Punktų sąrašas
Teisingumo pareiga Dievui ir žmonėms
Įrėžkime savo sielose ir tegul tai atsispindi mūsų poelgiuose: svarbiausia – teisingumas su Dievu. Palaiminti alkstantys ir trokštantysteisybės23 – tuo jie skiriasi nuo rėkaujančių pavyduolių, paniurėlių, egoistų ir šykštuolių... Atsisakymas pripažinti daugybę nuostabių mūsų Kūrėjo ir Atpirkėjo mums teikiamų malonių, būtų baisiausia ir bjauriausia neteisybė. Jei iš tikrųjų stengsitės būti teisingi, dažnai apmąstysite savo priklausomybę nuo Dievo – ką gi turi, ko nebūtum gavęs?24 – ir jus užplūs dėkingumas bei troškimas atsiliepti be galo mus mylinčiam Tėvui.
Tada jumyse atgis geroji meilės dvasia, kuri padės švelniai bendrauti su Dievu. Nesileiskite klaidinami veidmainių, siekiančių sėti abejonę, ar Dievas turi teisę tiek daug prašyti. Priešingai, Dievo akivaizdoje būkite klusnūs kaip molis puodžiaus rankose25, nuolankiai išpažinkite: Deus meus et omnia! Tu mano Dievas ir mano viskas. Ir jeigu jus ištiktų kokia netikėta neganda, jeigu jus nepelnytai įskaudintų žmonės, kupini atgijusio džiaugsmo galėsite giedoti: teateinie, teišsipildo, tebūnie pašlovinta ir per amžius išaukštinta teisingiausia bei maloniausia Dievo valia. Amen. Amen.
Dešimt tūkstančių talentų įsiskolinęs tarnas26 – juk tai esame ir mes: Dievo akivaizdoje mes ne tik negalime grąžinti Dievui milžiniškos skolos už daugybę malonių, bet dar labiau ją didiname savo nuodėmėmis. Kad ir kaip ypatingai stengsimės, mums nepavyks deramai atsilyginti Viešpačiui už visa, ką Jis mums atleisdo. Tačiau dieviškasis gailestingumas su kaupu persveria žmogiškojo teisingumo stygių. Dievas maloningai gali dovanoti mūsų skolą, nes jis geras, jo gerumas amžinas27.
Palyginimo, kurį tikrai prisimenate, antroji dalis, yra tarsi kontrastas pirmajai. Tarnas, kuriam buvo dovanota didžiulė skola, nepasigaili savo draugo, skolingo jam vos šimtą denarų. Čia ir atsiskleidžia jo dvasios menkystė. Žinoma, niekas neužginčys, kad jis turi teisę atgauti tai, kas jam priklauso. Tačiau mus tai piktina ir kažkas tarsi kužda, jog šitoks jo elgesys nesuderinamas su tikruoju teisingumu: juk neteisinga, kad žmogus, su kuriuo vos prieš keletą akimirkų buvo pasielgta supratingai ir gailestingai, savo skolininkui neparodo bent šiek tiek kantrybės. Kaip matote, teisingumas nėra vien griežtas teisių ir pareigų paisymas, tai ne aritmetikos uždaviniai, kurie sprendžiami sudėties ir atimties veiksmais.
Krikščioniškoji dorybė siekia daug toliau: ji skatina mus išreikšti savo dėkingumą, meilumą, dosnumą; skatina elgtis, kaip dera ištikimiems ir garbingiems draugams, nesvarbu, ar lydi sėkmė, ar prislegia sunkumai; laikytis įstatymų bei gerbti teisėtą valdžią; skatina džiaugsmingai pasitaisyti, kai suklystame spręsdami vieną ar kitą problemą. Jei esame teisingi, vykdysime savo profesines, šeimynines, visuomenines priedermes... nesimaivydami, nesigarsindami, bet atkakliai dirbdami ir paisydami savo teisių, kurios kartu yra ir pareigos.
Aš netikiu tinginių teisingumu, nes, pasidavę savo dolce far niente, maloniam dykinėjimui, kaip sakoma mano brangiojoje Italijoje, kartais jie net labai smarkiai nusižengia pagrindiniam teisingumo dorybės principui – darbo principui. Neturime pamiršti, jog Dievas sukūrė žmogų ut operaretur28, kad dirbtų, ir visi kiti – mūsų šeima ir tauta, visa žmonija – taip pat priklauso nuo mūsų darbo veiksmingumo. Mano vaikai, kaip menkai nutuokia apie teisingumą tie, kurie jį laiko tik materialinių gėrybių paskirstymu!
Dokumentas atspausdintas https://escriva.org/lt/book-subject/amigos-de-dios/72197/ (2025-11-23)