Žmogiškosios dorybės

Septintajame Evangelijos pagal Luką skyriuje šv. Lukas pasakoja: Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo¹. Tada ateina moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, prisiartina, kad nuplautų kojas Jėzui, valgančiam pusiau gulomis, kaip tada buvo įprasta. Jos ašaros – šio jaudinančio apiplovimo vanduo; jos plaukai – rankšluostis. Puošnioje alebastro vazoje atsineštu kvapiu tepalu ji tepa Mokytojo kojas. Jas bučiuoja.

Fariziejus pasipiktinęs. Jam nesuvokiamas toks Jėzaus širdies gailestingumas. Jeigu šitas būtų pranašas, – mąsto fariziejus, – jis žinotų, kas tokia ši moteris². Jėzus perskaito jo mintis ir paaiškina: Matai šitą moterį?Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo³.

Dabar nekalbėsime apie mūsų Viešpaties gailestingosios Širdies dieviškąjį dosnumą. Atkreipkime dėmesį į kitą šio epizodo aspektą: į tai, kaip Jėzų liūdina nepakankamai mandagus ir taktiškas fariziejaus elgesys. Kristus yra perfectus Deus, perfectus homo⁴, Dievas, antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo ir tobulas žmogus. Jis teikia išganymą, bet negriauna prigimties; iš Jo mes išmokstame, kad yra nekrikščioniška blogai elgtis su žmogumi, Dievo kūriniu, sutvertu pagal Jo atvaizdą ir panašumą⁵.

Žmogiškosios dorybės

Ir tokiam pasaulietiškam mentalitetui, ir kitoms mąstymo formoms, kurias galėtume pavadinti pietistinėmis, krikščionis nesuvokiamas kaip vientisas žmogus. Pasak atstovaujančių pirmiesiems, Evangelijos reikalavimai užgniaužia žmogiškąsias galimybes; pasak antrųjų, puolusi prigimtis kelia pavojų tikėjimo grynumui. Rezultatas yra toks pat: nesuvokiama Kristaus Įsikūnijimo prasmė, nežinoma, kad Žodis tapo kūnu, žmogumi, ir gyveno tarp mūsų⁶.

Mano, žmogaus, krikščionio ir kunigo, patirtis sako ką kita: nėra tokios širdies, kurioje, kad ir kaip ji būtų nugrimzdusi į nuodėmes, it žarija pelenuose nerusentų kilnumo kibirkštėlė. Kai aš belsdavausi į tas širdis Kristaus žodžiu, jos visuomet atsiliepdavo.

Šiame pasaulyje daug žmonių nebendrauja su Dievu. Galbūt jie niekada nėra girdėję dieviškojo žodžio arba jį yra pamiršę. Tačiau tai nuoširdūs, sąžiningi, mokantys užjausti ir garbingi žmonės. Drįstu tvirtinti, kad tas, kuriame glūdi tokios patrauklios savybės, gali būti dosnus Dievui, nes žmogiškosios dorybės yra dieviškųjų dorybių pagrindas.

Tiesa, vien mūsų sugebėjimų nepakanka: niekas neišsigelbsti be Kristaus malonės. Tačiau jei žmogus turi ir puoselėja dorumo, sąžiningumo pradą, Dievas palengvins jam kelią; jis galės tapti šventas, nes mokėjo gyventi kaip gėrio žmogus.

Jūs tikriausiai matėte ir priešingų pavyzdžių: tiek daug žmonių sakosi esą krikščionys, nes buvo pakrikštyti ir priima kitus sakramentus, o iš tiesų yra neištikimi, melagiai, nenuoširdūs ir pasipūtę… Jie greitai palūžta. Lyg žvaigždės, kurios akimirką sužimba danguje ir ūmai užgęsta.

Jei prisiimame Dievo vaikų atsakomybę, Jis trokšta, kad būtume labai žmogiški. Kad galvomis liestume dangų, bet kojomis tvirtai stovėtume ant žemės. Norint būti krikščionimis, negalima paliauti buvus žmonėmis ar nebeugdyti dorybių, būdingų netgi tiems, kurie nepažįsta Kristaus. Kiekvieno krikščionio kaina – atperkantis mūsų Viešpaties Kraujas, ir – pabrėžiu – Viešpats nori, kad būtume labai žmogiški, labai dieviški, stengtumės kasdien būti panašūs į Kristų, kuris yra perfectus Deus, perfectus homo.

Negalėčiau pasakyti, kokia žmogiškoji dorybė yra svarbiausia: viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Kita vertus, pats klausimas yra beprasmis, nes neužtenka puoselėti vieną ar kelias dorybes, turime stengtis įgyti ir praktikuoti visas. Jos susipynusios tarpusavyje, todėl, stengdamiesi būti nuoširdūs, tampame teisingi, kupini džiaugsmo, išmintingi ir ramūs.

Samprotavimai, kad asmeninės ir socialinės dorybės yra skirtingos, manęs neįtikina. Nėra dorybės, kuri derėtų su egoizmu; visos jos būtinai randa atgarsį mūsų ir mus supančiųjų sielose. Visi esame žmonės, visi esame Dievo vaikai, todėl negalime gyvenimo įsivaizduoti kaip karštligiško pasiruošimo puikiam curriculum ar sėkmingai karjerai. Visi turime jaustis vieningi, o malonės lygmenyje esame susieti antgamtiniais šventųjų bendravimo saitais.

Be to, turime įsisąmoninti, kad apsisprendimas ir atsakomybė neatsiejama nuo kiekvieno asmeninės laisvės, todėl ir dorybės yra iš esmės asmeniškos, tai yra būdingos asmeniui. Tačiau šiame meilės mūšyje niekas nesikauna vienas – dažnai tai kartoju, kad nė vienas mūsų nesame tarsi koks eilėraščio fragmentas. Mes vienaip ar kitaip padedame arba kenkiame vieni kitiems. Visi esame tos pačios grandinės dalys. Dabar prašykime mūsų Viešpaties Dievo, kad ši grandinė susietų mus su Jo Širdimi iki to meto, kai amžinai regėsime Jį veidas į veidą danguje.

Tvirtumas, ramumas, kantrybė, didžiadvasiškumas

Aptarsime keletą žmogiškųjų dorybių. Kol aš kalbu, jūs savo ruožtu bendraukite su mūsų Viešpačiu, melskite, kad padėtų mums visiems, padrąsintų įsigilinti į Jo Įsikūnijimo paslaptį, kad ir mes išmoktume būti gyvaisiais mūsų išgelbėti atėjusio Kristaus liudytojais tarp žmonių.

Krikščionio, kaip ir kiekvieno žmogaus, kelias nėra lengvas. Žinoma, kartais atrodo, jog viskas klostosi, kaip numatyta, bet dažniausiai tai trunka neilgai. Gyventi – tai reiškia susidurti su sunkumais, justi džiaugsmą ir liūdesį; tokioje kalvėje žmogus gali įgyti tvirtumo, kantrybės, didžiadvasiškumo,ramumo.

Tvirtas yra tas, kuris atkakliai daro tai, ką liepia sąžinė; tas, kuris darbą vertina ne tik pagal tai, kokią naudą iš jo gauna, bet ir pagal tai, kiek šis darbas naudingas kitiems. Kartais jis kenčia, bet ištveria; kartais galbūt lieja ašaras, tačiau pats jas sutvardo. Jis nepalūžta, jeigu prieštaravimai pasirodo nepakeliami. Prisiminkite pavyzdį iš Makabėjų knygos: senasis Eleazaras verčiau mirs, nei nusižengs Dievo įstatymui. Todėl, jeigu dabar turiu pakankamai drąsos skirtis su gyvenimu, aš parodau, kad esu vertas savo senatvės ir palieku jauniems žmonėms kilnų pavyzdį, kaip noriai ir kilniai mirti gera mirtimi už gerbtinus ir šventus įstatymus⁷.

Tas, kuris žino esąs tvirtas, neskuba skinti savo dorybės vaisių, jis kantrus. Tvirtumas mums leidžia gėrėtis žmogiškąja ir dieviškąja kantrybės dorybe. Savo kantrybe jūs išlaikysite savo gyvybę (Lk 21,19). Sielos valdymas priklauso nuo kantrybės, kuri iš tiesų yra visų dorybių pamatas ir saugotoja. Kantrybė padeda mums valdyti savo sielą, nes, mokydamiesi susivaldymo, mes pradedame ir save valdyti⁸. Kantrybė skatina mus suprasti kitus, juk žinome, kad sielos, kaip ir geras vynas, ilgainiui tobulėja.

Tvirti ir kantrūs – ramūs. Bet tai ne ta ramybė, kai nebesirūpiname savo broliais ar pamirštame didžiąją savo užduotį skleisti pasaulyje gėrį. Ramūs esame todėl, kad už viską gali būti atleista, kad viskas, išskyrus mirtį, turi išeitį, o Dievo vaikams ir mirtis yra gyvenimas. Ramūs jau vien dėl to, kad galime veikti vadovaudamiesi protu: ramus žmogus gali apmąstyti, pasverti visus „už“ ir „prieš“, išmintingai apgalvoti savo veiksmų padarinius. Ir tik tada veikti ryžtingai.

Taigi bendrais bruožais aptarėme keletą žmogiškųjų dorybių. Žinau, kad meldžiantis Viešpačiui jums į galvą ateis jų ir daugiau. Dabar norėčiau stabtelėti prie vienos iš nuostabių savybių, – kalbėsiu apie didžiadvasiškumą.

Didžiadvasiškumas – tai sielos didybė, tai širdies atsivėrimas daugybei žmonių. Tai jėga, skatinanti atsiplėšti nuo savęs ir imtis kilnių darbų visų labui. Nei niekšybė, nei šykštumas, nei egoistinis apskaičiavimas ar suinteresuota gudrybė nesuderinama su didžiadvasiškumu. Didžiadvasis nedvejodamas atiduoda visą save tam, kas vertas pastangų; todėl geba pasiaukoti. Duoti jam nepakanka: jis atiduoda save visą. Ir tada supranta, kad didžiausias didžiadvasiškumo įrodymas – pasiaukoti Dievui.

Darbštumas, stropumas

Yra dar kitos dvi žmogiškosios dorybės – darbštumas ir stropumas, susipinančios į vieną – norą, pastangas kuo geriau panaudoti gabumus, kuriuos gavome iš Dievo. Tai dorybės, nes skatina gerai užbaigti tai, kas pradėta. O darbas, kaip nuolat kartoju nuo 1928 metų, nėra nei nelaimė, nei bausmė už nuodėmę. Apie tai, dar prieš Adomui sukylant prieš Dievą, rašoma Pradžios knygoje⁹. Pagal Dievo planą žmogus turėjo dirbti be atvangos, savo triūsu prisidėdamas prie didžiojo kūrimo darbo.

Darbštuolis gerai išnaudoja laiką, kuris yra ne tik pinigai, bet ir šlovė Dievui! Jis daro tai, ką reikia daryti, sutelkia jėgas ir dėmesį į darbą ne todėl, kad taip įpratęs ar kad prastumtų laiką, bet todėl, kad viską yra ramiai pasvėręs ir apmąstęs. Todėl jis yra ir stropus¹⁰. Žodis diligente primena lotynišką jo kilmę. Jis kilęs iš veiksmažodžio diligo, reiškiančio mylėti, vertinti, kruopščiai ir atidžiai pasirinkti. Stropus ne tas, kuris skuba, o tas, kuris dirba su meile, rūpestingai, tobulai.

Mūsų Viešpats, tobulas žmogus, pasirinko amatininko darbą, kurį, kaip ir kiti, dirbo uoliai, su meile visus metus, praleistus žemėje. Žmogiškas ir dieviškas Jo darbas mums aiškiai parodė, kad kasdienė veikla nėra beprasmiška, kad tai mūsų šventėjimo pagrindas, nuolatinė proga bendrauti su Dievu, savo proto ar rankų darbu Jį šlovinti ir garbinti.

Tiesa ir teisingumas

Turime nuolat puoselėti žmogiškąsias dorybes, nes nelengva išlikti doriems, kai atsiduriame situacijose, keliančiose pavojų mūsų asmeniniam saugumui. Pagalvokite apie tiesą padorumo aspektu: ar iš tikrųjų ji jau tapo atgyvena? Ar jau įsigalėjo kompromisinis elgesys – noras pagražinti karčią tiesą? Tiesos bijoma. Štai kodėl elgiamasi niekingai: tvirtinama, kad niekas negyvena tiesa, nebesako tiesos, kad visi apsimetinėja ir meluoja.

Laimė, taip nėra. Daug žmonių – krikščionių ir nekrikščionių – pasiryžę paaukoti savo garbę ir gerą vardą dėl tiesos, jie nekeičia savo kailio, nesukčiauja dėl geresnės, pelningesnės vietos po saule. Supratę savo klaidą, jie moka pasitaisyti, nes yra nuoširdūs. Tas, kuris pradėjo meluoti ir kuriam tiesa tėra skambus žodis, slepiantis jo silpnybes, niekada nepasitaiso.

Jei esame teisūs, esame teisingi. Niekada nesiliausiu kalbėjęs apie teisingumą, bet šiandien paminėsiu tik keletą bruožų, nenutoldamas nuo galutinio mūsų apmąstymų tikslo – sukurti tikrą vidinį gyvenimą, tvirtai pagrįstą žmogiškosiomis vertybėmis. Teisingumas yra kiekvienam atiduoti tai, kas priklauso; tačiau pridursiu – to neužtenka. Kad ir kiek daug žmogus nusipelno, jam reikia duoti daugiau, nes kiekviena siela yra Dievo šedevras.

Geriausia meilė yra dosniai įgyvendinti teisingumą; tokia meilė dažniausiai lieka nepastebėta, bet ji duoda vaisių danguje ir žemėje. Klaidingai manoma, jog aukso vidurys, kalbant apie moralines dorybes, reiškia vidutiniškumą: tarytum mažą dalelę to, ką galima nuveikti. Tas vidurys tarp „per daug“ ir „per mažai“ yra aukščiausias taškas: tai, kas mūsų išmintingumui atrodo geriausia. Kita vertus, dieviškosioms dorybėms nereikia ribos: neįmanoma per daug tikėti, viltis arba mylėti. Mūsų beribė meilė Dievui pasireiškia dosnumu, supratingumu, meile kitiems.

Susivaldymo vaisiai

Susivaldymasyra savitvarda. Ne viskas, ko nori mūsų kūnas ir siela, turi būti beatodairiškai tenkinama. Ne viską, ką būtų galima padaryti, reikia daryti. Lengviausia paklusti vadinamiesiems prigimtiniams impulsams; bet tokio kelio gale laukia liūdesys ir vienatvė.

Yra žmonių, kurie nieko nešykšti savo skrandžiui, akims, rankoms; jie nepaiso tų, kurie pataria gyventi dorai. Tenkindami savo egoizmą, jie nežabotai naudoja gebėjimą pradėti naują gyvybę, taip atsisakydami dalyvauti kilniame Dievo kūrybos procese.

Niekada nemėgau kalbėti apie netyrumą. Noriu atidžiai pažvelgti į savitvardos, susivaldymovaisius, noriu matyti žmogų, neprisirišusį prie beverčių blizgučių, kuriuos taip mėgsta vogti šarkos. Toks žmogus moka išvengti to, kas kenkia jo sielai, jis suvokia, kad auka tėra tariama: nes, gyvendamas pasiaukojimo dvasia, jis išsilaisvina iš daugelio vergystės rūšių ir širdies gilumoje džiaugiasi Dievo meile.

Tada gyvenimas įgyja kitų spalvų, kurias buvo nustelbęs palaidumas; išmokstama pasirūpinti kitais, pasidalinti su visais savo gėrybėmis, imtis didžių darbų. Savitvarda daro sielą santūrią ir supratingą; teikia jai natūralaus kuklumo, kuris visuomet yra patrauklus, nes elgesyje atsispindi proto viršenybė. Savitvarda byloja ne apie ribotumą, o apie didybę. Daugiau prarandama nesivaldant, kai širdis pasiduoda kiekvienai pagundai ar paikoms vilionėms.

Širdies išmintis

Patarlių knygoje parašyta: Kas yra išmintingos širdies, laikomas protingu žmogumi¹¹. Išmintingumo nepainiokime su bailumu ar drąsos stoka. Išmintingumas pasireiškia įpročiu, skatinančiu deramai elgtis: aiškiai užsibrėžti tikslą ir ieškoti tinkamiausių priemonių jam pasiekti.

Tačiau išmintingumas nėra aukščiausia vertybė. Visada turime klausti savęs: kam jo reikia? Juk esama ir netikro išmintingumo – jį veikiau turėtume vadinti gudrybe, kurią egoizmas pasitelkia kaip priemonę slaptiems kėslams pasiekti. Tada mūsų išmintingas įžvalgumas tik pablogina padėtį ir mums nupelno priekaištą iš šv. Augustino pamokslo: ar tu nori palenkti Dievo širdį, kuri visuomet yra garbinga, kad prisitaikytų prie tavo ištvirkimo?¹² Tai tariamas išmintingumas to, kuris mano, kad jam pateisinti užtenka jo vieno jėgų. Nelaikykite savęs išmintingais¹³, – sako šv. Paulius, – juk parašyta: Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę¹⁴.

Šv. Tomas nurodo tris išmintingumo etapus: prašyti patarimo, teisingai jį įvertinti ir nuspręsti¹⁵. Pirmasis išmintingumo žingsnis – pripažinti savo paties ribotumą – nuolankumo dorybė. Pripažinti, kad kai kada mes negalime aprėpti visko, kad dažnai neatsižvelgiame į daugybę aplinkybių, nors tai būtina, kai reikia ką nors spręsti. Štai kodėl kreipiamės patarimo ne į bet ką, o į tą, kuris geba patarti ir kuris skatinamas tokio pat, kaip ir mūsų, nuoširdaus troškimo mylėti Dievą ir ištikimai Juo sekti. Prašyti patarimo neužtenka; turime kviestis į pagalbą tą, kuris gali patarti nesavanaudiškai ir teisingai.

Paskui būtina viską pasverti, nes išmintingas žmogus turi greitai ir ryžtingai spręsti. Jei kai kada išmintingumo sumetimais ir reikia sprendimą atidėti tol, kol apmąstysime iš visų pusių, kitais atvejais bus didžiai neišmintinga delsti ir atidėlioti tai, ką manome turį daryti dabar; ypač jei nuo to priklauso kitų žmonių gerovė.

Tokia širdies išmintis, toks išmintingumas niekada nepavirs „kūniškuoju“ išmintingumu, apie kurį kalba šv. Paulius¹⁶: išmintingumu žmonių, kurie yra protingi, bet nepasitelkia proto, kad surastų ir pamiltų Viešpatį. Tikrasis išmintingumas atidus Dievo paskatoms, į kurias atidžiai įsiklausydama siela gauna išganymo pažadus: Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams¹⁷.

Širdies išmintis padeda susivokti, vadovauja daugeliui kitų dorybių. Išmintingumas daro žmogų drąsų, bet atmeta beprasmę riziką; jis neatpalaiduoja nuo pastangų, būtinų norint gyventi pagal dieviškąjį planą. Išmintingojo susivaldymas nėra nei nejautrumas, nei mizantropija, jo teisingumas nėra kietas griežtumas, jo kantrybė nėra vergiškumas.

Ne tas yra išmintingas, kuris niekada neklysta, bet tas, kuris moka savo klaidas ištaisyti. Jis yra apdairus, nes verčiau suklys dvidešimt kartų, nei pasirinks patogų neveiklumą. Jis niekada nieko nedaro beprotiškai skubėdamas, su absurdišku nutrūktgalviškumu, bet pasveria savo sprendimų riziką ir neatsisako siekti gėrio iš baimės, kad nepavyks. Gyvenime sutinkame viską apgalvojančių, objektyvių žmonių, kurie nesileidžia pagaunami aistros ir nekreipia reikalų į jiems patogią pusę. Beveik instinktyviai pasikliaujame jais, nes jie visada elgiasi gerai ir teisingai, nedemonstruodami nei perdėto pasitikėjimo savimi, nei didžiuodamiesi.

Ši pagrindinė dorybė būtina krikščioniui; tačiau visuomenės santaika bei noras nesukelti problemų ir įtampos nėra galutinis išmintingumo tikslas. Svarbiausia – vykdyti Dievo Valią. Dievas nori, kad būtume paprasti, bet ne vaikiški, kad būtume tiesos draugai, bet ne lengvabūdžiai, nemokantys mąstyti. Protinga širdis įgyja žinojimo¹⁸; o tas žinojimas yra Dievo meilės pažinimas, tvirtas tikras pažinimas, kuris gali mus išgelbėti, visai kūrinijai teikdamas ramybės ir supratingumo, o kiekvienai sielai – amžinąjį gyvenimą.

Kasdieniškas kelias

Kalbėjome apie žmogiškąsias dorybes. Galbūt kai kam atrodo, kad toks elgesys yra atsiribojimas nuo kasdieniškos aplinkos, kad tai svetimumas aplinkiniam pasauliui? Ne. Niekur neparašyta, kad krikščionis turi būti svetimas pasauliui. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus savo darbais ir žodžiais išaukštino dar vieną žmogiškąją dorybę, kurią aš labai branginu, – natūralumą, paprastumą.

Prisiminkite: mūsų Viešpats ateina į pasaulį kaip visi žmonės. Jo vaikystė ir jaunystė prabėga Palestinos miestelyje, kaip ir kitų čionykščių. Kristaus viešojo gyvenimo metais nuolat užsimenama apie Jo paprastą gyvenimą Nazarete. Kristus kalba apie darbą, rūpinasi savo mokinių poilsiu¹⁹. Visais pasitiki, nevengia pokalbių; prašo savo sekėjų netrukdyti vaikučiams prie Jo artintis²⁰. Tikriausiai prisimindamas savo vaikystę, Kristus pateikia palyginimą apie prekyvietėje žaidžiančius vaikus²¹.

Ar visa tai ne natūralu ir paprasta? Ar to negalime patirti kasdieniame gyvenime? Deja, žmonės pripranta prie paprastų kasdieniškų dalykų ir nesąmoningai ieško to, kas traukia akį, kas dirbtina. Jūs, kaip ir aš, tai pastebėjote: pavyzdžiui, gėrimasi ką tik nuskintais kvepiančiais rožių žiedais ir staiga pasakoma, kad jos tarsi popierinės!

Natūralumas ir paprastumas yra dvi nuostabios dorybės, kurios padeda žmogui priimti Kristaus žinią. O visa, kas painu, komplikuota, visi nuolatiniai išsisukinėjimai yra tartum siena, dažnai trukdanti išgirsti Viešpaties balsą. Prisiminkite, kaip Kristus priekaištauja fariziejams, kad jie gyvena iškreiptame pasaulyje, kuriame reikalaujama mokėti dešimtinę nuo kuokštelio mėtų, krapų ir kmynų, bet pamirštami svarbiausi įstatymo įpareigojimai, teisingumas ir tikėjimas; jie labai stengiasi išgriebti iš lėkštės uodą, bet praryja kupranugarį²².

Ne. Nei kilnus Kristaus nepažįstančiojo – ne dėl jo kaltės, – nei krikščionio gyvenimas neturėtų būti keistas. Tos žmogiškosios dorybės, apie kurias šiandien kalbame, skatina mus daryti tą pačią išvadą. Tas, kuris stengiasi sakyti tiesą, būti sąžiningas, nuoširdus, stiprus, saikingas, dosnus, ramus, teisingas, darbštus ir kantrus, yra iš tiesų žmogus. Taip elgtis gali būti sunku, bet niekada nebus keista. Jei kas nors tuo stebisi, tai reiškia, kad jo žvilgsnį temdo slaptas bailumas ar nepakankamas tvirtumas.

Žmogiškosios ir dieviškosios dorybės

Kai siela stengiasi puoselėti žmogiškąsias dorybes, ji jau yra labai arti Kristaus. Krikščionis suvokia, kad dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – kaip ir visos kitos dorybės, atnešančios Dievo malonę, skatina jį niekada neapleisti tų savybių, kurios yra bendros daugybei žmonių.

Žmogiškosios dorybės – pabrėžiu – yra dieviškųjų dorybių pagrindas; jos savo ruožtu skatina elgtis sąžiningai. Tačiau vien noro puoselėti šias dorybes neužtenka: reikia išmokti jas įgyvendinti. Discite benefacere²³, mokykitės daryti gera. Reikia nuolat kartoti tokius veiksmus – būti nuoširdiems, teisingiems, ramiems, kantriems, nes darbai atskleidžia meilę ir Dievą reikia mylėti ne tik žodžiais, bet ir darbu, ir tiesa²⁴.

Jei krikščionis siekia šių dorybių, jo siela atsiveria Šventosios Dvasios malonei, ir gerosios jo savybės stiprėja Šventajai Dvasiai bylojant į jo sielą. Trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo – švelnusis sielos šeimininkas²⁵ – apdovanoja savo dovanomis: išmintimi, supratimu, žinojimu, patarimu, maldingumu, tvirtumu ir Dievo baime²⁶.

Tada patiriame džiaugsmą ir ramybę²⁷ – linksmą ramybę, vidinį džiugesį, kartu su žmogiškąja džiaugsmo dorybe. Kai manome, jog viskas aplinkui griūva, išties negriūva niekas, nes Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė²⁸. Jei Dievas gyvena mūsų sielose, visa kita, kad ir kaip svarbu atrodytų, tėra atsitiktina, laikina; o su Dievu mes esame amžini.

Šventosios Dvasios maldingumo dovana padeda mums suvokti, kad esame Dievo vaikai. O Dievo vaikams nedera liūdėti. Liūdesys yra egoizmo apraiška; jei norime gyventi Viešpačiui, mums netrūks džiaugsmo, nors ir matysime savo klaidas, menkumą. Džiaugsmas persmelkia mūsų maldos gyvenimą, ir mums nelieka nieko kito, kaip dainuoti, nes mes mylime, o įsimylėjėliai mėgsta dainuoti.

Jei taip gyvensime, skleisime ramybę pasaulyje; mokėsime tarnavimą Viešpačiui padaryti malonų, nes Dievas myli linksmą davėją²⁹. Krikščionis visuomenėje yra toks pat, kaip ir kiti žmonės; tačiau iš jo širdies liejasi džiaugsmas, nes, malonės padedamas, jis siekia įgyvendinti Dievo Tėvo valią. Ir nesijaučia nei auka, nei neįvertintas, nei suvaržytas. Eina iškėlęs galvą, nes jis yra žmogus ir Dievo vaikas.

Mūsų tikėjimas išryškina dorybes, kurių niekas neturėtų pamiršti. Niekas nėra žmoniškesnis už krikščionį. Todėl tas, kuris seka Kristumi, gali – ne tik dėl savo asmeninių sugebėjimų, bet ir padedant Viešpaties malonei – atskleisti aplinkiniams tai, ką šie kartais nujaučia, bet nepajėgia suvokti: kad tikroji laimė, tikrasis tarnavimas artimui eina tik per mūsų Atpirkėjo, perfectus Deus, perfectus homo, Širdį.

Kreipkimės į Mariją, mūsų Motiną, tobuliausią Dievo sukurtą būtybę. Melskime, kad ji padėtų mums tapti gerais žmonėmis; kad žmogiškosios dorybės, susipynusios su malonės gyvenimu, taptų geriausia pagalba tiems, kurie kartu su mumis pasaulyje dirba visų ramybei ir laimei.