Punktų sąrašas

Dievo akivaizdoje vis klauskime savęs: Viešpatie, kodėl Tu mums davei šią galią? Kodėl leidai mums Tave pasirinkti arba Tave atstumti? Tu nori, kad mes išmintingai ja pasinaudotume. Viešpatie, ką nori, kad aš padaryčiau?¹⁷ Ir išgirstame skaidrų ir aiškų atsakymą: mylėk Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu¹⁸.

Ar suprantate, ką noriu pasakyti? Laisvė įgyja tikrąją prasmę, kai ja naudojamasi atperkančios tiesos labui, kai ji pasitelkiama ieškant begalinės vienintelio Dievo meilės, kuri mus išlaisvina iš visokios vergovės. Aš kasdien vis labiau trokštu visam pasauliui byloti apie šį neišmatuojamą krikščionio turtą: Dievo vaikų¹⁹ šlovės laisvę! Čia ir yra esmė teisingos valios, kuri mus moko ieškoti gėrio, prieš tai jį atskyrus nuo blogio²⁰.

Norėčiau, kad pamąstytumėte apie svarbų dalyką – apie mūsų sąžinės atsakomybę. Niekas negali už mus nuspręsti: štai aukščiausias žmogiškojo orumo laipsnis – jie patys turi pasirinkti gėrį, o ne kas nors kitas už juos²¹. Daugelis iš savo tėvų paveldėjo katalikišką tikėjimą, ir antgamtinis gyvenimas Dievo malone mūsų sielose prasidėjo tada, kai vos gimę gavome krikštą. Bet visą gyvenimą, ir net kiekvieną dieną, mes turime atnaujinti savo apsisprendimą mylėti Dievą labiau už viską. Tik tas yra tikras krikščionis, kuris paklūsta vien Dievo Žodžio galiai²², kuris paklūsta pagarbiai, nekeldamas sąlygų, kuris pasiryžęs priimti, kad atsispirtų velnio gundymui, Kristaus nuostatą: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk²³.

Viešpats mus sukūrė ne tam, kad čia statytume „išliekantį miestą“⁹, nes šis pasaulis yra kelias į kitą pasaulį – buveinę be liūdesio¹⁰. Tačiau mums, Dievo vaikams, nevalia pamiršti žemiškuosius reikalus, nes Dievas nori, kad mes juos pašventintume, persmelktume savo palaimintu tikėjimu – jis vienintelis teikia tikrą ramybę ir džiaugsmą sieloms visur ir visada. Nuo 1928-ųjų nuolat kartodavau, kad labai svarbu krikščioninti visuomenę, ugdyti antgamtinį požiūrį visuose mūsų žmonijos sluoksniuose, kad kiekvienas iš mūsų stengtųsi pakylėti į malonės lygmenį savo kasdienes pareigas, darbą, veiklą ar profesiją. Taip visa žmonių veikla būtų nušviesta naujos vilties, pranokstančios laiką ir šio pasaulio laikinumą.

Krikštas mus padarė Kristaus žodžio, raminančio, uždegančio ir gydančio sužeistas sąžines, nešėjais. Kad Viešpats veiktų mumyse ir per mus, turime pasakyti Jam, jog esame pasirengę kovoti kiekvieną dieną, net ir žinodami esą silpni ir nenaudingi, net ir jausdami didžiulę savo menkumo ir bejėgiškumo naštą. Turime Jam kartoti, kad pasitikime Juo, Jo pagalba, o prireikus būti kaip Abraomas, kuris, nematydamas jokios vilties,… patikėjo viltimi…¹¹ Šitaip mes dirbsime su vis neblėstančiu polėkiu ir išmokysime kitus gyventi ramiai, nepasiduoti neapykantai, įtarumui, nežinojimui, nesupratimui, pesimizmui, nes Dievas viską gali.