gailėtis, būti nuoširdžiai nuolankūs, pasitaisyti, kad pralaimėjimas virstų didele Jėzaus Kristaus pergale.

Įpraskite kovoti toliau nuo pagrindinių tvirtovės sienų. Negalime pavojingai svyruoti ant blogio ribos: turime ryžtingai vengti savanoriškos in causa padėties, turime kompensuoti net menkiausią meilės trūkumą ir skatinti nepaliaujamą ir vaisingą krikščionišką apaštalavimą; šventas tyrumas reikalingas kaip pamatas ir yra vienas iš būdingiausių jo vaisių. Be to, savo laiką turime leisti intensyviai ir atsakingai dirbdami, trokšdami regėti Dievą, nes niekados nevalia pamiršti, jog esame „brangiai nupirkti“, jog esame Šventosios Dvasios šventovė.

Ką jums dar patarti? Jums, kaip ir visų laikų krikščionims, norėjusiems sekti Kristų, kaip žmonėms, kurie pirmieji atsiliepė į Kristaus drąsinimą, reikia artimo bendravimo su Viešpačiu Eucharistijoje, su Švenčiausiąja Mergele, nuolankumo, susivaldymo, juslių apmarinimo, – nes, pasak šv. Grigaliaus Didžiojo²⁴, nedera žiūrėti į tai, ko neleidžiama trokšti, – ir atgailos.

Jūs man pasakysite, kad visa tai apibendrina krikščioniškas gyvenimas. Iš tikrųjų negalima atsieti tyrumo, kuris yra meilė, nuo mūsų tikėjimo esmės, kuri taip pat yra meilė, nepaliaujamos meilės Dievui srautas, – Dievui, kuris mus sukūrė, atpirko ir nuolatos ima mus už rankos, net jei daugybę kartų to nepastebime. Jis mūsų neužmiršta. Sionas sako: Viešpats paliko mane, užmiršo mane Dievas. Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu.²⁵ Ar šie žodžiai neteikia jums džiaugsmo?

Aš dažnai primenu, jog yra trys dalykai, kurie šioje žemėje mums teikia džiaugsmą ir amžinąją laimę danguje: nepalaužiama, jautri, džiaugsminga ir tvirta ištikimybė tikėjimui, pašaukimui, kurį kiekvienas gauna, ir tyrumui. Jei žmogus, kuriam pastojo kelią erškėčiai – geidulingumas, puikybė, ir t. t., savo noru pasiduos šioms blogybėms ir nepasitaisys, bus nelaimingas, nes nusigręžė nuo Kristaus Meilės.

Dar sykį kartoju, kad mes visi turime trūkumų. Tačiau dėl jų negalima užsisklęsti nuo Dievo Meilės, priešingai, tegu jie skatina pasikliauti šia Meile, įsiskverbti į šį dievišką gerumą, saugantį mus, kaip senais laikais karius saugodavo šarvai: šis ecce ego, quia vocasti me²⁶ – štai aš, nes tu mane pašaukei, – čia ir yra mūsų apsauga. Mums nevalia nutolti nuo Dievo tik todėl, kad jaučiamės apimti silpnybių. Mes turime grumtis su savo trūkumais kaip tik todėl, kad Dievas mumis pasitiki.

Kaip nugalėsime šias silpnybes? Pabrėžiu, nes tai svarbu: nuolankumu ir nuoširdumu per dvasinį vadovavimą bei Atgailos sakramentą. Prie tų, kurie vadovauja jūsų sieloms, eikite atvira širdimi, neužverkite jos, nes jei nebylus demonas ten įsitaisys, sunkiai jį iš ten išvarysite.

Atleiskite, kad vis kartojuosi, bet manau, jog savo galvoje turite ugninėmis raidėmis įrėžti mintį, kad tik nuolankumas ir nuo jo neatsiejamas nuoširdumas padės rasti tinkamų būdų, kurie nuves mus į pergalę. Demonas, įsibrovęs į sielą, viską sugadina. Bet, jeigu jį tuojau pat išgujame, viskas klostosi gerai; mes esame laimingi, gyvenimas vėl teka savo vaga. Būkime visada pasiutusiai nuoširdūs, bet kartu ir mandagūs.

Aš noriu, kad tai jums būtų aišku: ne tiek širdis ir kūnas man kelia nerimą, kiek puikybė. Būkite nuolankūs! Kai manysite esą visiškai teisūs, žinokite, kad jūs absoliučiai neteisūs. Plačiai atverkite širdį dvasiniam vadovavimui, nes, sakau jums, jei nebylus demonas į ją patenka, sunku išvaryti.

Prisiminkite nelaimingą apsėstąjį, kuriam negalėjo padėti mokiniai, tik Viešpats išgelbėjo jį pasninku ir malda. Tada Mokytojas atliko tris stebuklus: pirmąjį, kad jis girdėtų – juk kai mus valdo nebylus demonas, siela taip pat nenori girdėti, – antrąjį, kad kalbėtų, ir trečiąjį, kad velnias pasitrauktų.

Pirmiausia papasakokite tai, ką norėtumėte nuslėpti. Šalin nebylųjį demoną! Iš visai mažos problemos, ją svarstydami, padarote tarsi didžiulį sniego kamuolį ir jame užsisklendžiate. Kodėl? Atverkite savo sielą! Aš jums pažadu laimę, kurią teikia ištikimybė krikščioniškajam keliui, jei tikrai esate nuoširdūs. Paprastumas, nuoširdumas – tai būtiniausios savybės; turime visiškai atverti savo sielą, leisti, kad į ją įsismelktų Dievo saulė ir Meilės šviesa.

Ne visada reikia įtartinų paskatų, kad taptumėte nenuoširdūs, kartais užtenka vieno sąžinės paklydimo. Kai kurie žmonės taip išsiugdė, tikriau sakant, taip iškreipė savo sąžinę, kad uždarumas, nuoširdumo stoka jiems atrodo esą derami dalykai: jų manymu, tylėti yra gerai. Taip atsitinka net ir puikiai išugdytoms sieloms, toms, kurios pažįsta Dievą. Galbūt esama ir kitų priežasčių. Bet jie klysta. Nuoširdumas visada yra būtinai reikalingas, pasiteisinimai yra beverčiai, nors ir atrodo teisingi.

Baikime šį pokalbį, jo metu meldėme Tėvą, kad suteiktų mums malonę gyventi šiuo džiaugsmingu teigimu – krikščioniška skaistybės dorybe.

Maldaujame skaisčiausiosios Šventosios Marijos užtarimo. Kreipiamės į Ją, nekaltai pradėtąją – tota pulchra! – pagalbos. Žmonėms, kuriems kasdienėje nerimo kupinoje kovoje sunku būti nuolankiems, tyriems, nuoširdiems, džiaugsmingiems ir dosniems, aš jau seniai patariu: Tau atrodo, jog sukilo visos tavo gyvenimo nuodėmės. Neprarask vilties. Šaukis savo Motinos, Šventosios Marijos, pasitikėk ir atsiduok jai kaip vaikas. Ji suteiks ramybę tavo sielai.²⁷