Punktų sąrašas

Kai kreipiuosi į jus, kai mes drauge kalbamės su mūsų Viešpačiu Dievu, garsiai tęsiu ir savo asmeninę maldą. Šitai mėgstu labai dažnai jums priminti. Ir jūs turite stengtis palaikyti maldą savo sieloje, net jei dėl kokios nors priežasties, kaip, pavyzdžiui, šiandien, turime imtis temos, iš pirmo žvilgsnio, regis, visai netinkamos meilės dialogui, – mūsų pokalbiui su Viešpačiu. Sakau iš pirmo žvilgsnio. Nes iš tiesų visa, kas mums atsitinka, visa, kas dedasi aplink mus, gali ir turi būti mūsų apmąstymų tema.

Turiu jums kalbėti apie laiką, apie bėgantį laiką. Nekartosiu žinomo posakio: „vieneriais metais daugiau, vieneriais – mažiau“… Nepatarsiu ir jums klausinėti žmonių, ką jie mano apie dienų tėkmę. Nes tikriausiai sulauktumėte tokio ar panašaus atsakymo: laikas eina, praeina ir nebegrįžta. Nors gal išgirstumėte ir antgamtiškesnių žodžių.

Taip pat nenoriu pernelyg apsistoti prie temos apie gyvenimo trumpumą ir kalbėti apie tai liūdnais žodžiais. Žemiškosios kelionės efemeriškumas turėtų skatinti krikščionis geriau panaudoti savo laiką ir jokiu būdu nebijoti Viešpaties; tuo labiau nelaikyti mirties beviltiška pabaiga. Kiek sykių daugiau ar mažiau poetiškai, jau kartota, kad kiekvieni besibaigiantys metai Dievo malone ir gailestingumu yra dar vienas žingsnis, mus artinantis prie dangaus, mūsų galutinės Tėvynės.

Apie tai galvodamas, aš labai gerai suprantu žodžius, kuriuos šv. Paulius parašė korintiečiams: tempus breve est¹. – Kokia trumpa mūsų kelionė žemėje! Šie žodžiai tikro krikščionio širdyje skamba kaip priekaištas dėl dosnumo stokos ir kaip nuolatinis kvietimas būti ištikimam. Iš tiesų trumpas yra mūsų laikas, skirtas mylėti, duoti, atitaisyti skriaudas. Taigi neteisinga švaistyti ir lengvabūdiškai eikvoti šį lobį: mums nevalia nerūpestingai leisti tą laiko tarpsnį, kurį Dievas skyrė kiekvienam iš mūsų šiame pasaulyje.

Kad pasiektume šį tikslą, visada turime darbuotis Meilės skatinami, bet niekada –kaip slegiami bausmės ar prakeikimo naštos. Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui²⁶. Taip mes užbaigsime savo darbą tobulai, nes būsime tikri Dievo instrumentai, Jį mylintys, suvokiantys savo atsakomybę ir jaučiantys Viešpaties pasitikėjimą mumis, nors ir esame silpni. Kadangi tu pasikliauji Dievo galia, kad ir ką darydamas, turi elgtis kaip žmogus, kuris triūsia iš Meilės.

Neužmerkime akių prieš tikrovę, užliūliuoti naivios, paviršutiniškos minties, kuri teikia viltį, kad mūsų laukia lengvas kelias ir kad, norint jį įveikti, bus gana tik nuoširdaus pasiryžimo ir karšto troškimo tarnauti Dievui. Patikėkite: gyvenime galbūt anksčiau, negu manėte, pasitaikys sunkių situacijų, kurioms įveikti reikės pasiaukojimo dvasios ir didžiausios savimaršos. Puoselėkite vilties dorybę ir drąsiai pritaikykite sau apaštalo žodžius: Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta²⁷. Ramiai pamąstyk: kas bus, kai begalinė Dievo Meilė užlies mane, tokį apgailėtiną tvarinį! Jau atėjo metas dirbant kasdienius darbus gyventi pagal tikėjimą, žadinti viltį, gaivinti meilę, kitaip tariant, puoselėti tris teologines dorybes, kurios mus skatina tuojau pat, neišsisukinėjant, negudraujant, neapsimetinėjant išguiti dviprasmybę iš mūsų profesinės veiklos ir mūsų vidinio gyvenimo.

Prisimenu vieno ispanų aukso amžiaus rašytojo sapną – kai kas iš jūsų tikrai esate girdėję mane komentuojant jį kituose apmąstymuose. Du keliai atsiveria prieš jį. Pirmasis – platus, išvažinėtas, lengvas, šalikelėse netrūksta smuklių, užvažiuojamųjų namų ir kitų malonių, smagių vietelių. Žmonės čia joja raiti arba važiuoja karietomis, aplinkui skamba muzika ir juokas – beprotiškas klegesys; juo traukia minia, apsvaigusi nuo tariamų, efemeriškų malonumų, – šitas kelias veda į bedugnę. Jį renkasi pasaulio žmonės, amžinieji miesčionys; jie, regis džiaugiasi, bet iš tiesų nejaučia džiaugsmo; jie nepasotinamai vaikosi visokių patogumų ir malonumų; skausmas, savęs atsižadėjimas, pasiaukojimas jiems varo siaubą. Jie nenori nė girdėti apie Kristaus Kryžių, tai jiems tarytum pamišėlių svaičiojimas. O iš tikrųjų patys yra pamišėliai – pavydo, godumo, gašlumo vergai, be to, kenčiantys kur kas labiau ir per vėlai suprantantys, kad dėl menkaverčio niekniekio pusvelčiui pardavė savo žemiškąją ir amžinąją laimę. Viešpats mus įspėja: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?⁹

Kitas takelis šiame sapne suka kitokia kryptimi: jis toks siauras ir status, kad netgi arkliu joti neįmanoma. Visi jį pasirinkusieji eina pėsčiomis, galbūt vingių vingiais, bet ramiu veidu, braudamiesi per dagius, apeidami uolas. Pakeliui jie palieka savo drabužių skiautes ir net kūno atplaišas. Bet kelio gale jų laukia vaismedžių sodas, amžinoji laimė, dangus. Šis kelias yra šventų nuolankių sielų, kurios iš meilės Jėzui Kristui su džiaugsmu dėl kitų aukojasi; tai kelias tų, kurie nebijo kopti ir su meile neša savo kryžių, kad ir koks sunkus jis būtų, nes žino, jog, jei našta parklupdys, jie vis tiek pakils ir toliau kops aukštyn: Kristus yra šių keleivių stiprybė.

Nieko tokio, jei ir suklumpame, nes iš suklupus patirto skausmo pasisemiame tvirtybės, padedančios mums vėl pakilti ir skatinančios drąsiai tęsti kelionę. Nepamirškite, kad šventasis ne tas, kuris niekada neparpuola, bet tas, kuris visada nuolankiai ir su šventu atkaklumu keliasi. Patarlių knygoje rašoma, kad teisusis parpuola septynis kartus per dieną¹⁰, taigi tu ir aš, vargšės būtybės, neturime nei stebėtis, nei nusiminti dėl savo silpnybių, suklupimų. Žengsime pirmyn, jei ieškosime stiprybės Tame, kuris mums pažadėjo: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!¹¹ Ačiū, Viešpatie, quia tu es, Deus, fortitudo mea¹², nes Tu, ir tik Tu, mano Dieve, visada buvai mano stiprybė, mano prieglobstis, mano parama.

Būk nuolankus, jei iš tikrųjų nori, kad tavo vidinis gyvenimas tobulėtų. Nuolat pasitikėdamas prašyk pagalbos Viešpatį ir Jo palaimintąją Motiną, kuri yra ir tavo motina. Kad ir kiek skaudėtų žaizda, dar neužsivėrusi po paskutinio tavo suklupimo, vėl ramiai apkabink kryžių ir tark: Viešpatie, Tavo padedamas, aš kovosiu, kad nesustočiau, ištikimai atsiliepsiu į Tavo kvietimus, nebijodamas skardžių nei kasdienio darbo tariamos monotonijos, nei dagių, nei kelio žvirgždo. Aš tvirtai tikiu, kad Tavo gailestingumas man padės ir kelio gale rasiu amžinąją laimę, džiaugsmą ir meilę.

O paskui to paties sapno metu rašytojas išvydo trečiąjį kelią: siaurą, duobėtą ir skardingą kaip antrasis. Keletas žmonių, nors patirdami daugybę išmėginimų, žengė juo oriai ir didingai. Tačiau jie prieidavo tą pačią baisią bedugnę, į kurią vedė pirmasis takelis. Šis kelias buvo veidmainių, tų, kuriems stinga grynos intencijos, tų, kurie apsimestinai uolūs, tų, kurie gadina dieviškuosius darbus, paversdami juos žemiškojo egoizmo ir savimeilės išraiška. Kaip kvaila įsitraukti į sunkų darbą, siekiant sužavėti kitus; didelėmis pastangomis laikytis Dievo įsakymų, trokštant žemiškojo atpildo. Tasai, kuris nori išpešti naudos iš dorybių, yra panašus į blogą verteivą, brangų daiktą parduodantį už kelis skatikus: užuot laimėjęs dangų, jis pasitenkino trumpalaikiu pagyrimu… Štai kodėl sakoma, kad veidmainių viltys tarsi voratinklis: reikia tiek daug pastangų jam išausti, o mirties vėjas vienu pūstelėjimu jį nusineša¹³.

Kartais, kai viskas mums klostosi priešingai, negu įsivaizdavome, nejučia išsiveržia žodžiai: Viešpatie, pažvelk, kaip viskas man žlunga, viskas, viskas…Tai proga atitaisyti: su Tavimi tvirtai eisiu pirmyn, nes Tu esi pati stiprybė – quia tu es, Deus, fortitudo mea¹⁶.

Raginu tave rūpesčių sūkury nuolatos kelti akis į dangų, nes viltis skatina tvertis stiprios Dievo rankos, kurią Jis mums be paliovos tiesia, kad neprarastume antgamtinio požiūrio net ir tada, kai sukyla aistros ir ima persekioti mus, norėdamos uždaryti niekingame „aš“ kalėjime, arba kai, kupini vaikiškos tuštybės, pasijuntame esą visatos centras. Aš tvirtai tikiu, kad be žvilgsnio į aukštybes, be Jėzaus nieko nepasieksiu; žinau, jog stiprybė, kurios man reikia, idant susitvardyčiau ir nugalėčiau, atsiranda kartojant: Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina¹⁷. Šiais žodžiais apeliuojama į Dievo pažadą niekada neapleisti savo vaikų, jeigu šie Jo neapleis.

Stenkitės kuo dažniau pasijusti tarp Naujojo Testamento veikėjų. Gėrėkitės tomis jaudinančiomis scenomis, kuriose Mokytojas atsiskleidžia ir kaip Dievas, ir kaip žmogus, kur Jis vaizdžiai, taip pat kaip žmogus ir Dievas, pasakoja didingą atleidimo istoriją, – neblėstančios Meilės savo vaikams istoriją. Šiuos dangaus atbalsius ir dabar girdime visada šiuolaikiškai bylojančioje Evangelijoje: jaučiame, matome, net galėtume sakyti liečiame dieviškąją globą, – parama tuo tvirtesnė, kuo labiau žengiame į priekį, nepaisydami klaidų, ir vėl pradedame iš naujo. Visa tai yra vidinis gyvenimas, gyvenamas viliantis Dievu.

Nesistengdami įveikti vidinių ir išorinių kliūčių, pergalės mes nepasieksime. Ir kas stoja į rungtynes, nepelnys vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles²¹, o kiekviena tikra kova pagaltaisykles reikalauja varžovo. Taigi jei nėra varžovo, nebus vainiko; nes negali būti nugalėtojo be pralaimėtojo²².

Prieštaravimai neturi atimti iš mūsų drąsos, tai paskata mums augti kaip krikščionims: kovodami tampame šventesni, o mūsų apaštalavimo darbas – išties veiksmingesnis. Apmąstykime, kaip Jėzus Kristus – Alyvų sode ir vėliau, ant Kryžiaus, kęsdamas vienatvę ir patyčias, – priima ir myli Tėvo Valią, nors jaučia baisią Kančios naštą. Turime įsitikinti, kad norėdami sekti Kristumi ir tapti gerais Jo mokiniais, turime paklausyti Jo patarimo: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.²³ Štai kodėl mielai prašau Jėzų: Viešpatie, nė vienos dienos be Kryžiaus! Taigi su dieviškos malonės pagalba mūsų charakteris užsigrūdins, nors ir būdami menki, mes būsime atrama mūsų Dievui.

Suprask: jei į sieną kaldamas vinį nepajustum jokio pasipriešinimo, ką galėtum ten pakabinti? Jei neužsigrūdinsime su Dievo pagalba per auką, mes niekada netapsime Viešpaties įrankiais. Priešingai, jei dėl Dievo meilės ryžomės džiaugsmingai pasinaudoti prieštaravimais, iškilus kliūtims ar nemalonumams, kai sunku ir nepatogu, kartu su apaštalais Jokūbu ir Jonu galėsime sušukti: Galime!²⁴

Ši Dievo vaikų kova neturėtų virsti liūdnais atsižadėjimais, niūria rezignacija ar džiaugsmo praradimu – ji labiau primena elgesį įsimylėjėlio, kuris, dirbdamas ir ilsėdamasis, džiaugdamasis ar kentėdamas, mintimis skrieja pas mylimąją ir dėl jos mielai ir drąsiai grumiasi su sunkumais ir problemomis. O kalbant apie mus, pabrėžiu, kadangi Dievas niekada nepralaimi kovų, kartu su Juo ir mes tapsime nugalėtojai. Esu patyręs, kad jei ištikimai paklusiu Jo kvietimams, žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins²⁷.

Šiems sielos mūšiams dažnai reikia laiko, reikia kantriai, atkakliai vartoti deramą vaistą. Tad stiprinkite viltį. Dar kartą primenu, kad patirsite pralaimėjimų, dvasinių pakilimų ir nuopuolių, – duok, Dieve, kad jie būtų vos pastebimi! Niekas nėra apsaugotas nuo netikėtų kritimų. Viešpats, kuris yra visagalis ir gailestingas, mums suteikė reikiamų priemonių, kad juos nugalėtume. Tik turime jas panaudoti taip, kaip ką tik kalbėjau; jeigu reikės, ryžtingai vis pradėti iš naujo.

Kas savaitę – ir kiekvieną kartą, kai tik jums to reikės, neskrupulaudami – pasinaudokite šv. Atgailos sakramentu, dieviškojo atleidimo sakramentu. Apsisiautę malone, mes pereisime kalnus²⁸ ir nesustodami kopsime stačiais mūsų krikščioniškosios pareigos šlaitais. Naudodamiesi šiomis priemonėmis ir prašydami Viešpatį, kad suteiktų mums vis daugiau vilties, išmoksime taip užkrečiamai džiaugtis, kaip tie, kurie žino esą Dievo vaikai: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?²⁹ Tad optimizmo! Vilties stiprinami, kovosime, stengsimės nusikratyti lipnaus purvo, kuriuo mus drabsto neapykantos skleidėjai, ir vėl atrasime džiaugsmo kupiną pasaulį, nes šis pasaulis iš Dievo rankų gimė gražus ir švarus, o išmokę atgailauti, grąžinsime pasaulį Kūrėjui tokį pat gražų.