Punktų sąrašas

Bet grįžkime prie mūsų temos. Sakiau, kad net jeigu pelnytumėte didžiausią pasisekimą visuomeninėje sferoje, viešojoje veikloje, darbe, tačiau apleistumėte vidinį gyvenimą ir nutoltumėte nuo Viešpaties, galų gale patirtumėte visišką nesėkmę. Dievo akyse – o tai ir yra svarbiausia – laimi tas, kuris stengiasi elgtis kaip tikras krikščionis. Kito kelio nėra. Štai kodėl pažįstate tiek žmonių, kurie, vertinant jų padėtį žmogiškuoju požiūriu, turėtų būti labai laimingi, tačiau jų gyvenimas slogus, niūrius, jie atrodo be galo džiaugsmingi, tačiau jei bent kiek pasikapstytume po jų sielas, pajustume aitrumą, kartesnį už tulžį. Taip neatsitiks nė vienam iš mūsų, jeigu iš tikrųjų stengsimės nuolat vykdyti Dievo valią, Jį garbinti ir šlovinti, Jo karalystę atskleisti visiems kūriniams.

Krikščioniškojo gyvenimo nuoseklumas

Man būna labai liūdna, kai sužinau, kad koks nors katalikas, Dievo vaikas, per krikštą pašauktas būti kitu Kristumi, ramina sąžinę formaliu pamaldumu, religingumu: meldžiasi retkarčiais, tik tada, kai tikisi kokios naudos, dalyvauja šv. Mišiose tik privalomų švenčių dienomis, ir dar ne visada, nors neužmiršta laiku nuraminti savo alkio, iškeičia tikėjimą į lėkštę lęšių, kad tik neprarastų savo padėties... O paskui toks žmogus nesivaržydamas arba net skandalingai dangstosi krikščionio etikete, norėdamas save išaukštinti. Ne! Nesitenkinkime etiketėmis. Noriu, kad būtumėte vientisi krikščionys – nuo galvos iki kojų, o kad tokie taptumėte, turite be kompromisų ieškoti tinkamo dvasinio peno.

Žinote iš savo patirties, ir, norėdamas jus apsaugoti nuo nusivylimo, dažnai jums kartojau, kad vidinis gyvenimas – kasdien pradėti ir vėl pradėti, ir širdyje, kaip ir aš, pripažįstate, jog turime nuolatos kovoti su savimi. Darydami sąžinės apyskaitą tikriausiai pastebėjote (ir man taip būna, – atleiskite, jog dažnai miniu save, bet, kalbėdamasis su jumis, mintyse tariuosi su Viešpačiu, ko reikia mano sielai), kad jus nuolat ištinka mažytės nesėkmės, ir kartais jums dingojasi, kad jos milžiniškos, nes akivaizdžiai atskleidžia meilės, savęs atsižadėjimo, pasiaukojimo, jautrumo stoką. Sužadinkite savyje troškimą pasitaisyti, nuoširdų gailestį, bet nepraraskite ramybės.

Žmogiškosios dorybės

Ir tokiam pasaulietiškam mentalitetui, ir kitoms mąstymo formoms, kurias galėtume pavadinti pietistinėmis, krikščionis nesuvokiamas kaip vientisas žmogus. Pasak atstovaujančių pirmiesiems, Evangelijos reikalavimai užgniaužia žmogiškąsias galimybes; pasak antrųjų, puolusi prigimtis kelia pavojų tikėjimo grynumui. Rezultatas yra toks pat: nesuvokiama Kristaus Įsikūnijimo prasmė, nežinoma, kad Žodis tapo kūnu, žmogumi, ir gyveno tarp mūsų⁶.

Mano, žmogaus, krikščionio ir kunigo, patirtis sako ką kita: nėra tokios širdies, kurioje, kad ir kaip ji būtų nugrimzdusi į nuodėmes, it žarija pelenuose nerusentų kilnumo kibirkštėlė. Kai aš belsdavausi į tas širdis Kristaus žodžiu, jos visuomet atsiliepdavo.

Šiame pasaulyje daug žmonių nebendrauja su Dievu. Galbūt jie niekada nėra girdėję dieviškojo žodžio arba jį yra pamiršę. Tačiau tai nuoširdūs, sąžiningi, mokantys užjausti ir garbingi žmonės. Drįstu tvirtinti, kad tas, kuriame glūdi tokios patrauklios savybės, gali būti dosnus Dievui, nes žmogiškosios dorybės yra dieviškųjų dorybių pagrindas.

Tiesa, vien mūsų sugebėjimų nepakanka: niekas neišsigelbsti be Kristaus malonės. Tačiau jei žmogus turi ir puoselėja dorumo, sąžiningumo pradą, Dievas palengvins jam kelią; jis galės tapti šventas, nes mokėjo gyventi kaip gėrio žmogus.

Jūs tikriausiai matėte ir priešingų pavyzdžių: tiek daug žmonių sakosi esą krikščionys, nes buvo pakrikštyti ir priima kitus sakramentus, o iš tiesų yra neištikimi, melagiai, nenuoširdūs ir pasipūtę… Jie greitai palūžta. Lyg žvaigždės, kurios akimirką sužimba danguje ir ūmai užgęsta.

Jei prisiimame Dievo vaikų atsakomybę, Jis trokšta, kad būtume labai žmogiški. Kad galvomis liestume dangų, bet kojomis tvirtai stovėtume ant žemės. Norint būti krikščionimis, negalima paliauti buvus žmonėmis ar nebeugdyti dorybių, būdingų netgi tiems, kurie nepažįsta Kristaus. Kiekvieno krikščionio kaina – atperkantis mūsų Viešpaties Kraujas, ir – pabrėžiu – Viešpats nori, kad būtume labai žmogiški, labai dieviški, stengtumės kasdien būti panašūs į Kristų, kuris yra perfectus Deus, perfectus homo.

Tiesa ir teisingumas

Turime nuolat puoselėti žmogiškąsias dorybes, nes nelengva išlikti doriems, kai atsiduriame situacijose, keliančiose pavojų mūsų asmeniniam saugumui. Pagalvokite apie tiesą padorumo aspektu: ar iš tikrųjų ji jau tapo atgyvena? Ar jau įsigalėjo kompromisinis elgesys – noras pagražinti karčią tiesą? Tiesos bijoma. Štai kodėl elgiamasi niekingai: tvirtinama, kad niekas negyvena tiesa, nebesako tiesos, kad visi apsimetinėja ir meluoja.

Laimė, taip nėra. Daug žmonių – krikščionių ir nekrikščionių – pasiryžę paaukoti savo garbę ir gerą vardą dėl tiesos, jie nekeičia savo kailio, nesukčiauja dėl geresnės, pelningesnės vietos po saule. Supratę savo klaidą, jie moka pasitaisyti, nes yra nuoširdūs. Tas, kuris pradėjo meluoti ir kuriam tiesa tėra skambus žodis, slepiantis jo silpnybes, niekada nepasitaiso.