Paprasto gyvenimo didybė

Prieš daugelį metų važiavome Kastilijos keliu ir toli laukuose pamatėme sceną, kuri mane sujaudino ir dažnai man padėdavo melstis: keletas vyrų stipriai kalė į žemę kuolus, ant kurių paskui ištiesė tinklą ir padarė aptvarą. O vėliau piemenys suginė į jį avis ir ėriukus. Piemenys šaukė juos vardais, ir jie ėjo vienas po kito į žardį, kad būtų ten saugūs.

Šiandien, mano Viešpatie, aš ypač prisimenu tuos piemenis ir tą aptvarą, nes visi, kurie čia susirinkome pasikalbėti su Tavimi, žinome esą tavo avidėje, kaip ir daugelis kitų visame pasaulyje. Tai Tu esi pasakęs: Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane¹. Tu mus gerai pažįsti ir žinai, kad norime išgirsti, norime visada atidžiai klausytis Gerojo Ganytojo raginimų ir į juos atsiliepti, nes amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją².

Tas paveikslas, vaizduojantis Kristų, iš visų pusių apsuptą avių, taip mane žavi, jog paprašiau jį pakabinti koplyčioje, kur dažniausiai aukoju šv. Mišias. Ir, kad prisimintume esą Dievo akivaizdoje, paprašiau ir kitur užrašyti šiuos Jėzaus žodžius: cognosco oves meas et cognoscunt me meae³ – aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, idant nė akimirką nepamirštume, jog Jis mus skatina, auklėja, arba moko kaip piemuo savo kaimenę⁴. Taigi šis Kastilijos epizodas atėjo man į galvą pačiu laiku.

Dievas nori, kad būtume šventi

Mes, jūs ir aš, priklausome Kristaus šeimai, nes Jis išsirinko mus prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jo įsūniais savo malonės kilnumo šlovei⁵. Tai, kad Viešpats nepelnytai išsirinko mus, kelia mums labai aiškų tikslą – siekti asmeninio šventumo, kaip primygtinai kartoja šv. Paulius: haec est voluntas Dei: sanctificatio vestra⁶, tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Todėl neužmirškime: tam ir esame Mokytojo avidėje, kad pasiektume šią aukštumą.

Iš atminties nedyla diena, kai labai seniai, eidamas pasimelsti į Valensijos katedrą, atsidūriau prie garbingojo Ridauros kapo. Man papasakojo, kad paklaustas, kiek jam metų, šis tada jau labai senas kunigas tvirtai valensiečių tarme atsakydavo: „Poquets“ – „Visai nedaug! Tik tiek, kiek jų praleidau tarnaudamas Dievui“. Daugelis jūsų nesunkiai galėtų suskaičiuoti metus, prabėgusius nuo tada, kai ryžotės bendrauti su mūsų Viešpačiu, tarnauti jam pasaulyje, savo aplinkoje, dirbdami savo darbą ar atlikdami savo pareigas. Bet tai tik nereikšminga smulkmena. Užtat labai svarbu, kad lyg ugnimi išdegintume sielose vieną tiesą: Kristus visus žmones be išimties kviečia į šventumą, ir todėl kiekvienas iš mūsų turi tobulinti savo vidinį gyvenimą ir kasdien ugdyti krikščioniškąsias vertybes. Ir ne bet kaip, ne vidutiniškai. Ir net ne labai gerai. Bet turime didvyriškai stengtis, stengtis pačia tikriausia šio žodžio reikšme.

Tikslas, kurį jums siūlau arba, tikriau, kurį Dievas nurodo visiems žmonėms, – ne miražas ar nepasiekiamas idealas. Galėčiau pateikti nemažai konkrečių pavyzdžių, kaip paprasti žmonės – moterys ir vyrai, tokie pat kaip jūs ir aš, – sutiko Jėzų quasi in occulto⁷, netikėčiausiose kasdienybės kryžkelėse ir ryžosi sekti paskui Jį, su meile apkabindami savo kiekvienos dienos kryžių⁸. Manau, jog mūsų laikais, visuotinio pairimo, nuosmukio ir nusivylimų, palaidumo ir anarchijos laikais, aktualesnė nei kada nors anksčiau paprasta ir gili mintis, kurią nuo pat ganytojiško darbo pradžios labai noriu išsakyti visai žmonijai: „Pasaulinės krizės – tai šventųjų krizės“.

Vidinis gyvenimas kyla iš pašaukimo, kurį Mokytojas pažadina kiekvieno žmogaus sieloje. Turime tapti šventi ligi panagių, kaip sako mano krašto žmonės, tikrais, autentiškais krikščionimis, kuriuos būtų galima kanonizuoti; kitaip būsime nevykę vienintelio Mokytojo mokiniai. Taip pat neužmirškite, jog, rūpindamasis mumis, teikdamas savo malonę, kad kovotume dėl šventumo ir jo siektume savo kasdienėje aplinkoje, Dievas mus taip pat įpareigoja apaštalauti. Supraskite, kad net žmogiškasis rūpinimasis sielomis savaime gimsta iš šio pasirinkimo, kaip sakė vienas Bažnyčios Tėvas: „Pamatę, jog kažkas jums naudinga, stengiatės patraukti ir kitus. Todėl turite norėti, kad kiti jus lydėtų Viešpaties keliais. Jei eidamas į forumą ar pirtis sutinkate dykinėjantį žmogų, pakviečiate jį eiti drauge. Dvasinėje plotmėje diekite šį žemiškąjį paprotį ir, kai eisite Dievop, neikite vieni“⁹.

Jei nenorime veltui švaistyti laiko ir išsisukinėti, teisindamiesi išoriniais aplinkos sunkumais, kurių niekada netrūko nuo pat krikščionybės pradžios, turime suvokti Jėzų Kristų norėjus, kad mūsų pastangų patraukti prie Jo mus supančius žmones sėkmė dažniausiai priklauso nuo mūsų vidinio gyvenimo. Kristus šventumą iškėlė kaip apaštališkos veiklos sėkmingumo sąlygą, tikriau ne šventumą, o pastangas būti ištikimiems, nes žemėje niekada nebūsime šventi. Atrodo neįtikėtina, bet Dievas ir žmonės laukia iš mūsų ištikimybės be išlygų ir eufemizmų, be išsisukinėjimų ir nuolaidų, tikros ištikimybės, kaip pridera sąmoningai ir uoliai praktikuojantiems krikščionims.

Gal pamanysite, jog kalbu tik būreliui išrinktųjų. Neapgaudinėkite savęs iš bailumo ar dėl patogumo. Neatidėliodami atsiliepkite į dieviškąjį raginimą tapti kitu Kristumi: ipse Christus, pačiu Kristumi, žodžiu elgtis taip, kad mūsų elgesys derėtų su tikėjimo normomis. Šventumas, kurio turime siekti, – ne antrarūšis šventumas. Beje, tokio net nėra. Pagrindinis dalykas, kurio iš mūsų reikalaujama ir kuris būdingas mūsų prigimčiai, – meilė, nes meilė... yra tobulumo raištis¹⁰;Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu¹¹, kaip liepia Dievo įsakymas: mylėk, atiduodamas visą save. Tai ir yra šventumas.

Žinoma, aš kalbu apie didingą ir sunkiai pasiekiamą tikslą. Tačiau neužmirškite, kad šventuoju negimstama. Šventuoju žmogus tampa veikiant Dievo malonei, visa esybe į ją atsakydamas. Visa, kas vystosi, prasideda nuo mažų dalykų, – taip kalbėdamas apie vienybę su Dievu sako vienas pirmųjų amžių krikščionių rašytojų, – jie tampa nuolatiniu mūsų penu, kuris mums padeda augti ir vis tobulėti¹². Todėl tau ir sakau: jei nori elgtis kaip tikras krikščionis (o aš žinau, jog esi tam pasirengęs, net jei dažnai ir sunku nugalėti save arba priversti vargšą kūną eiti pirmyn), turi labai rūpintis net mažmožiais, nes šventumą, kurio iš tavęs reikalauja mūsų Viešpats, pasieksi tik su meile Dievui dirbdamas savo darbą, atlikdamas kasdienes pareigas, beveik visada susidedančias iš mažų dalykų.

Maži dalykai ir kūdikystės gyvenimas

Galvodamas apie tuos iš jūsų, kurie metų metus vis dar svaičioja, puoselėja tuščias vaikiškas svajones, panašiai kaip Tartarenas iš Taraskono apie liūtų medžioklę savo namų koridoriuose, kur gal yra tik kelios žiurkės ir nieko daugiau, taigi, turėdamas galvoje tokius žmones, noriu priminti, kad dieviškoji didybė pasiekiama gerai, uoliai atliekant kiekvienos dienos pareigas, pasiekiama per kovas, kurios džiugina Viešpatį ir apie kurias žino tik Jis ir mes.

Patikėkite, jums nereikės atlikti stulbinančių žygdarbių, nes tokios progos dažniausiai nepasitaiko. Užtat jums netrūks progų įrodyti savo meilę Jėzui Kristui mažais, kasdieniškais dalykais. Sielos didybė atsiskleidžia net smulkmenose, – sako šv. Jeronimas. – Mes žavimės Kūrėju ne tik žvelgdami į dangų ir žemę, į saulę ir vandenyną, į dramblius, kupranugarius, jaučius, arklius, leopardus, lokius ir liūtus. Mes Juo žavimės ir žiūrėdami į mažulyčius padarėlius, tokius kaip skruzdėlės, moskitai, musės, kirmėlaitės ir panašūs gyviai, kuriuos labiau skiriame pagal išvaizdą nei pagal vardus. Žavimės tolygiu meistriškumu, įdėtu ir į didelius, ir į mažus gyvūnus. Taip ir siela, aukodama save Dievui, įdeda tokio pat uolumo ir į mažus, ir į didelius dalykus¹³.

Apmąstydami Viešpaties žodžius, dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa¹⁴, aiškiai suvokiame savo vienintelį tikslą – šventėjimą, kitaip tariant, turime būti šventi, kad galėtume pašventinti ir kitus. Galbūt it menkutė pagunda mumyse sukirba mintis, jog nedaugelis iš mūsų yra pasiryžę atsiliepti į šį dievišką kvietimą, be to, jaučiame, jog esame netobuli instrumentai. Teisybė, palyginti su visa žmonija, mūsų nedaug ir patys vieni esame nieko verti. Tačiau Mokytojas mums sako: krikščionis yra pasaulio šviesa, druska, raugas, o truputis raugo įraugina visą maišymą¹⁵. Kaip tik todėl nuolat kartojau, jog mums rūpi visos sielos be išimties; Jėzus Kristus atpirko mus visus ir, nepaisydamas mūsų menkumo, pasirenka tik nedaugelį, kad atskleistų, kas yra išganymas.

Kristaus mokinys niekada blogai nesielgs su kitu. Klaidą jis laiko klaida, bet klystantį turi taisyti švelniai, su meile, kitaip negalės jam padėti, negalės jo pašventinti. Reikia sugyventi su kitais, juos suprasti, reikia mokėti atleisti, būti broliškiems ir, kaip patarė šv. Kryžiaus Jonas, nuolat įlieti meilės ten, kur jos nėra, kad meilė pažadintų meilę¹⁶, netgi tokiomis iš pažiūros nesvarbiomis aplinkybėmis, kurios būdingos mūsų profesiniam darbui, šeimyniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Taigi tu ir aš pasinaudosime kiekviena, net banaliausia proga, kad pašventintume tas progas, save ir tuos, kurie dalijasi su mumis kasdieniais rūpesčiais, jausdami, kokia saldi ir viliojanti yra atpirkimo našta.

Tęsdamas šį pokalbį Viešpaties akivaizdoje, pasiremsiu citata, naudota prieš keletą metų, bet ji tebėra aktuali. Tai viena iš šv. Teresės Avilietės minčių: Kiekvienas įvykis, netarnaujantis Dievo garbei, yra niekas, ir net mažiau negu niekas¹⁷. Ar suprantate, kodėl siela paliauja mėgautis taika ir ramybe, kai nutolsta nuo tikslo, kai užmiršta, kad Dievas ją sukūrė šventumui? Stenkitės niekada neprarasti šio antgamtinio požiūrio net laisvalaikio ar poilsio valandomis, kiekvienam taip pat reikalingomis, kaip ir darbas.

Galite pasiekti profesinės veiklos aukštumas, galite pelnyti didžiausią sėkmę, bet jei pamiršite šį antgamtinį požiūrį, kuriuo turi būti pagrįsta visa jūsų žmogiškoji veikla, būsite pasukę apgailėtinai klaidingu keliu.

Leiskite truputį nukrypti į šalį, bet šis nukrypimas bus visiškai deramas. Niekada neklausinėjau pas mane ateidavusių žmonių, kokios jų politinės pažiūros: manęs tai nedomina! Tokia mano nuostata atspindi tikrąją Opus Dei dvasią, – kuriai puoselėti per Dievo malonę ir gailestingumą esu paskyręs visas savo jėgas, norėdamas tarnauti Šventajai Bažnyčiai. Politinis aspektas man nerūpi, nes jūs, krikščionys, turite visišką laisvę ir nuo jos neatsiejamą asmeninę atsakomybę spręsti, kaip jums atrodo geriausia, visus politinius, visuomeninius, kultūrinius ir kitokius klausimus be jokių apribojimų, išskyrus tuos, kuriuos nustato Bažnyčios mokymas. Jūsų sielos labui man rūpi vienintelis dalykas: kad neperžengtumėte tų ribų, nes tuomet atsirastų priešprieša tarp tikėjimo, kurį teigiate išpažįstą, ir jūsų darbų, ir tada aš jums be užuolankų tai pasakyčiau. Ši šventa pagarba pažiūroms, jeigu jos nenutolina jūsų nuo Dievo įstatymo, nesuprantama žmonėms, nežinantiems, kas yra tikroji laisvė, kurią Kristus mums pelnė ant Kryžiaus, qua libertate Christus nos liberavit¹⁸. Nesuvokiama ji ir visokiems sektantams, kurie stengiasi paversti dogmomis savo nuomones. Arba tiems, kurie smukdo žmogų, neigdami tikėjimo vertę ir palikdami ją priklausomą nuo šiurkščiausių paklydimų.

Bet grįžkime prie mūsų temos. Sakiau, kad net jeigu pelnytumėte didžiausią pasisekimą visuomeninėje sferoje, viešojoje veikloje, darbe, tačiau apleistumėte vidinį gyvenimą ir nutoltumėte nuo Viešpaties, galų gale patirtumėte visišką nesėkmę. Dievo akyse – o tai ir yra svarbiausia – laimi tas, kuris stengiasi elgtis kaip tikras krikščionis. Kito kelio nėra. Štai kodėl pažįstate tiek žmonių, kurie, vertinant jų padėtį žmogiškuoju požiūriu, turėtų būti labai laimingi, tačiau jų gyvenimas slogus, niūrius, jie atrodo be galo džiaugsmingi, tačiau jei bent kiek pasikapstytume po jų sielas, pajustume aitrumą, kartesnį už tulžį. Taip neatsitiks nė vienam iš mūsų, jeigu iš tikrųjų stengsimės nuolat vykdyti Dievo valią, Jį garbinti ir šlovinti, Jo karalystę atskleisti visiems kūriniams.

Krikščioniškojo gyvenimo nuoseklumas

Man būna labai liūdna, kai sužinau, kad koks nors katalikas, Dievo vaikas, per krikštą pašauktas būti kitu Kristumi, ramina sąžinę formaliu pamaldumu, religingumu: meldžiasi retkarčiais, tik tada, kai tikisi kokios naudos, dalyvauja šv. Mišiose tik privalomų švenčių dienomis, ir dar ne visada, nors neužmiršta laiku nuraminti savo alkio, iškeičia tikėjimą į lėkštę lęšių, kad tik neprarastų savo padėties... O paskui toks žmogus nesivaržydamas arba net skandalingai dangstosi krikščionio etikete, norėdamas save išaukštinti. Ne! Nesitenkinkime etiketėmis. Noriu, kad būtumėte vientisi krikščionys – nuo galvos iki kojų, o kad tokie taptumėte, turite be kompromisų ieškoti tinkamo dvasinio peno.

Žinote iš savo patirties, ir, norėdamas jus apsaugoti nuo nusivylimo, dažnai jums kartojau, kad vidinis gyvenimas – kasdien pradėti ir vėl pradėti, ir širdyje, kaip ir aš, pripažįstate, jog turime nuolatos kovoti su savimi. Darydami sąžinės apyskaitą tikriausiai pastebėjote (ir man taip būna, – atleiskite, jog dažnai miniu save, bet, kalbėdamasis su jumis, mintyse tariuosi su Viešpačiu, ko reikia mano sielai), kad jus nuolat ištinka mažytės nesėkmės, ir kartais jums dingojasi, kad jos milžiniškos, nes akivaizdžiai atskleidžia meilės, savęs atsižadėjimo, pasiaukojimo, jautrumo stoką. Sužadinkite savyje troškimą pasitaisyti, nuoširdų gailestį, bet nepraraskite ramybės.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dažnai važiuodavau į Valensiją. Tada, neturėdamas jokių išteklių, meldžiausi visur, kur buvo galima, net tuščiame paplūdimyje, drauge su tais, kurie, kaip ir jūs dabar, susiburdavo apie mane. Tarsi pirmieji Mokytojo draugai, ar prisimenate? Šv. Lukas rašo, kaip iš Tyro su Paulium ėjo į Jeruzalę: Mes leidomės į kelionę, o jie visi kartu su žmonomis ir vaikais palydėjo iki miesto ribos. Pajūryje suklaupę visi pasimeldėme.¹⁹

Ir štai vieną vakarą, baigiantis dienai, prasidėjus nuostabiam saulėlydžiui, išvydome prie kranto artėjančią valtį. Iš jos iššoko keletas vyrų – jie buvo įdegę, stiprūs, peršlapę, pusnuogiai ir taip nugairinti jūros vėjo, jog atrodė lyg bronziniai. Vyrai ėmė traukti iš vandens blizgančių it sidabras žuvų pilną tinklą, kurį paskui save vilko valtis. Jie traukė energingai, iš visų jėgų, jų kojos klimpo į smėlį. Staiga atbėgo berniukas, taip pat labai įdegęs, čiupo už virvės rankelėmis ir ėmė nevikriai traukti. Šiurkštūs žvejai susijaudino ir leido darbuotis mažajam padėjėjui. Nenuvarė šalin, nors jis veikiau jiems trukdė.

Aš pagalvojau apie jus ir save, apie jus, tada dar man nepažįstamus, ir apie save, apie mus, kasdien „traukiančius virvę“ daugybėje sričių. Jei stosime prieš mūsų Viešpatį Dievą kaip tas berniukas, gerai žinodami, jog esame silpni, bet pasirengę būti jo bendradarbiais, lengviau pasieksime tikslą: išvilksime į krantą tinklą, kupiną vaisių, nes Dievo galybė padaro tai, ko mes neįstengiame.

Nuoširdumas su dvasiniu vadovu

Jūs puikiai žinote, kokios jūsų pareigos einant krikščionio keliu, nuolatos, ramiai vedančiu jus į šventumą. Jūs pasirengę beveik visiems sunkumams, nes jie atsiskleidžia jau pačioje kelio pradžioje. Dabar primygtinai prašau: leiskite, kad jums padėtų, vadovautų, sielos vadovui patikėkite visus kilnius sumanymus, siekius ir kasdienes problemas, darančias poveikį jūsų vidiniam gyvenimui, patirtas nesėkmes ir pergales.

Būkite labai nuoširdūs, pasikliaukite dvasiniu vadovavimu: nieko nesiimkite nepasitarę, visiškai atverkite sielą nebijodami ir nesigėdydami. Nepamirškite, jog kitaip tas kelias, toks lygus ir tiesus, pasidarys painus, vingiuotas, ir kas iš pradžių buvo menkniekis, galiausiai taps veržiančiu mazgu. Nemanykite, kad tie, kurie pasiklysta, yra ūmios nesėkmės aukos. Kiekvienas jų pasiklydo kelionės pradžioje arba ilgai buvo apleidęs sielą, taigi dorybių galia tolydžio seko, o ydų, priešingai, pamažu didėjo ir jis apgailėtinai parpuolė... Nuo vieno sukrėtimo namas iškart nesugriūva, o jei sugriūva, vadinasi, jo pamatai buvo jau išklibę arba jo gyventojai per ilgai buvo nerūpestingi, todėl gedimai, iš pradžių mažyčiai, pamažu ardė tvirtą statinį. Staiga užklupus audrai, o dar ir prapliupus smarkioms liūtims, namas galutinai sugriuvo, nes jis jau seniai buvo apleistas.²⁰

Ar prisimenate pasaką apie čigoną, kuris ėjo išpažinties? Apie išpažintį niekad nekalbama, bet toji buvo tik linksmas anekdotas. Be to, aš labai gerbiu čigonus... Vargšelis! Jis tikrai atgailavo. Pone kunige, aš nusidėjau, pavogiau apynasrį... Ne kažin kas, ar ne? O prie apynasrio buvo mulas... O paskui buvo kitas apynasris… ir dar vienas mulas. Taip iki dvidešimties. Mano vaikai, tas pat pasakytina ir apie mūsų elgesį. Vos tik leidžiame sau paimti apynasrį, atsiranda ir visa kita: ištisa virtinė blogų polinkių ir niekingų poelgių, kurie bjauroja žmogų ir daro jam gėdą. Taip atsitinka ir bendraujant su kitais: viskas prasideda nuo mažytės skriaudos, o galop kuo abejingiausiai atsukame vieni kitiems nugaras.

Sugaudykit mums lapes, tas laputes, kenkiančias vynuogynams. Juk mūsų vynuogynai žydi!²¹ Būkime ištikimi, labai ištikimi mažuose dalykuose. Jei stengsimės, išmoksime pasitikėdami pulti Mergelei Marijai į glėbį kaip jos vaikai. Juk iš pradžių priminiau, kad turime labai mažai metų, – tiek, kiek gyvename artimai bendraudami su Dievu. Tad suprantama, kad mūsų skurdumas ir menkumas stengiasi priartėti prie Mergelės Marijos, Dievo, o kartu ir mūsų Motinos, kuri kupina didybės ir švento tyrumo.

Galiu jums papasakoti kitą tikrą nutikimą; praėjo jau labai daug metų, bet kai kurių posakių griežtumas ir tiesmukumas paskatins jus susimąstyti. Vadovavau rekolekcijoms įvairių vyskupijų kunigams. Su meile laukiau jų ateinant, norėdamas, kad jie atvertų širdį, nuramintų savo sąžinę, nes ir kunigams reikia broliško patarimo, pagalbos. Pradėjau kalbėtis su vienu jų, šiurkštoku, bet labai kilniu ir nuoširdžiu. Raginau jį kalbėti, trokšdamas sutvarstyti žaizdas, kurių jis galbūt turėjo širdyje. Jis mane pertraukė ir prabilo maždaug tokiais žodžiais: Aš labai pavydžiu savo asilei. Ji tarnavo parapijai septyniose klebonijose, ir nieko čia nepridursi. Ak, kad aš būčiau tiek padaręs!

Reikliai patyrinėk savo sąžinę! Gal ir mes nenusipelnome tokio pagyrimo, kuriuo paprastas kaimo kunigas apdovanojo savo asilę. Mes tiek triūsėme, užėmėme tokius atsakingus postus, tu taip sėkmingai darbavaisi ir čia, ir kitur... bet ar Dievo akivaizdoje nerandi nieko, dėl ko turėtum gailėtis? Ar tikrai stengeisi tarnauti Dievui ir žmonėms, savo broliams, o gal tik pataikavai egoizmui, savigarbai, savo ambicijoms, rūpinaisi žemiškąja ir apgailėtinai trumpalaike sėkme?

Kalbu šiek tiek stačiokiškai vien todėl, kad pats trokštu dar kartą atlikti labai nuoširdų gailesčio aktą ir norėčiau, jog kiekvienas iš jūsų taip pat prašytų atleidimo. Matydami savo neištikimybę, regėdami tiek klaidų, silpnybių, tiek bailumo – kiekvienas savo! – nuoširdžiai kartokime Viešpačiui šv. Petro atgailos šauksmą: Domine, tu omnia nosti, tu scis quia amo te!²² Viešpatie, Tu viską žinai! Tu žinai, kad Tave myliu, nors esu toks menkas. O aš drįstu pridurti: Tu žinai, kad Tave myliu kaip tik dėl savo menkumo, nes noriu atsiremti į Tave, Tave, kuris esi stiprybė: quia Tu es, Deus, fortitudo mea²³ – Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė. Nuo to ir pradėkime.

Ieškokime Dievo akivaizdos

Vidinis gyvenimas. Šventumas atliekant kasdienes užduotis, šventumas mažuose dalykuose, šventumas profesinėje veikloje, šventumas dirbant įprastinius darbus... šventumas, kad pašventintum kitus. Sykį vienas mano draugas – aš nelabai artimai jį pažinojau – sapnavo labai aukštai skrendąs lėktuvu. Jis sėdėjo ne viduje, kabinoje, o ant sparnų. Vargšas nelaimėlis, kaip jis kentėjo ir kaip bijojo! Man rodos, mūsų Viešpats taip leido jam suprasti, kad tos sielos, kurioms stinga vidinio gyvenimo arba juo nesirūpina, Dievo aukštybėse skrieja kamuojamos baimės ir nerimo, kančios ir dvejonių, nuolat rizikuodamos pulti žemyn.

Aš iš tikrųjų manau, jog didelis pavojus paklysti gresia tiems, kurie pasineria į veiklą – į pernelyg didelę veiklą! – ir apsieina be maldos, be pasiaukojimo ir priemonių, būtinų rimtam pamaldumui išsiugdyti: be dažnų sakramentų, maldos, sąžinės apyskaitos, dvasinės literatūros, nuolatinio uolaus bendravimo su Švenčiausiąja Mergele ir Angelais Sargais... O juk visa tai nepaprastai veiksminga ir padeda krikščionio dieną padaryti labai malonią, nes Dievo švelnumas ir laimė sklinda iš vidinio gyvenimo turtingumo, kaip kad medus teka iš korio.

Ir savo vidiniu, ir išoriniu gyvenimu, ir bendraudami su kitais žmonėmis, ir savo darbu kiekvienas iš mūsų turime stengtis nuolat būti Dievo akivaizdoje, turime kalbėtis su Juo, nors išoriškai tai ir nematoma. Ir tam pokalbiui nereikia jokių žodžių, bet jis turi būti pastebimas iš švelnaus rūpestingumo ir pastangų, kurias įdedame norėdami deramai atlikti visas savo užduotis, ir pačias svarbiausias, ir visai nereikšmingas. Jei taip nesistengtume, elgtumės ne kaip Dievo vaikai, nes iššvaistytume išteklius, kuriuos Viešpaties Apvaizda mums davė, kad galėtume tapti tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką²⁴.

Ispanijos pilietinio karo metu dažnai važinėdavau teikti kunigo paslaugų daugeliui vaikinų, esančių fronte. Tranšėjoje išgirdau pokalbį, kuris giliai įsmigo man į širdį. Prie Teruelio jaunas kareivis taip apibūdino kitą, matyt, kiek neryžtingą ir bailų: Tas vyras nei šioks, nei toks! Man būtų be galo liūdna, jei kas nors pagrįstai sakytų, jog vienas iš mūsų yra nei šioks, nei toks: tvirtina norįs būti tikru krikščionimi, šventuoju, bet niekina priemones tam tikslui pasiekti, atlieka savo priedermes be meilės Dievui, nerodydamas sūniško prieraišumo. Jei mes – tu ir aš – panašiai darytume, taip pat nebūtume tikri krikščionys.

Stenkimės širdies gilumoje įžiebti karštą troškimą siekti šventumo, nors ir matome, kokie esame menki. Nesibaiminkite: kuo labiau tobuliname vidinį gyvenimą, tuo aiškiau pastebime savo trūkumus. Taip atsitinka todėl, kad Dievo malonė daro didinamojo stiklo efektą: net mažiausia dulkelė, beveik nepastebima smiltelė atrodo milžiniška, nes siela įgyja dieviško jautrumo. Net menkiausias šešėlis drumsčia sąžinę, kuriai brangus tik Dievo tyrumas. Dabar tark Jam iš širdies gelmių: Viešpatie, aš tikrai noriu būti šventas, tikrai noriu būti Tavęs vertas mokinys ir be atodairos sekti paskui Tave. Turi tuojau pat ryžtis kasdien atgaivinti didžius idealus, kurie tave įkvepia šią akimirką.

O, Jėzau, jeigu būtume atkaklūs mes visi, kuriuos jungia Tavo Meilė! O, jeigu mums pasisektų darbais paversti karštus troškimus, kuriuos žadini mūsų sielose! Labai dažnai klauskite savęs: kam esu žemėje? Ir tada jūs stengsitės tobulai, su meile atlikti kasdienes užduotis, rūpintis mažais dalykais. Prisiminkime šventųjų pavyzdžius: jie buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes, iš kūno ir kraujo, turėjo silpnybių ir trūkumų, bet iš meilės Dievui įstengė nugalėti ir tuos trūkumus, ir save. Kaip bitės iš kiekvienos gėlės susirenka saldžiausią nektarą, taip ir mes, apmąstydami jų elgesį, jų kovas, patirsime dvasinės naudos. Be to, ir jūs, ir aš išmoksime pamatyti šalia mūsų esančių žmonių dorybes, – darbštumo, atsižadėjimo, džiaugsmo ir kitokias pamokas, – ir per ilgai neapsistosime prie jų trūkumų, nebent jei reikėtų juos broliškai įspėti ir padėti juos ištaisyti.

Jėzaus valtyje

Kaip ir mūsų Viešpats, aš labai mėgstu kalbėti apie valtis ir tinklus, kad šios Evangelijos scenos skatintų mus tvirtai ir konkrečiai pasiryžti. Šv. Lukas pasakoja, kad žvejams plaunant ir adant tinklus ant Genezareto ežero krantų, Jėzus priėjo prie pakrantėje pririštų valčių ir įlipo į vieną jų, kuri buvo Simono. Kaip paprastai Mokytojas įlipa ir į kiekvieno mūsų valtį! Kad apsunkintų mums gyvenimą, skundžiasi kai kurie. Viešpats sutiko mus – jus ir mane – kiekvieną mūsų kelyje, kad švelniai, su meile apsunkintų mums gyvenimą.

Baigęs kalbėti Petro valtyje, Jis paragino žvejus: duc in altum, et laxate retia vestra in capturam!²⁵ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui! Kupini pasitikėjimo Kristaus žodžiais, jie paklūsta ir ištraukia galybę žuvų! Žiūrėdamas į Petrą, kuris, kaip ir Jokūbas su Jonu, negali atsitokėti, Viešpats sako: Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį²⁶.

Tavo valtis – tavo talentai, troškimai, sėkmės – nieko neverta, jei nepatikėsi jos Jėzui Kristui, jei neleisi Jam į ją įžengti, jeigu ją paversi stabu. Vienas su savo valtimi, be Mokytojo, būsi pasmerktas pražūčiai. Nuo gyvenimo audrų ir negandų būsi apsaugotas tik tada, jei šauksies Viešpaties ir priimsi Jo pagalbą. Viską atiduok į Dievo rankas: kad tavo mintys, svajonės, kilnūs žmogiškieji siekiai, tauri meilė pereitų per Kristaus širdį. Kitaip tavo egoizmas anksčiau ar vėliau visa tai nugramzdins į dugną.

Kaip saugu, jei sutinki, kad Dievas vadovautų tavo laivui, kad būtų jo šeimininkas!… saugu net tada, kai, regis, Jo nėra, Jis miega, nesirūpina mumis, kai juodoms sutemoms atslinkus kyla audra. Pasak šv. Morkaus, ir apaštalai buvo atsidūrę panašioje padėtyje, o Jėzus, matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,– nes vėjas buvo jiems priešingas,– apie ketvirtą nakties sargybą ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi... „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo²⁷.

Mano vaikai, žemėje tiek visko dedasi!.. Galėčiau kalbėti jums apie vargus, kančias, skriaudas, kankinimus – nebijau šio žodžio – ir apie daugybės sielų didvyriškumą. Mums kartais atrodo, kad Jėzus miega, mūsų negirdi, tačiau šv. Lukas pasakoja, kaip Viešpats elgiasi su saviškiais: Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jie nurimo, ir stojo tyla. O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“²⁸

Jeigu mes Jam atsiduodame, Jis atsiduoda mums. Mokytoju reikia visiškai pasitikėti, be išlygų Juo pasikliauti, darbais parodyti, jog valtis yra Jo ir mes norime, kad Jis savo nuožiūra tvarkytų viską, kas mums priklauso.

Baigdamas prašau Švenčiausiosios Marijos, kad užtartų mūsų pasiryžimą gyventi tikėjimu, ištverti, būti kupiniems vilties, prisirišusiems prie Jėzaus, tikrai, tikrai, tikrai Jį mylėti, patirti Meilės pilnatvę ir ja džiaugtis, nes labai mylime Dievą, leisti Kristui įžengti į mūsų varganą valtį ir tapti mūsų sielos Šeimininku ir Viešpačiu, nuoširdžiai Jam parodyti, kad visada, dieną ir naktį, stengiamės būti Jo akivaizdoje, nes Jis pašaukė mus tikėti: Ecce ego quia vocasti me!²⁹ – Aš čia, nes Tu mane šaukei, ir mes einame į Jo avidę, išgirdę Gerojo Ganytojo raginimą, neabejodami, jog tikrą laikinąją ir amžinąją laimę rasime tik prisiglaudę Jo šešėlyje.