Punktų sąrašas

Scenų, kur Jėzus Kristus kalbasi su Tėvu, yra tiek daug, kad neįmanoma kiekvienos ir aptarti. Tačiau, man atrodo, būtinai turime apmąstyti tas ypatingų išgyvenimų valandas prieš Jo Kančią ir Mirtį, kai Jis ruošiasi Aukai, kuri sutaikys mus su dieviškąja Meile. Aukštutiniame kambaryje Jo širdis atsiveria: Jis maldaudamas kreipiasi į Tėvą, skelbia Šventosios Dvasios atėjimą ir skatina saviškius visada karštai mylėti ir tikėti.

Regime Atpirkėją Getsemanėje, karštai besimeldžiantį. Jis jaučia neišvengiamai artėjant Kančią, pažeminimus ir skausmą, tą sunkų Kryžių, ant kurio kabinami piktadariai ir kurio Jis pats taip troško. Tėve, – sakė Jis, – jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs!⁵ Ir tuojau pat: tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!⁶ Jau prikaltas prie Kryžiaus, vienišas, išskėstomis rankomis kaip amžinasis kunigas, Jis ir toliau kalbasi su Tėvu: Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią⁷.

Nugalėkite tingumą ir išglebimą ir vykite šalin klaidingą mintį, kad malda gali palaukti. Neatidėliodami rytdienai, semkimės iš šio malonių šaltinio. Dabar pats tinkamiausias laikas. Dievas, su didžiausia meile žvelgiantis į kiekvieną mūsų dieną, išklauso asmeniškiausias maldas, ir aš vėl jums tvirtinu: tu ir aš, mes turime pasitikėti Juo, kaip pasitikima broliu, draugu, tėvu. Sakyk Jam – kaip Jam sakau aš, – kad Jis yra Didybė, Gerumas, Gailestingumas. Ir pridurk: štai kodėl aš noriu pamilti Tave, nors mano elgesys šiurkštus, nors vargšės mano rankos sugrubusios nuo gyvenimo šioje žemėje.

Taigi, gal ir patys to nepastebėdami, mes eisime ryžtingu dievišku tempu, tvirtai tikėdami, kad Viešpačiui globojant net skausmas, pasiaukojimas, kančios yra malonios. Koks stiprus Dievo vaikas, žinodamas, jog yra taip arti Tėvo! Todėl, kad ir kažin kas atsitiktų, esu nepalaužiamas, saugus su Tavimi, Viešpatie ir mano Tėve, kuris esi uola ir tvirtovė²⁰.

Krikščioniškasis pašaukimas, šis asmeninis Viešpaties kvietimas, ragina mus su Juo tapatintis. Tačiau nepamirškime, kad Kristus atėjo į pasaulį, idant visus atpirktų, nes Jis trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti¹. Nėra sielos, kuri nerūpėtų Kristui. Kiekvieną Jis atpirko savo krauju².

Mąstydamas apie šias tiesas, prisimenu apaštalų ir Mokytojo pokalbį prieš pat duonos padauginimo stebuklą. Jėzų lydėjo didelė minia. Viešpats susirūpinęs paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“³ Pilypas greitai, kiek pagalvojęs, atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“⁴. Jie neturi tiek pinigų, todėl ryžtasi ieškoti kitos išeities: Vienas mokinys, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“⁵

Kalbėti su Dievu

Kai jūs šauksitės manęs... aš jus išklausysiu.³ Ir mes Jo šaukiamės malda. Štai kodėl turime klausyti Apaštalo patarimo: sine intermissione orate⁴, nuolatos melskitės, kad ir kas atsitiktų. Ne vien širdimi, bet iš visos širdies⁵.

Pagalvosite, kad gyvenimas ne visada lengvas, netrūksta skausmo, vargo ir liūdesio. Aš ir vėl pasiremsiu šv. Pauliaus žodžiais, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje⁶. Niekas negali nutolinti mūsų nuo Dievo, nuo Jo Meilės ir trukdyti nuolatiniam bendravimui su mūsų Tėvu.

Ar kalbėti apie šią nepaliaujamą vienybę su Dievu yra tolygu kelti tokį aukštą idealą, kuris nepasiekiamas daugumai krikščionių? Teisybė, tai aukštas tikslas, bet jis nėra nepasiekiamas. Į šventumą veda maldos kelias ir malda sieloje turi „įsišaknyti“ pamažu kaip sėklelė, iš kurios vėliau išaugs lapotas medis.

Mes pradedame žodinėmis maldomis, kurias daugelis iš mūsų kartojome dar būdami vaikai: tai paprastos, nuoširdžios frazės, skirtos Dievui ir Jo Motinai – mūsų Motinai. Dar ir dabar kas rytą vakarą kalbu pasiaukojimo maldą, kurios mane išmokė tėvai: ODievo Motina, mano Motina, aš visiškai pasiaukoju Tau. Ir kaip sūnaus meilės įrodymą šiandien pašvenčiu Tau savo akis, ausis, liežuvį, širdį... Argi tai nėra kontempliacijos pradžia, akivaizdi nuoširdaus pasitikėjimo Dievu išraiška? Ką susitikę sako vienas kitą mylintys žmonės? Kaip jie elgiasi? Jie paaukoja mylimam asmeniui visą savo esybę, viską, ką turi.

Iš pradžių viena maldelė, paskui kita, trečia... Kol šis uolumas ima rodytis nepakankamas, nes žodžiai tokie menki… Ir tada žmogus visa širdimi atsiveria Dievui, neatplėšdamas nuo Jo žvilgsnio. Apimtas jaudulio, susižavėjimo. Kol nepaisydami savo klaidų ir ribotumo stengiamės kuo tobuliau atlikti savo pareigas, mūsų siela karštai trokšta atsiplėšti nuo kasdienybės. Ji veržiasi Dievop lyg geležis prie magneto. Žmogus, pagautas švelnaus jaudulio, pradeda vis labiau mylėti Jėzų.

Kaip elnė ilgisi tekančio vandens³⁰, taip ir mes, ištroškę, sukepusiomis, suskeldėjusiomis lūpomis, skubame prie šito gyvojo vandens šaltinio. Nedarydami nieko ypatinga, visą dieną esame gaivinami šios nesenkančios tyro vandens versmės, trykštančios į amžinąjį gyvenimą³¹. Žodžiai nereikalingi, jie bejėgiai ką nors pasakyti. Liaujamasi samprotauti: žvelgiama! Ir siela užtraukia naują giesmę, nes jaučia ir žino, kad Dievas kiekvieną akimirką žvelgia į ją mylinčiu žvilgsniu.

Kalbu ne apie kokias nors nepaprastas aplinkybes. Tai yra ar galėtų būti kasdienės mūsų sielos patirtys: neapsakoma meilė, kuri mus moko kentėti ir gyventi kukliai, beveik nepastebimai, nes Dievas mums teikia Išminties. Kokia palaima, kokia ramybė apima, kai randame siaurą kelią į gyvenimą!³²

Asketizmas? Mistika? Nesvarbu, ar asketizmas, ar mistika. Tai Dievo malonė. Jei stengiesi medituoti, Viešpats neatsisakys tau pagelbėti. Tikėjimas ir tikėjimo darbai: darbai, nes Viešpats, – kaip pastebėjai nuo pat pradžių ir kaip jau esu pabrėžęs, – darosi vis reiklesnis. Tai jau kontempliacija ir vienybė: toks turi būti daugelio krikščionių gyvenimas, nors kiekvienam reikia eiti savo dvasiniu keliu per kunkuliuojantį pasaulį, o tų kelių yra begalė.

Malda ir toks elgesys, kuris neatitraukia mūsų nuo kasdienių darbų ir veda į Viešpatį kilnių žemiškų rūpesčių sukūryje. Visą savo veiklą aukodamas Viešpačiui, žmogus, Jo kūrinys, pasaulį sudievina. Aš esu ne kartą minėjęs mitinį karalių Midą, kuris paversdavo auksu viską, prie ko tik prisiliesdavo. Nors ir dažnai klystantys, mes taip pat galime paversti antgamtinių nuopelnų auksu viską, ką tik paliečiame.

Kai tiedu mokiniai pasiekė kaimą ir kelionė pasibaigė, jie, patys to nesuprasdami, iki širdies gelmių buvo sujaudinti žmogumi tapusio Dievo žodžių, Jo meilės, jiems buvo gaila su Viešpačiu skirtis. O Jėzus atsisveikino ir dėjosi einąs toliau⁴³. Mūsų Viešpats niekada neprimeta savęs. Jis nori, kad mes patys Jį pašauktume, kai pagaliau imame suvokti, kas yra Meilės tyrumas, Jo įdiegtas mūsų sieloje. Turime stipriai Jį sulaikyti ir prašyti: Pasilik su mumis! Jau vakaras arti. Diena jau besibaigianti...⁴⁴

Tokie mes esame: visada nedrąsūs – gal dėl to, kad mums stomga nuoširdumo, o gal – kad esame drovūs, nors širdies gilumoje maldaujame: „Pasilik su mumis, nes sutemos gaubia mūsų sielą, ir tiktai Tu esi šviesa, Tu vienas gali numalšinti mus kamuojantį troškulį, nes mes žinome, koks iš visų gražių ir garbingų dalykų yra svarbiausias: visada turėti Dievą⁴⁵.“

Ir Jėzus pasilieka. Mūsų akys atsiveria kaip Kleopo ir jo draugo, kai Jėzus ima laužyti duoną, ir nors Jis vėl dingsta mums iš akių, mes pajėgsime leistis į kelią, nors jau temsta, ir pasakoti apie Jį kitiems, nes tiek džiaugsmo netelpa vienoje širdyje.

Emauso kelias. Mūsų Dievas šį pavadinimą apgaubė švelnumu. Visas pasaulis yra Emausas, nes Viešpats atvėrė žemėje dieviškus kelius.