Šventumo keliu

Iki širdies gelmių mus jaudina šv. Pauliaus žodžiai: Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas¹. Šiandien dar kartą aš keliu šį tikslą sau, ir primenu jums bei visai žmonijai: tai Dievo valia, kad būtume šventi.

Asmeninis šventumas yra būtinas, kad sieloms teiktume tikrąją ramybę, kad pakeistume žemę, ieškotume mūsų Viešpaties Dievo pasaulyje ir pasaulio dalykuose. Kai kalbuosi su daugelio šalių ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonėmis, dažnai esu klausiamas: „Ką galite patarti sutuoktiniams? Laukų darbininkams? Našlėms? Jaunimui?“

Kaskart atsakau, jog turiu tik vieną „receptą“. Ir dažniausiai pabrėžiu, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus skelbė gerąją naujieną visiems be išimties. Taigi vienintelis patarimas toks pat visiems: Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą². Jis kiekvieną šaukia į šventumą ir kiekvieno prašo meilės: jaunų ir senų, viengungių ir susituokusiųjų, sveikų ir ligonių, išsilavinusių ir neraštingų, nesvarbu, kur jie dirba ar gyvena. Tėra vienintelis būdas vis labiau pažinti ir pasitikėti Dievu: bendrauti su Juo malda, kalbėtis, rodyti Jam nuoširdžią savo meilę.

Kalbėti su Dievu

Kai jūs šauksitės manęs... aš jus išklausysiu.³ Ir mes Jo šaukiamės malda. Štai kodėl turime klausyti Apaštalo patarimo: sine intermissione orate⁴, nuolatos melskitės, kad ir kas atsitiktų. Ne vien širdimi, bet iš visos širdies⁵.

Pagalvosite, kad gyvenimas ne visada lengvas, netrūksta skausmo, vargo ir liūdesio. Aš ir vėl pasiremsiu šv. Pauliaus žodžiais, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje⁶. Niekas negali nutolinti mūsų nuo Dievo, nuo Jo Meilės ir trukdyti nuolatiniam bendravimui su mūsų Tėvu.

Ar kalbėti apie šią nepaliaujamą vienybę su Dievu yra tolygu kelti tokį aukštą idealą, kuris nepasiekiamas daugumai krikščionių? Teisybė, tai aukštas tikslas, bet jis nėra nepasiekiamas. Į šventumą veda maldos kelias ir malda sieloje turi „įsišaknyti“ pamažu kaip sėklelė, iš kurios vėliau išaugs lapotas medis.

Mes pradedame žodinėmis maldomis, kurias daugelis iš mūsų kartojome dar būdami vaikai: tai paprastos, nuoširdžios frazės, skirtos Dievui ir Jo Motinai – mūsų Motinai. Dar ir dabar kas rytą vakarą kalbu pasiaukojimo maldą, kurios mane išmokė tėvai: ODievo Motina, mano Motina, aš visiškai pasiaukoju Tau. Ir kaip sūnaus meilės įrodymą šiandien pašvenčiu Tau savo akis, ausis, liežuvį, širdį... Argi tai nėra kontempliacijos pradžia, akivaizdi nuoširdaus pasitikėjimo Dievu išraiška? Ką susitikę sako vienas kitą mylintys žmonės? Kaip jie elgiasi? Jie paaukoja mylimam asmeniui visą savo esybę, viską, ką turi.

Iš pradžių viena maldelė, paskui kita, trečia... Kol šis uolumas ima rodytis nepakankamas, nes žodžiai tokie menki… Ir tada žmogus visa širdimi atsiveria Dievui, neatplėšdamas nuo Jo žvilgsnio. Apimtas jaudulio, susižavėjimo. Kol nepaisydami savo klaidų ir ribotumo stengiamės kuo tobuliau atlikti savo pareigas, mūsų siela karštai trokšta atsiplėšti nuo kasdienybės. Ji veržiasi Dievop lyg geležis prie magneto. Žmogus, pagautas švelnaus jaudulio, pradeda vis labiau mylėti Jėzų.

Aš surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų <...> ir sugrąžinsiu į tą vietą, iš kurios ištrėmiau⁷. Mes vaduojamės iš vergijos malda: žinome esą laisvi, mus tarsi kelia aukštyn meilės giesmė – meile liepsnojančios sielos garbinimas, kuriuo išsakome troškimą nesitraukti nuo Dievo. Tai naujas būdas vaikščioti žeme, dieviškas, antgamtinis, nuostabus būdas. Ir, kaip daugelis XVI amžiaus ispanų rašytojų, mes galbūt norėsime pasidžiaugti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus!⁸

Džiaugsmingai priimame būtinybę daugelį metų darbuotis šiame pasaulyje, kuriame Jėzus turi labai nedaug draugų. Tarnaukime Dievui ir Bažnyčiai. Darykime be jokios prievartos: in libertatem gloriae filiorum Dei⁹, qua libertate Christus nos liberavit¹⁰, – laisvi kaip Dievo vaikai, juk tą laisvę Kristus mums nupelnė mirdamas ant Kryžiaus.

Gali būti, kad iš pat pradžių pakyla juodi daulkių debesys, o mūsų šventėjimo priešai, piktnaudžiaudami valdžia, griebdamiesi stiprios, gerai apgalvotos psichologinės prievartos, stengiasi absurdiška linkme pastūmėti netgi tuos, kurių elgesys buvo teisingesnis ir protingesnis. Jų balsas tarsi suskilusio, iš prasto metalo nulieto varpo skambesys, visai nepanašus į ganytojo švilpavimą. Jie iškreipia, paniekina kalbą, vieną didžiausių dovanų, kurią žmogus gavo iš Dievo, brangiausią dovaną, padedančią mums išsakyti nuoširdžią meilę ir draugystę Viešpačiui ir Jo kūriniams. Teisus buvo šv. Jokūbas, sakydamas apie liežuvį: tai nedorybės visetas¹¹. Liežuvis iš tikrųjų gali pridaryti daug blogybių: pastūmėja į melagystes, apkalbas, apgaules, įžeidimus, veidmainiškus šnabždesius, šmeižtą.

Švenčiausiasis Kristaus Žmogiškumas

Kaip įveikti šias kliūtis? Kaip sustiprinti savo apsisprendimą, jeigu jis pradeda atrodyti per sunkus? Semkimės įkvėpimo iš pavyzdžio, kurį rodo Švenčiausioji Mergelė, mūsų Motina; ji atveria mums labai platų kelią, neišvengiamai einantį per Jėzų.

Norėdami priartėti prie Dievo, turime pasirinkti teisingą kelią – Švenčiausiąjį Kristaus Žmogiškumą. Todėl visada patariu skaityti knygas, bylojančias apie Viešpaties Kančią. Tie raštai, kupini nuoširdaus pamaldumo, padeda mūsų protui suvokti Dievo Sūnų, Žmogų kaip mes, ir tikrą Dievą, mylintį ir kenčiantį kūno kančias, kad atpirktų pasaulį.

Nepamirškite vienos iš labiausiai įsišaknijusių pamaldumo praktikų – šventojo Rožinio. Bažnyčia skatina apmąstyti jo slėpinius, kad drauge su Švenčiausiosios Marijos džiaugsmu, skausmu ir garbe mūsų mintyse ir vaizduotėje įsispaustų nuostabus Viešpaties pavyzdys: trisdešimt paprasto gyvenimo metų, treji pamokslavimo metai, žeminanti Kančia ir šlovingas Prisikėlimas.

Sekti Kristumi – štai paslaptis. Būti šalia Jo taip arti, kad su Juo sutaptume, kad gyventume su Juo kaip pirmieji apaštalai. Jei netrukdysime malonei veikti, netrukus galėsime teigti, jog esame apsivilkę mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi¹². Viešpats atsispindi mūsų elgesyje lyg veidrodyje. Jei veidrodis yra geras, toks, koks turi būti: jis atspindės mieliausią mūsų Išganytojo veidą, jo neiškreipdamas, nesukarikatūrindamas, ir kiti galės Juo žavėtis, Juo sekti.

Išskyriau tarsi keturias pakopas, kurias reikia įveikti, kad susitapatintume su Kristumi: ieškoti, rasti, bendrauti, mylėti. Galbūt suprasite, jog esate dar tik pirmojoje pakopoje. Tada nedelsdami imkite ieškoti, ieškokite Viešpaties savyje iš visų jėgų. Jeigu tai darysite atkakliai, drįstu tvirtinti, kad Jį jau radote, ėmėte Jį mylėti, ir kalbėtis su Juo, esančiu danguje¹³.

Meldžiu Viešpatį, jog pasiryžtume brandinti sielose vienintelį kilnų siekį, vienintelį, vertą pastangų: būti šalia Jėzaus kaip Jo Palaimintoji Motina ir šventasis patriarchas Juozapas, visiškai savęs atsižadėję. Mes patirsime dieviškosios bičiulystės laimę, nugrimzdę į vidinį susikaupimą, puikiai derantį su mūsų profesinėmis bei pilietinėmis pareigomis, padėkosime Jam, kad taip jautriai ir aiškiai moko vykdyti mūsų Tėvo, kuris yra danguje, Valią.

Bet neužmirškite, jog būti su Jėzumi – patirti ir Jo Kryžiaus naštą. Kai visiškai pasitikime Dievu, Jis dažnai leidžia mums kęsti skausmą, vienatvę, vidinius prieštaravimus, šmeižtą, apkalbas, patyčias, leidžia, kad būtume vadinami bepročiais ir kad su mumis būtų elgiamasi kaip su kvailiais, nes nori mus padaryti pagal savo paveikslą ir panašumą.

Taigi atėjo metas su meile priimti pasyvų apsimarinimą, tuos išbandymus, kurie iškyla mums nesitikint, kartais tyliai, subtiliai, o kartais įžūliai ir begėdiškai. Kaip avys apmėtomos akmenimis, kurie turėtų būti svaidomi į vilkus, taip ir Kristų sekantis žmogus patiria savo kailiu, jog tie, kurie turėtų mylėti, žeidžia jį nepasitikėjimu ir priešiškumu, įtarumu ir neapykanta. Jie šnairuoja į jį, tarsi jis būtų melagis, nes netiki, kad galima artimai bendrauti su Dievu, turėti vidinį gyvenimą. Užtat jie malonūs ir pakantūs ateistams ir laisvamaniams, nors šie dažnai elgiasi akiplėšiškai ir įžūliai.

Gal Viešpats net gali leisti, kad Jo mokinys būtų puolamas įvairiais būdais, neteikiančiais garbės tam, kuris jų griebiasi, – šmeižtu, melaginga propaganda, skleidžiama viešosios informacijos, – juk ne visiems žmonėms duotas taktas ir saikas.

Nenuostabu, kad tie, kurie skleidžia ginčytiną teologiją ir stabdžių nepripažįstančią moralę, pagal savo įgeidžius praktikuoja abejotiną liturgiją, hipišką elgseną ir neatsakingą valdymo būdą, taigi nieko keisto, kad jie skatina pavydumą, įtarumą, apkalbas, užgaulioja ir visaip žemina tuos, kurie kalba tik apie Jėzų Kristų.

Taip Jėzus ugdo saviškių sielas, teikdamas jiems vidinę ramybę ir džiaugsmą, nes jie labai gerai žino, jog demonai iš šimto melagysčių negali sukurpti vienos tiesos, ir Jis diegia jiems įsitikinimą, jog tik tada jie bus laimingi, kai nuspręs atsisakyti patogumų.

Iš tikrųjų žavėdamiesi Švenčiausiuoju Jėzaus Žmogiškumu ir Jį mylėdami, vieną po kitos atrasime Jo žaizdas. Šiomis pasyvaus apsivalymo valandėlėmis, skaudžiomis, sunkiomis akimirkomis, kai mums iš akių rieda saldžios ir sykiu karčios ašaros, kurias stengiamės slėpti, norėsime įsismelkti į kiekvieną iš tų Švenčiausiųjų Žaizdų, kad atsigaivintume, apsivalytume Atperkančiuoju Krauju, kad sustiprėtume. Mes sulėksime ten kaip balandžiai, kurie, pasak Šventojo Rašto¹⁴, per audrą glaudžiasi uolų plyšyje. Slepiamės šiame prieglobstyje, kad pajustume Kristaus artumą, ir pamatysime, koks malonus Jo kalbėjimas koks gražus Jo veidas¹⁵, nes tie,kurie žino, kad Jo balsas švelnus ir malonus, yra gavę Evangelijos malonę, skatinančią juos sakyti: Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius¹⁶.

Nemanykime, kad einant šiuo kontempliacijos keliu aistros nurims visam laikui. Klystume manydami, kad, trokšdami ieškoti Kristaus, Jį susitikę, su Juo bendraudami, jausdami Jo meilės švelnumą, tampame negalintys nusidėti. Nors jūs turite patirties, vis dėlto leiskite priminti: Dievo ir žmogaus priešas Šėtonas neprisipažįsta esąs nugalėtas, nenuleidžia rankų. Jis puola mus net tada, kai mūsų siela liepsnoja meile Dievui. Šėtonas žino, kad tokiu metu ne taip lengvai suklumpame, bet vis tiek viliasi: jei pavyks mus sukurstyti, kad įžeistume savo Viešpatį, tegu ir menkniekiu, tuomet galės mus pulti stipria nevilties pagunda.

Jei norite pasisemti patirties iš vargšo kunigo, trokštančio kalbėti tik apie Dievą, patariu jums: kai kūnas pabandys atgauti prarastas teises arba kai sukils puikybė, – o tai dar blogiau, – kuo greičiau slėpkitės dieviškosiose žaizdose, kurias Kristaus Kūne atvėrė vinys, prikalusios Jį prie Kryžiaus, ir ietis, persmeigusi Jam krūtinę. Prigluskite prie Viešpaties žaizdų, išliekite joms visą savo meilę, žmogišką... ir dievišką. Tai ir yra troškimas susivienyti su Kristumi, jaustis Jo broliu, to paties kraujo, tos pačios Motinos vaiku, – Motinos, kuri atvedė mus pas Jėzų.

Šventasis Kryžius

Troškimas šlovinti, troškimas atsilyginti švelnumu ir kančia. Mūsų gyvenimo pagrindu taps Kristaus žodžiai: Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs.¹⁷ Viešpats darosi vis reiklesnis, Jis prašo mūsų atgailos ir atsiteisimo, įkvepia karštą troškimą gyventi Dievui, būti nukryžiuotam kartu su Kristumi.¹⁸Deja, šį lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.¹⁹

Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet nenusimename. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą²⁰.

Kartais atrodo, kad Viešpats mūsų nesiklauso, kad esame apgauti, kad girdėti tik mūsų monologas. Jaučiamės tarsi netekę paramos žemėje ir apleisti dangaus. Tačiau mes iš tikrųjų bjaurimės net lengva nuodėme. Todėl puolame ant žemės, atkakliai, kaip toji kananietė, Jį pagarbinusi, ir maldaujame: Viešpatie, padėk man!²¹ Ir Meilės šviesa išsklaidys sutemas.

Pats laikas sušukti: atmink man duotus pažadus ir suteik vilties. Net kančioje esu paguostas, nes tavo pažadai mane gaivina²². Mūsų Viešpats nori, kad visur Juo pasikliautume: akivaizdžiai matome, kad be Jo negalime nieko²³, o su Juo galime viską²⁴. Mūsų ryžtas visada žengti su juo tvirtėja²⁵.

Net, regis, neveiklų mūsų protą apšviečia dieviškoji šviesa, ir jau neabejojame, kad jei Kūrėjas rūpinasi visais, netgi savo priešais, tai juo labiau Jis pasirūpins draugais. Mes suprantame, jog nėra nei tokio blogio, nei prieštaravimų, kurie neišeitų į gera, ir mūsų dvasioje įsiviešpatauja džiaugsmas ir ramybė, – to neišraus jokios žmogiškosios priežastys, nes šie nušvitimai visada palieka mumyse kažką ypatinga, kažką dieviška. Šlovinkime mūsų Viešpatį Dievą, kuris mumyse padarė nuostabių darbų²⁶. Ir suprasime, jog buvome sukurti saugoti begalinį lobį²⁷.

Švenčiausioji Trejybė

Pradėjome melstis kalbėdami nuoširdžias, paprastas maldas, išmoktas vaikystėje, ir norėtume niekada jų nepamiršti. Malda, gimusi iš vaikiško naivumo, dabar rami ir stipri liejasi plačia vaga, nes auga draugystė su Tuo, kuris sakė: Aš esu kelias²⁸. Jei taip mylime Kristų, jei su dieviška drąsa slepiamės žaizdoje, kurią ietis atvėrė Jo šone, išsipildys Mokytojo pažadas: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.²⁹

Taigi mūsų širdis turi skirti ir garbinti kiekvieną dieviškąjį Asmenį. Taip siela atranda antgamtinį gyvenimą, kaip kad Dievo sukurta būtybė pamažu atranda pasaulį. Bendraudama su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, siela atsiveria Dvasios gaivintojos veikimui, Dvasios, kuri mums dovanoja save, nors ir nesame nusipelnę, – tai antgamtinės dovanos ir dorybės!

Kaip elnė ilgisi tekančio vandens³⁰, taip ir mes, ištroškę, sukepusiomis, suskeldėjusiomis lūpomis, skubame prie šito gyvojo vandens šaltinio. Nedarydami nieko ypatinga, visą dieną esame gaivinami šios nesenkančios tyro vandens versmės, trykštančios į amžinąjį gyvenimą³¹. Žodžiai nereikalingi, jie bejėgiai ką nors pasakyti. Liaujamasi samprotauti: žvelgiama! Ir siela užtraukia naują giesmę, nes jaučia ir žino, kad Dievas kiekvieną akimirką žvelgia į ją mylinčiu žvilgsniu.

Kalbu ne apie kokias nors nepaprastas aplinkybes. Tai yra ar galėtų būti kasdienės mūsų sielos patirtys: neapsakoma meilė, kuri mus moko kentėti ir gyventi kukliai, beveik nepastebimai, nes Dievas mums teikia Išminties. Kokia palaima, kokia ramybė apima, kai randame siaurą kelią į gyvenimą!³²

Asketizmas? Mistika? Nesvarbu, ar asketizmas, ar mistika. Tai Dievo malonė. Jei stengiesi medituoti, Viešpats neatsisakys tau pagelbėti. Tikėjimas ir tikėjimo darbai: darbai, nes Viešpats, – kaip pastebėjai nuo pat pradžių ir kaip jau esu pabrėžęs, – darosi vis reiklesnis. Tai jau kontempliacija ir vienybė: toks turi būti daugelio krikščionių gyvenimas, nors kiekvienam reikia eiti savo dvasiniu keliu per kunkuliuojantį pasaulį, o tų kelių yra begalė.

Malda ir toks elgesys, kuris neatitraukia mūsų nuo kasdienių darbų ir veda į Viešpatį kilnių žemiškų rūpesčių sukūryje. Visą savo veiklą aukodamas Viešpačiui, žmogus, Jo kūrinys, pasaulį sudievina. Aš esu ne kartą minėjęs mitinį karalių Midą, kuris paversdavo auksu viską, prie ko tik prisiliesdavo. Nors ir dažnai klystantys, mes taip pat galime paversti antgamtinių nuopelnų auksu viską, ką tik paliečiame.

Taip daro mūsų Dievas. Kai grįžta sūnus palaidūnas, iššvaistęs turtą, o baisiausia – užmiršęs tėvą, tasai sako: Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!³³ Mūsų Tėvas – Dievas, kai sugrįžtame pas Jį atgailaudami, turtais paverčia mūsų skurdą, mūsų menkumą – jėga. Ką Jis ketina mums duoti, jei nuo Jo nepasitraukiame, jei kasdien Jį aplankome, jei kalbame švelniais žodžiais, kuriuos patvirtiname darbais, jei visko prašome, pasitikėdami Jo visagalybe ir gailestingumu? Jei sugrįžusiam savo sūnui, kuris buvo Jį išdavęs, Jis iškėlė puotą, ką suteiks mums, kurie stengėmės visada būti šalia Jo?

Taigi ištrinkime iš atminties mums padarytas skriaudas, iškentėtus pažeminimus, kad ir kokie neteisingi, žiaurūs ir šiurkštūs jie buvo, nes Dievo vaikui nedera vesti skriaudų apskaitos. Negalime užmiršti Kristaus pavyzdžio. Be to, mūsų krikščioniškasis tikėjimas nekeičiamas kaip švarkas: jis gali nusilpti, sustiprėti, dingti. Tas antgamtinis gyvenimas stiprina tikėjimą, ir siela išsigąsta vien minties, koks apgailėtinas yra žmogus, praradęs dieviškumą. Tada ji atleidžia ir dėkoja: Dieve mano, kai žvelgiu į savo varganą gyvenimą, nematau jokio akstino tuštybei, juo labiau puikybei, tik randu vis daugiau ir daugiau argumentų, jog turiu visada būti nuolankus ir kupinas atgailos. Ir gerai žinau, kad didžiausias kilnumas – tarnauti.

Gyvoji malda

Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą, gatves ir aikštes, turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis³⁴. Ir ne tik miestą: išvaikščiosiu pasaulį skersai išilgai, visas tautas, visas šalis, visus kelius ir takus, kad rasčiau sielos ramybę. Ir randu ją kasdieniuose darbuose, kurie man nėra pančiai, o priešingai – būdas ir dingstis vis labiau mylėti Dievą ir vis labiau su Juo susivienyti.

Ir kai mus kamuoja nusivylimo pagunda, vidiniai prieštaravimai, negandos, kai sielą apniaukia tamsa, psalmininkas į mūsų lūpas ir protą įdeda tokius žodžius: Būsiu su juo varge³⁵. O Jėzau, ko vertas mano kryžius palyginti su Tavuoju! Kokie menki mano įdrėskimai palyginti su tavo žaizdomis! Kokia nesunki ta našta, kurią uždėjai man ant pečių, palyginti su Tavo didžiule, tyra, begaline Meile. Jūsų širdys, kaip ir manoji, prisipildo švento troškimo, kai savo darbais liudijame Jam, kad sergame iš meilės³⁶.

Tada imame trokšti Dievo, norime suprasti Jo ašaras, išvysti Jo šypseną, veidą... Manau, jog geriausiai tai išreikšime – vėl drauge su Šventuoju Raštu pakartodami: Kaip elnė ilgisi vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.³⁷ Ir siela, susiliejusi su Dievu, įgyja dieviškumo: krikščionis tampa keliautoju, trokštančiu atsigerti šaltinio vandens³⁸.

Kurstomas tokio atsidavimo, apaštališkas uolumas kasdien stiprėja ir uždega kitus, nes gėris linkęs sklisti. Mūsų varginga prigimtis, pajutusi Dievo artumą, suliepsnoja kaštu troškimu visame pasaulyje skleisti džiaugsmą ir ramybę, viską palaistyti atperkančiaisiais vandenimis, trykštančiais iš perverto Kristaus Šono³⁹, visus darbus pradėti ir baigti iš Meilės.

Pirma kalbėjau jums apie skausmus, kančias ir ašaras. Ir neprieštarauju sau teigdamas, jog mokinys, su meile ieškantis Mokytojo, liūdesį, vargus, sielvartą išgyvena kitaip: viskas atlėgsta kai tik iš tikrųjų priimame Dievo valią ir kai su džiaugsmu, kaip ištikimi vaikai, vykdome Jo planus, net jei atrodo, kad nebeištversime, kad kančia nepakeliama.

Kasdienis gyvenimas

Dar kartą pabrėžiu, – krikščioniškasis gyvenimo būdas, apie kurį kalbu, nėra kuo nors ypatingas. Tegul kiekvienas iš mūsų pamąsto, ką Dievas jam padarė, ir kaip jis į tai atsiliepė. Jei drąsiai ir rimtai apsvarstysime savo elgesį, suprasime, ko mums dar trūksta. Vakar mane labai sujaudino pasakojimas apie vieną japonų katechumeną, kuris mokė katekizmo dar nepažįstančius Kristaus. Ir man buvo gėda. Mums reikia daugiau tikėjimo, daug daugiau tikėjimo! Ne tik tikėjimo, bet ir kontempliacijos.

Susikaupę įsiklausykite į dieviškąjį pamokymą, kuris pripildo sielą ir nerimo, ir tarsi medus saldumo: redemi te, et vocavi te nomine tuo: meus es tu⁴⁰. Aš atpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Nesisavinkime iš Dievo to, kas Jam priklauso. Iš Dievo, kuris mus taip mylėjo, kad netgi numirė dėl mūsų, kuris prieš pasaulio sukūrimą iš visos amžinybės pasirinko mus, kad būtume šventi Jo akivaizdoje⁴¹, Dievo, kuris mums nuolat teikia progų apsivalyti ir Jam save atiduoti.

O jeigu dar kirba kokia abejonė, iš Jo lūpų išgirstame kitą argumentą: Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų⁴², kontempliatyvių sielų darbo vaisiai.

Taigi mums reikia tikėjimo, antgamtinio tikėjimo. Kai tikėjimas susilpnėja, žmogui ima rodytis, kad Dievas toli, kad per mažai rūpinasi savo vaikais. Ir religija jam tarsi kažkoks priedas, tarsi šiaudas, kurio stveriesi, kai nėra kitokios išeities, kai nesuprasdamas dėl ko laukia didingų apsireiškimų, stebuklingų įvykių. O kai žmogaus siela gyvena tikėjimu, žmogus suvokia, kad krikščionio kelias netolina jo nuo kasdienio, įprasto gyvenimo. Ir kad didelis šventumas, kurio Dievas mūsų prašo siekti, slypi mažuose kasdieniuose dalykuose, čia ir dabar.

Mėgstu kalbėti apie kelią, nes visi esame keleiviai, traukiantys į dangaus namus, į savo Tėvynę. Bet neužmirškite, kad kelias, nors kartais ir pasitaiko kliūčių – tenka perbristi upę ar skverbtis per miško tankmę, dažniausiai būna lygus ir be staigmenų. Rutina – štai kas yra pavojus: imi vaizduotis, kad Dievo nėra čia pat kiekvieną valandėlę, nes viskas taip paprasta, taip kasdieniška!

Du mokiniai ėjo į Emausą. Jie ramiai sau žingsniavo, kaip ir kiti keleiviai. Ir štai jiems lyg niekur nieko pasirodo Jėzus; Jis eina su jais kalbėdamasis ir jie net pamiršta nuovargį. Regiu tą sceną. Vakarėja, pučia švelnus vėjelis. Siūruoja jau paūgėjusių javų laukai, blausi šviesa pasidabravo senų alyvmedžių šakas…

Jėzus keliauja. Viešpatie, koks esi didis visada! Tu mane jaudini, kai stengiesi eiti įkandin mūsų, ieškoti mūsų kasdienių darbų šurmulyje. Viešpatie, suteik mūsų dvasiai paprastumo, suteik tyrą žvilgsnį, aiškų protą, kad galėtume Tave pažinti, kai ateini be jokių išorinių šlovės ženklų.

Kai tiedu mokiniai pasiekė kaimą ir kelionė pasibaigė, jie, patys to nesuprasdami, iki širdies gelmių buvo sujaudinti žmogumi tapusio Dievo žodžių, Jo meilės, jiems buvo gaila su Viešpačiu skirtis. O Jėzus atsisveikino ir dėjosi einąs toliau⁴³. Mūsų Viešpats niekada neprimeta savęs. Jis nori, kad mes patys Jį pašauktume, kai pagaliau imame suvokti, kas yra Meilės tyrumas, Jo įdiegtas mūsų sieloje. Turime stipriai Jį sulaikyti ir prašyti: Pasilik su mumis! Jau vakaras arti. Diena jau besibaigianti...⁴⁴

Tokie mes esame: visada nedrąsūs – gal dėl to, kad mums stomga nuoširdumo, o gal – kad esame drovūs, nors širdies gilumoje maldaujame: „Pasilik su mumis, nes sutemos gaubia mūsų sielą, ir tiktai Tu esi šviesa, Tu vienas gali numalšinti mus kamuojantį troškulį, nes mes žinome, koks iš visų gražių ir garbingų dalykų yra svarbiausias: visada turėti Dievą⁴⁵.“

Ir Jėzus pasilieka. Mūsų akys atsiveria kaip Kleopo ir jo draugo, kai Jėzus ima laužyti duoną, ir nors Jis vėl dingsta mums iš akių, mes pajėgsime leistis į kelią, nors jau temsta, ir pasakoti apie Jį kitiems, nes tiek džiaugsmo netelpa vienoje širdyje.

Emauso kelias. Mūsų Dievas šį pavadinimą apgaubė švelnumu. Visas pasaulis yra Emausas, nes Viešpats atvėrė žemėje dieviškus kelius.

Su šventaisiais Angelais Sargais

Prašau Viešpatį, kad niekada nenutoltume nuo dieviškojo Keliautojo, kol esame šioje žemėje. Todėl turime artimiau susidraugauti su Angelais Sargais. Mums visiems labai reikia draugijos, dangaus ir žemės draugijos. Melskitės šventiesiems Angelams! Draugystė yra ir labai žmogiška, ir labai dieviška. Kaip mūsų gyvenimas, kuris yra dieviškas ir kartu žmogiškas. Ar prisimenate, ką sako Viešpats: Jau nebevadinu jūsų tarnais... Jus aš draugais vadinu⁴⁶? Jis mus moko pasitikėti Dievo draugais, jau esančiais danguje, ir žmonėmis, gyvenančiais su mumis, ir tais, kurie atrodo nutolę nuo Viešpaties, kad juos patrauktume į tikrąjį kelią.

Baigsiu kartodamas tai, ką šv. Paulius sakė kolosiečiams: nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu⁴⁷. Išmintimi, kurios teikia malda, kontempliacija, Šventosios Dvasios veikimas sieloje.

Kad elgtumėtės, kaip verti Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu, kad, visokeriopai sustiprinti jo šlovės galia, pilni ištvermės ir kantrybės, su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę.⁴⁸

Tesaugo mus Dievo Motina ir mūsų Motina, kad kiekvienas galėtume tarnauti Bažnyčiai tikėjimu, pasiekusiu pilnatvę, Šventosios Dvasios dovanomis ir kontempliatyviu gyvenimu. Tegul kiekvienas, atlikdamas savo pareigas, džiaugsmingai garbina Viešpatį.

Mylėkite Bažnyčią, džiaugsmingai tarnaukite jai, suvokdami, kad šiai tarnybai ryžotės iš Meilės. Ir jei pamatysime, jog kas nors žengia keliu neturėdamas vilties, kaip tie du Emauso mokiniai, prisiartinkime prie jų kupini tikėjimo ir ne savo, o Kristaus vardu stenkitės įtikinti, kad Jėzus būtinai išpildys pažadą, kad Jis visada rūpinasi savo Sužadėtine ir jos neapleidžia. Kad sutemos išsisklaidys, nes mes esame šviesos vaikai⁴⁹, pašaukti į amžinąjį gyvenimą.

Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo. O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ Ir sako: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri“. Ir jis man pasakė: „Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio. Tai paveldės nugalėtojas, ir aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus“.⁵⁰