Nuolankumas

Kelias akimirkas skirsime Kančios antradienio Mišių tekstams, kad išmoktume atskirti gerąjį dievinimą nuo blogojo. Kalbėsime apie nuolankumą, nes tai dorybė, padedanti mums pažinti ir savo menkumą, ir didybę.

Mūsų menkumas per daug akivaizdus. Nekalbu apie natūralų mūsų ribotumą – šitiek didelių siekių, apie kuriuos svajoja žmogus ir kurių vis dėlto niekada neįgyvendins jau vien dėl pernelyg trumpo laiko. Mąstau apie tai, ką darome blogai, apie nuopuolius, klaidas, kurių galėtume išvengti, bet neišvengiame. Mes nuolat patiriame savo pačių varganumą. Kartais viskas taip susiklosto, kad dar aiškiau matome savo silpnybes ir kaidas. Ką daryti?

Expecta Dominum¹ – pasitikėk Viešpačiu; gyvenk viltimi, pilnas meilės ir tikėjimo, mus ragina Bažnyčia. Viriliter age² – būk stiprus. Argi svarbu, kad esame iš molio, jei sudėjome savo viltį į Dievą? O jei siela patiria nuopuolį, – nors nebūtinai taip turi atsitikti, – jai paskiriami vaistai, kaip daroma kasdieniame gyvenime kūno sveikatos labui; ir viską galima vėl pradėti!

Manau, esate matę, kaip šeima tausoja vertingą, trapų dekoratyvinį daiktą, pavyzdžiui, vazą, kaip ją saugo, kad nesudužtų. Bet vieną dieną vaikas žaisdamas ją numeta ant žemės, ir ši brangenybė suskyla į daugybę šukių. Kaip apmaudu! Tačiau kas nors ima ir tuojau sudeda gabalėlius į krūvą, rūpestingai suklijuoja sudužusį daiktą, ir restauruotas jis vėl atrodo toks pat gražus kaip anksčiau.

O jei tai porcelianinė arba tik molinė vaza, užtenka kelių kniedžių, geležies ar kokio kito metalo vielų, kurios sujungtų šukes. Ir, šitaip pataisyta, ji įgyja nepakartojamo žavesio.

Perkelkime tai į dvasinę plotmę. Kai matom savo silpnybes ir nuodėmes, savo klaidas, – nors Dievo malonei padedant jos būtų ir ne itin didelės, – melskimės ir tarkime mūsų Tėvui: Viešpatie, sukniedyk mano vargingumą, mano trapumą, mano sudužusios vazos molį, ir, sustiprintas savo skausmo ir Tavo atleidimo, aš būsiu tvirtesnis ir gražesnis nei anksčiau! Šią paguodos maldą galime kartoti, kai netvarus mūsų molis suskils į gabalus.

Nesistebėkime, kad esame pažeidžiami, kad sutrinkame dėl mažmožių; pasikliaukite Viešpačiu, visada pasirengusiu padėti: Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?³ Taip bendraudami su savo Dangaus Tėvu, nieko neturime bijoti.

Kad klausytume Dievo

Skaitydami Šventąjį Raštą, pamatysime, jog nuolankumas yra būtina sąlyga, kad galėtume klausytis Dievo. Išmintis eina su kukliaisiais⁴, – skelbia Patarlių knyga. Būti nuolankiems – tai matyti save tokius, kokie esame, nieko nuo savęs neslėpti, žvelgti tiesai į akis. O suprasdami, kokie menki esame, mes atsiveriame Dievo didybei – tai mūsų didybė.

Kaip gerai tai suprato mūsų Motina, Švenčiausioji Jėzaus Motina, tobuliausioji būtybė iš visų, kurios egzistavo ir egzistuos žemėje! Marija šlovina galybę Viešpaties, kuris numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius⁵. Ji prabyla apie dieviškosios Apvaizdos veikimą savo gyvenime: jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos⁶.

Dievo nuolankumo akivaizdoje Marijos širdis prisipildo šventumo: Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi⁷. Mergelės Marijos nuolankumas kyla iš neišmatuojamos malonės, kuri pasireiškia per Švenčiausiosios Trejybės Antrojo Asmens Įsikūnijimą nekaltosios Jo Motinos įsčiose.

Šv. Paulius, primindamas šią paslaptį, byloja džiaugsmingais žodžiais, kuriais šiandien galime gėrėtis, kiek mūsų širdis geidžia: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties⁸.

Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, dažnai rodo mums savo nuolankumo pavyzdį: mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies⁹. Tam, kad tu ir aš – mes visi – suprastume, jog tėra vienintelis būdas, kuris padeda pelnyti dieviškąją malonę – tai nuoširdus savo menkumo pažinimas. Jėzus atėjo už mus kęsti alkį ir maitinti kitus, Jis atėjo, kad pats trokštų, ir pagirdytų kitus, Jis atėjo apsivilkti mūsų mirtingumu ir aprengti kitus nemirtingumu, Jis atėjo vargšas, kad padarytų mus turtingus¹⁰.

Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę¹¹, – moko apaštalas šv. Petras. Visais laikais, kiekvienoje gyvenimo situacijoje nuolankumas yra vienintelis kelias į šventėjimą. Ar Viešpačiui patinka mus žeminti? Ne. Kokios naudos iš mūsų pažeminimo galėtų turėti Tasai, kuris viską sukūrė, kuris palaiko ir valdo visa, kas egzistuoja? Dievas trokšta mūsų nuolankumo, kad visiškai apsivalytume nuo mūsų pačių ir Jis galėtų mus pripildyti; Jis nori, jog nesipriešintume, kad – kitaip tariant – daugiau Jo malonės tilptų mūsų varganoje širdyje. Kadangi Dievas, įkvepiantis mus būti nuolankius, yra ir Tasai, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia¹². Viešpats nori mus padaryti saviškiais, dievina mus geruoju dievinimu.

Puikybė – štai priešas

O kas trukdo nuolankumui, šitam gerajam dievinimui? Puikybė. Tai didžioji nuodėmė, stumianti į blogąjį dievinimą. Puikybė mus verčia paklausyti galbūt dėl visai menkų dalykų to, ką kitados Šėtonas buvo kalbėjęs mūsų protėviams: atsivers jums akys, <…> ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta¹³. Šventajame Rašte pasakyta: puikybės pradžia yra nusisukimas nuoViešpaties¹⁴. Įsišaknijusi ši yda veikia visą žmogaus būtį ir galop tampa tuo, ką šv. Jonas vadina superbia vitae¹⁵, gyvenimo puikybe.

Puikybė? Bet kodėl? Šventajame Rašte esama tragiškų ir kartu komiškų žodžių puikybei pasmerkti: Kaip gali dulkės ir pelenai būti išdidūs? Net gyvam esant žmogaus kūnas irsta. Menka liga – gydytojas juokauja; šiandien karalius, o rytoj negyvas¹⁶.

Kai sieloje įsikeroja puikybė, nereikia stebėtis, kad jai iš paskos atseka visos ydos: šykštumas, nesaikingumas, pavydas, neteisingumas. Išpuikėlis bergždžiai bando užimti Dievo – To, kuris visoms būtybėms gailestingas, – sostą, geisdamas ten įsitaisyti, ir elgiasi įžūliai.

Turime prašyti Viešpatį, kad neleistų mūsų taip gundyti. Puikybė yra pati blogiausia ir juokingiausia nuodėmė. Kai mus apninka įvairiausi jos sukelti vaizdiniai, griebiamės veidmainysčių, mūsų širdis prisipildo tuštybės, imame elgtis kaip toji išdidėlė pasakėčios varlė, kuri tol pūtėsi prieš jautį, kol sprogo. Puikybė atgrasi net ir žmogiškuoju požiūriu: tas, kuris save iškelia aukščiau už visus ir už viską, nuolat žavisi pats savimi ir niekina kitus, kurie tik juokiasi iš tuščio jo pasipūtimo.

Kai girdime kalbant apie puikybę, galbūt įsivaizduojame despotišką, valdingą elgesį: audringais šauksmais sveikinamas nugalėtojas, kuris žengia kaip koks romėnų imperatorius, palenkdamas galvą po aukštomis arkomis, lyg bijodamas, kad jo šlovinga kakta nekliudytų balto marmuro.

Būkime realistai. Tokia puikybė yra nežabotos vaizduotės vaisius. Formos, su kuriomis turime kovoti, kur kas subtilesnės, bet dažniau pasitaikančios: tai puikybė, iškelianti savo, o ne artimo nuopelnus, tai pokalbių, minčių ir gestų tuštybė, tai ir kone liguistas jautrumas, kai žmogus jaučiasi įžeistas žodžių ir elgesio, kuriuose nesama jokio užgaulumo.

Visa tai gali būti, – ir iš tikrųjų yra – įprasta pagunda. Žmogus pats save laiko saule ir visko, kas jį supa, centru. Viskas privalo suktis apie jį. Ir neretai, liguisto troškimo skatinamas, jis netgi suvaidina skausmą, liūdesį ir ligą tik todėl, kad kiti juo rūpintųsi, jį lepintų.

Daugelį konfliktų dažno žmogaus vidiniame gyvenime sukuria vaizduotė: jie kažką pasakė, ką pagalvos, ar jie mane deramai vertina… Ir ši vargšė siela, pilna apgailėtinos tuštybės, kenčia dėl nepagrįstų įtarinėjimų. Tas nelemtas nuolatinis jos maudulys užkrečiamas, nes ji neįstengia būti nuolanki, nes ji neišmoko pamiršti savęs, dosniai, visa esybe tarnauti kitam iš meilės Dievui.

Asiliukas vietoj sosto

Grįžkime prie Evangelijos. Pažvelkime į mūsų pavyzdį Jėzų Kristų.

Jokūbas ir Jonas, tarpininkaujant jų motinai, paprašė Kristų, kad leistų jiems sėdėti Jo kairėje ir dešinėje. Kiti mokiniai jais piktinosi. Ką gi atsakė mūsų Viešpats? Kas norėtų taptididžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį¹⁷.

Kitą sykį, pakeliui į Kafarnaumą, Jėzus galbūt ėjo prieky jų, kaip visuomet. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“¹⁸.

Ar toks Jėzaus elgesys nežadina jūsų meilės? Jėzus aiškina mokiniams tikėjimo tiesas ir, kad šie suprastų, pateikia gyvą pavyzdį. Jis pasikviečia vieną iš vaikų, lakstančių po tą namą, ir priglaudžia prie savo širdies. Kokia iškalbinga mūsų Viešpaties tyla! Ja viskas pasakyta: Jis myli tuos, kurie panašūs į vaikus; vėliau priduria, kad šiuo paprastumu, dvasios nuolankumu galop pelnoma galimybė apkabinti Jį ir Tėvą, esantį Danguje.

Artėjant Kančios valandai, norėdamas vaizdžiai parodyti savo karališkąją valdžią, Jis iškilmingai atjoja į Jeruzalę ant asilo! Juk buvo parašyta, kad Mesijas turįs būti nuolankumo karalius: Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio¹⁹.

Per Paskutinę vakarienę Kristus ruošėsi išsiskyrimui su savo mokiniais, o jie, kaip visada, vėl ėmė ginčytis ir aiškintis, kuris iš jų, išrinktųjų, yra svarbiausias. Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs²⁰.

Jis vėl moko pavyzdžiu, darbais. Jėzus nusilenkia ir su meile patarnauja savo mokiniams, kurie ginčijasi apimti pasipūtimo ir tuštybės. Paskui, sugrįžęs prie stalo, klausia: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‚Mokytoju’ ir ‚Viešpačiu‘, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“²¹. Toks mūsų Kristaus jautrumas mane jaudina. Juk Jis nesako: „Jei aš tai darau, ar jūs neturėtumėte dar labiau stengtis?“ Jis elgiasi su jais kaip su sau lygiais, neverčia tarnauti: Jis švelniai prikiša šiems žmonėms dosnumo stoką.

Kaip ir dvylika savo pirmųjų mokinių, Jėzus gali mus pamokyti, ir Jis tai daro nuolat: exemplum dedi vobis²² – aš jums daviau nuolankumo pavyzdį. Aš tapau tarnu, kad jūs išmoktumėte romia ir nuolankia širdimi tarnauti visiems žmonėms.

Nuolankumo vaisiai

Kuo esi didesnis, tuo labiau nusižemink, ir rasi malonės pas Viešpatį²³. Jei esame nuolankūs, Dievas niekada mūsų neapleis. Jis pažemina išdidžiuosius, bet išgelbsti kukliuosius. Netgi kaltąjį jis išgelbės; dėl savo rankų švarumo jis bus išgelbėtas²⁴. Beribis Viešpaties gailestingumas netrukus ateina į pagalbą tam, kuris Jo nusižeminęs šaukiasi. Ir tada Jis elgiasi kaip Tasai, kas iš tikrųjų yra, – kaip Visagalis Dievas. Nors čia tykotų gausybė pavojų, nors siela atrodytų nukamuota, nors ją iš visų pusių suptų jos išganymo priešai, ji nežus. Ir tai būdinga ne tik praėjusiems laikams, – taip atsitinka ir mūsų dienomis.

Šios dienos skaitinys man priminė Danielių tarp išbadėjusių liūtų, ir vydamas šalin pesimizmą (negalėčiau sakyti, kad kuri nors praėjusi epocha buvo geresnė, nes visos jos buvo ir geros, ir blogos) mąsčiau, kad šiais laikais daug liūtų yra laisvėje ir mes turime tarp jų gyventi. Tarp liūtų, tykančių ką nors praryti: tanquam leo rugiens circuit, quaerens quem devoret²⁵.

Kaip išsigelbėsime nuo šių plėšrūnų? Galbūt mums nenutiks kaip Danieliui. Nesu linkęs visur įžvelgti stebuklus, bet man patinka Dievo didingumas, ir suprantu, kad Jam būtų buvę lengviau numalšinti pranašo alkį arba padėti priešais jį valgį; bet Jis to nepadarė. Jis patvarkė taip, kad kitas pranašas Habakukas stebuklingai persikeltų iš Judėjos ir atneštų jam maisto. Ir nedvejodamas padarė didelį stebuklą, nes Danielius šioje duobėje atsidūrė ne atsitiktinai, o dėl velnio bendrininkų kėslų, nes Danielius buvo Dievo tarnas ir stabų griovėjas.

O mes, gyvendami normalų, paprastą krikščionišką gyvenimą be įspūdingų stebuklų, sėdami ramybę ir džiaugsmą, taip pat turime sugriauti daugybę stabų: nepakantumą, neteisingumą, tamsumą, savikliovą, kai žmogus pasipūtėliškai atsuka nugarą Dievui.

Nenuogąstaukite, nebijokite jokio blogio, net jeigu sąlygos yra siaubingos, baisesnės už tas, kurias Danielius patyrė narve kartu su plėšriais žvėrimis. Dievo rankos tokios pat galingos ir prireikus jos padarys stebuklų. Būkite ištikimi! Pilni nuoširdžios, tvirtos, džiaugsmingos ištikimybės Kristaus mokymui, tikėkite, kad dabartiniai laikai nėra blogesni už ankstesnius amžius ir kad Viešpats yra toks pat.

Aš pažinojau seną kunigą, kuris šypsodamasis sakydavo: Aš esu visada ramus, ramus. Taigi šitaip visada turėtume jaustis ir mes pasaulyje, apsupti išbadėjusių liūtų, bet nepraradę ramybės. Kupini meilės, tikėjimo, vilties, niekada neužmirštantys, kad prireikus Viešpats pagausins stebuklus.

Primenu jums, kad jei esate nuoširdūs, jei rodotės kokie esate, jei save sudievinate iš nuolankumo, o ne iš puikybės, jūs ir aš visur būsime tvirti: visada galėsime džiaugtis pergalėmis, būsime nugalėtojai. Šios Dievo meilės pergalės teiks mums ramybės, džiaugsmo sielai, supratingumo.

Nuolankumas mums padės sėkmingai atlikti didelius žygdarbius, bet su sąlyga, kad visada pripažinsime esą maži ir kasdien vis labiau suvoksime savo varganą menkumą. Pripažink nedvejodamas, jog esi tarnas, įpareigotas padaryti daug patarnavimų. Nesididžiuok, jog esi vadinamas Dievo vaiku, – priimkime šią malonę, bet nepamirškime savo prigimties, – nesigirk, jog gerai padarei darbą, nes padarei tai, ką privalėjai padaryti. Saulė dirba savo darbą, mėnulis paklūsta; angelai atlieka savo užduotį. Viešpaties pagonims išrinktas įrankis sako:aš nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią (1 Kor 15,9)… Mes taip pat netrokštame, kad būtume nepelnytai giriami²⁶ už tokius menkus mūsų nuopelnus.

Nuolankumas ir džiaugsmas

Nuo klastūno, nesąžiningo žmogaus gelbėk mane!²⁷ Mišių tekstas mums vėl kalba apie gerąjį dievinimą – mes matom tą prastą molį, iš kurio esame nužiesti, ir visus blogus savo polinkius, todėl maldaujame: Emitte lucem tuam²⁸, siųsk savo šviesą ir savo tiesą, teveda jos mane, – tenuveda prie tavo šventojo kalno. Nesidrovėdamas galiu jums pasakyti, kad susijaudinau skaitydamas šiuos šv. Mišių priegiesmio žodžius.

Kaip turėtume elgtis, kad pelnytume šį gerąjį dievinimą? Evangelijoje skaitome: Jėzus nenorėjo eiti Judėjon, nes žydai jo tykojo nužudyti²⁹. Vien panorėjęs Jis galėjo atsikratyti savo priešų, tačiau naudojo ir žmogiškąsias priemones. Jis, būdamas Dievas ir tasai, kuriam vieno sprendimo būtų pakakę aplinkybėms pakeisti, mums paliko išminties kupiną pamoką – Jis nevyko į Judėją. Jo broliai jam kalbėjo: „Keliauk iš čia į Judėją, kad tavo mokiniai pamatytų, kokius darbus tu darai“³⁰. Jie siūlė Jam pasipuikuoti prieš pasaulį. Ar suprantate tai? Ar suprantate, jog tai yra gerojo dievinimo ir blogojo dievinimo pavyzdžiai?

Gerasis dievinimas: Kas brangina tavo vardą, – skamba atnašavimo giesmė, – tavimi pasitiki, nes tu, Viešpatie, niekad neatmeti tų, kurie ieško tavo pagalbos³¹. Ir tai yra šito sukniedyto molinio indo džiaugsmas, nes Jis neužmiršta varguolių šauksmo³².

Nepaisykite tų, kurie nuolankumo dorybe laiko žmogaus menkinimąsi arba nuolatinį liūdesį. Jaustis moliu, sutvirtintu kniedėmis, yra nesenkantis džiaugsmo šaltinis; taip pripažįsti, kad esi beveik niekas prieš Dievą: vaikas, sūnus. Ar gali būti didesnis džiaugsmas, negu jaustis Dievo sūnumi, žinant, kad esi menkas ir silpnas? Kodėl liūdime? Todėl, kad gyvenimas žemėje nesiklosto taip, kaip mes to norėtume; todėl, kad vis iškyla kliūčių, mums trukdančių ar sunkinančių pasiekti ko trokštame.

Taip neatsitinka, kai siela išgyvena savo dieviškosios sūnystės antgamtinę realybę. Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?³³ Seniai kartoju, kad liūdesys yra dalia tų, kurie atkakliai nenori pripažinti esą Dievo vaikai.

Pabaigai šios dienos liturgijoje randame du prašymus, kurie lyg strėlės turėtų švystelėti iš mūsų burnos ir širdies: Visagali Dieve, padaryk, kad nuolat įgyvendindami šias dieviškąsias paslaptis mes nusipelnytume priartėti prie dangiškųjų dovanų³⁴. Ir leisk mums, meldžiame Tave, Viešpatie, be paliovos Tau pagal Tavo valią tarnauti³⁵. Tarnauti, tarnauti, mano vaikai, – štai ką mes turime daryti; būti viso pasaulio tarnai tam, kad mūsų gyvenamuoju laiku ištikimųjų tauta augtų dorybe ir skaičiumi³⁶.

Pažvelkime į Mariją. Jokia kita būtybė niekada taip nuolankiai nepakluso Dievo sumanymams. Viešpaties tarnaitės – Ancilla Domini³⁷ – nuolankumas yra mus įkvepiantis akstinas – tai causa nostrae laetitiae, mūsų džiaugsmo priežastis. Ieva, nusidėjusi, nes neprotingai norėjo prilygti Dievui, slėpėsi nuo Viešpaties degdama iš gėdos: ją užplūdo liūdesys. O Marija, pripažindama esanti Viešpaties tarnaitė, tampa Dievo Žodžio Motina, ir Ją užlieja džiaugsmas. Ir mes visi persiimkime dideliu Jos, gerosios Motinos, džiaugsmu, sekime Švenčiausiosios Mergelės Marijos pavyzdžiu, kad panašėtume į Kristų.