Punktų sąrašas

Vidinis gyvenimas kyla iš pašaukimo, kurį Mokytojas pažadina kiekvieno žmogaus sieloje. Turime tapti šventi ligi panagių, kaip sako mano krašto žmonės, tikrais, autentiškais krikščionimis, kuriuos būtų galima kanonizuoti; kitaip būsime nevykę vienintelio Mokytojo mokiniai. Taip pat neužmirškite, jog, rūpindamasis mumis, teikdamas savo malonę, kad kovotume dėl šventumo ir jo siektume savo kasdienėje aplinkoje, Dievas mus taip pat įpareigoja apaštalauti. Supraskite, kad net žmogiškasis rūpinimasis sielomis savaime gimsta iš šio pasirinkimo, kaip sakė vienas Bažnyčios Tėvas: „Pamatę, jog kažkas jums naudinga, stengiatės patraukti ir kitus. Todėl turite norėti, kad kiti jus lydėtų Viešpaties keliais. Jei eidamas į forumą ar pirtis sutinkate dykinėjantį žmogų, pakviečiate jį eiti drauge. Dvasinėje plotmėje diekite šį žemiškąjį paprotį ir, kai eisite Dievop, neikite vieni“⁹.

Jei nenorime veltui švaistyti laiko ir išsisukinėti, teisindamiesi išoriniais aplinkos sunkumais, kurių niekada netrūko nuo pat krikščionybės pradžios, turime suvokti Jėzų Kristų norėjus, kad mūsų pastangų patraukti prie Jo mus supančius žmones sėkmė dažniausiai priklauso nuo mūsų vidinio gyvenimo. Kristus šventumą iškėlė kaip apaštališkos veiklos sėkmingumo sąlygą, tikriau ne šventumą, o pastangas būti ištikimiems, nes žemėje niekada nebūsime šventi. Atrodo neįtikėtina, bet Dievas ir žmonės laukia iš mūsų ištikimybės be išlygų ir eufemizmų, be išsisukinėjimų ir nuolaidų, tikros ištikimybės, kaip pridera sąmoningai ir uoliai praktikuojantiems krikščionims.

Profesinio gyvenimo pavyzdys

Klystume manydami, kad apaštalavimas – tai tik kelių maldingumo praktikų atlikimas. Tu ir aš esame krikščionys, bet kartu esame ir piliečiai, ir dirbantieji, turintys aiškias pareigas, kurias mums reikia atlikti pavyzdingai, jei tikrai norime šventėti. Jėzus Kristus mus ragina: Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje¹³.

Profesinis darbas, kad ir koks būtų, tampa žiburiu, apšviečiančiu jūsų kolegas ir draugus. Todėl aš primenu šiuos žodžius Opus Dei nariams, – beje, jie tinka visiems, kurie manęs klauso: tai kas, kad sakoma, jog Jonas – geras mano sūnus, geras krikščionis, bet prastas batsiuvys Jei žmogus nesistengia gerai išmokti savo amato, rūpestingai atlikti savo darbo, jis negalės jo nei pašventinti, nei paaukoti Viešpačiui. O kasdienio darbo pašventinimas – tikrojo dvasingumo pamatas tiems, kurie, pasinėrę į žemiškus dalykus, yra pasiryžę bendrauti su Dievu.

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms¹⁴. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae¹⁵, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose¹⁶.

Kalbu jums ne apie tariamus idealus. Kalbu apie labai konkrečius, labai svarbius dalykus, kurie gali pakeisti pačią pagoniškiausią ir dieviškiems reikalavimams priešiškiausią aplinką, kaip tai atsitiko mūsų Išganymo eros pradžioje. Įsiklausykite į tų laikų nežinomo autoriaus žodžius, apibendrinančius mūsų pašaukimo didybę: Krikščionys pasauliui yra tai, kas siela – kūnui. Jie gyvena pasaulyje, bet nėra supasaulėję,kaip ir siela glūdi kūne, bet ji nėra kūniška. Jie esti kiekvienoje tautoje, kaip siela – kiekvienoje kūno dalyje. Jie veikia savo vidiniu gyvenimu nepastebimai, kaip siela – savo esme... Jie kaip keliaujantys maldininkai tarp nykstančių daiktų, tikėdami dangaus amžinumu, kaip nemirtinga siela dabar turi mirtingą buveinę. Persekiojimai diena po dienos didina jų skaičių, kaip apsimarinimas gražina sielą… Ir jiems neleidžiama išsižadėti savo misijos žemėje, kaip sielai ne valia savo noru atsiskirti nuo kūno¹⁷

Taigi klystume, jei nesirūpintume žemiškais reikalais: ir čia Viešpats mūsų laukia. Būkite tikri, kad per kasdienio gyvenimo aplinkybes, – Apvaizdos, Jos begalinio išmintingumo siųstas arba leistas, – mes, žmonės, turime priartėti prie Dievo. Nepasieksime šio tikslo, jei nesistengsime darbo atlikti iki galo, jei prarasime tą žmogišką ir antgamtinį įkarštį, su kuriuo ėmėmės darbo; jei neįvykdysime savo užduoties taip, kaip geriausias iš mūsų kolegų, ir net geriau nei geriausias, – aš manau, kad taip ir bus, jei tikrai to norite, – nes panaudosime visas garbingas žemiškąsias ir būtinas dvasines priemones, kad dovanotume Viešpačiui kruopščiai, kone tobulai atliktą darbą.

Possumus²⁰ – Galime! Ir šią kovą galime laimėti Viešpačiui padedant. Būkite tikri, – nėra sunku savo darbą paversti pokalbiu – malda. Vos tik paaukoji savo darbą ir pradedi veikti, Dievas jau klauso ir drąsina. Pasinėrus į kasdienį darbą, siela taps kontempliatyvi. Tikime, kad Viešpats mus mato, skatina įveikti save ir siekti vis naujos pergalės: mažyčio pasiaukojimo, šypsenos įkyriam žmogui, pastangų pirmiausia kibti į nelabai malonų, bet skubesnį darbą, dirbti tvarkingai, parodyti atkaklumo, kai reikia atlikti pareigą, nors taip magėtų jos atsikratyti, neatidėti rytdienai to, ką reikia padaryti šiandien. Ir viską, kad nudžiugintume Dievą, mūsų Tėvą. O galbūt ant savo stalo ar mažiau į akis krintančioje vietoje pastatai kryželį, kuris yra tarsi tavo kontempliatyvios dvasios žadintojas, sielos ir proto vadovas, mokantis tave tarnauti.

Jei nuspręsi nesitraukdamas iš pasaulio, dirbdamas įprastinius darbus, eiti šiuo kontempliacijos keliu, netrukus pasijusi Mokytojo draugu, vykdančiu dieviškąją užduotį – atverti dieviškus žemės kelius visai žmonijai. Savo darbu tu padėsi Kristaus karalystei plėstis visuose žemynuose. Tavo darbo valandos viena po kitos bus paaukotos už tolimas, tikėjimui gimstančias tautas, Rytų tautas, kurioms trukdoma laisvai išpažinti savo tikėjimą, ir už senos krikščioniškosios tradicijos šalis, kuriose Evangelijos šviesa, regis, aptemo ir sielos skendi tamsybėje…

Taigi kokią vertę įgyja ta darbo valanda ir tavo pastangos padirbėti dar kelias akimirkas, kelias minutes, kad viską užbaigtum. Šitaip paprastai kontempliaciją tu paverti apaštalavimu, paklusdamas aukščiausiems savo širdies polėkiams, širdies, kuri plaka vienu ritmu su švelniausia ir gailestingiausia mūsų Viešpaties Jėzaus širdimi.

Apaštalavimas kasdieniame gyvenime

O dabar pakalbėkime apie kitą žvejybą – jau po Jėzaus Kristaus Kančios ir Mirties. Tris kartus išsigynęs Viešpaties, Petras nusižeminęs ir sielvartaudamas verkė; gaidžiui užgiedojus jis prisiminė Viešpaties perspėjimą ir kuo nuoširdžiausiai Jo atsiprašė. Atgailaujančia širdimi laukdamas žadėto Prisikėlimo, jis verčiasi savo amatu: žvejoja. Mūsų dažnai klausia, kodėl Petras ir Zebediejaus sūnūs vėl ėmėsi to paties darbo, kaip iki tol, kai Viešpats juos pašaukė. Jie iš tiesų buvo žvejai, kai Jėzus jiems tarė: sekite paskui mane, ir aš padarysiu jus žmonių žvejais. Tiems, kurie stebisi tokiu elgesiu, turime atsakyti, kad Jėzus apaštalams nedraudė dirbti savo įprastinio darbo, nes jis buvo doras ir garbingas.²⁴

Apaštalavimas, šis karštas noras, uždegantis paprasto krikščionio širdį, neatsiejamas nuo jo kasdienio darbo, kuris paverčiamas proga asmeniškai susitikti su Kristumi. Siekdami tų pačių tikslų, kaip ir bendradarbiai, draugai ir giminaičiai, galime padėti jiems per darbą priartėti prie Kristaus, kuris laukia mūsų ant ežero kranto. Pirma žvejas, paskui – apaštalas. Sykiu apaštalas ir žvejas. Ta pati profesija ir pirma, ir paskui.

Tai kas gi keičiasi? Keičiasi tai, kad siela mato atsiveriant platesnius, erdvesnius horizontus tarnystei, nes Kristus įžengė į ją, kaip kad į Petro valtį. Siela kupina nenumaldomo noro visiems žmonėms skelbti magnalia Dei²⁵ – įstabius Viešpaties darbus, kuriuos Jis daro, jei mes netrukdome. Negaliu nutylėti, kad kunigų profesinis darbas, jei taip galima pavadinti, yra dieviškoji ir visuomeninė tarnystė, kuriai jie turi atiduoti visas jėgas. Jei kunigui lieka laiko kitokiam, ne kunigiškam darbui, jis gali būti tikras, kad nepakankamai uoliai atlieka savo pareigą.

Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus.²⁶

Jis eina šalia savo apaštalų, yra drauge su jam atsidavusiomis sielomis; tačiau jie to nepastebi. Kiek sykių Kristus būna ne šalia mūsų, bet mumyse; o mes taip pasinėrę į žemišką gyvenimą! Kristus yra visai čia pat ir nesulaukia iš savo vaikų nei švelnaus žvilgsnio, nei meilės žodžio, nei gero darbo.

Be to, kas yra nurodęs, kad, norint kalbėti apie Kristų, norint skleisti Jo mokymą, reikia daryti keistus, nepaprastus dalykus? Gyvenk įprastą gyvenimą; dirbk, kur tau skirta, stenkis atlikti tau patikėtas pareigas, visada užbaik savo darbą, kasdien tobulėdamas, augdamas. Būk sąžiningas, supratingas kitiems ir reiklus sau. Būk apsimarinęs ir džiaugsmingas. Tai ir bus tavo apaštalavimas. Ir tada nesistebėk, kodėl šalia tavęs esantys žmonės nori su tavim, tokiu varganu, pasišnekėti, ir jūs pakeliui iš darbo, šeimos rate, autobuse, pasivaikščiojimo metu ar kitur kalbėsitės apie rūpesčius, kamuojančius kiekvieno žmogaus sielą, nors kartais kai kas to nenori suvokti – jie tai geriau supras, kai pradės iš tikrųjų ieškoti Dievo.

Prašyk Marijos, Regina apostolorum, – apaštalų Karalienės, kad padėtų tau pasiryžti ir tapti dalininku šių sėjos ir žvejybos troškimų, kurių pilna Jos Sūnaus Širdis. Patikėk, jei pradėsi, tu – kaip Galilėjos žvejai – pamatysi kupiną valtį. Ir išvysi Kristų, laukiantį tavęs ant kranto. Nes žvejyba yra Jo.