Punktų sąrašas

Stenkimės širdies gilumoje įžiebti karštą troškimą siekti šventumo, nors ir matome, kokie esame menki. Nesibaiminkite: kuo labiau tobuliname vidinį gyvenimą, tuo aiškiau pastebime savo trūkumus. Taip atsitinka todėl, kad Dievo malonė daro didinamojo stiklo efektą: net mažiausia dulkelė, beveik nepastebima smiltelė atrodo milžiniška, nes siela įgyja dieviško jautrumo. Net menkiausias šešėlis drumsčia sąžinę, kuriai brangus tik Dievo tyrumas. Dabar tark Jam iš širdies gelmių: Viešpatie, aš tikrai noriu būti šventas, tikrai noriu būti Tavęs vertas mokinys ir be atodairos sekti paskui Tave. Turi tuojau pat ryžtis kasdien atgaivinti didžius idealus, kurie tave įkvepia šią akimirką.

O, Jėzau, jeigu būtume atkaklūs mes visi, kuriuos jungia Tavo Meilė! O, jeigu mums pasisektų darbais paversti karštus troškimus, kuriuos žadini mūsų sielose! Labai dažnai klauskite savęs: kam esu žemėje? Ir tada jūs stengsitės tobulai, su meile atlikti kasdienes užduotis, rūpintis mažais dalykais. Prisiminkime šventųjų pavyzdžius: jie buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes, iš kūno ir kraujo, turėjo silpnybių ir trūkumų, bet iš meilės Dievui įstengė nugalėti ir tuos trūkumus, ir save. Kaip bitės iš kiekvienos gėlės susirenka saldžiausią nektarą, taip ir mes, apmąstydami jų elgesį, jų kovas, patirsime dvasinės naudos. Be to, ir jūs, ir aš išmoksime pamatyti šalia mūsų esančių žmonių dorybes, – darbštumo, atsižadėjimo, džiaugsmo ir kitokias pamokas, – ir per ilgai neapsistosime prie jų trūkumų, nebent jei reikėtų juos broliškai įspėti ir padėti juos ištaisyti.

Tas, kuris žino esąs tvirtas, neskuba skinti savo dorybės vaisių, jis kantrus. Tvirtumas mums leidžia gėrėtis žmogiškąja ir dieviškąja kantrybės dorybe. Savo kantrybe jūs išlaikysite savo gyvybę (Lk 21,19). Sielos valdymas priklauso nuo kantrybės, kuri iš tiesų yra visų dorybių pamatas ir saugotoja. Kantrybė padeda mums valdyti savo sielą, nes, mokydamiesi susivaldymo, mes pradedame ir save valdyti⁸. Kantrybė skatina mus suprasti kitus, juk žinome, kad sielos, kaip ir geras vynas, ilgainiui tobulėja.

Viena pirmųjų meilės išraiškų – sielos žengimas nuolankumo keliu. Kai save nuoširdžiai laikome nieku, kai suprantame, jog be dieviškos pagalbos silpniausias ir menkiausias iš kūrinių būtų geresnis už mus; kai suvokiame sugebą daryti visokias klaidas ir baisybes, kai žinome esą nusidėjėliai, nors įnirtingai stengiamės išvengti nedorų poelgių, kaip galime blogai galvoti apie kitus? Kaip galėtume savo širdyje puoselėti fanatizmą, netolerantiškumą, aroganciją?

Nuolankumas mus lyg už rankos veda prie tokio bendravimo su savo artimu būdo, kuris ir yra geriausias: turime suprasti visus žmones, su visais sugyventi, visiems atleisti, nekurstyti nesantaikos, neatsiriboti nuo kitų užtvaromis, visada elgtis kaip pridera vienybės įrankiams. Ne veltui mūsų sieloje glūdi stiprus taikos ir vienybės siekimas, troškimas. Iš to kyla brolybė. Pagarbos asmens teisėms troškimas. Visa tai ir yra brangiausia žmonių gyvenime: jei visi esame Dievo vaikai, brolybė nevirsta nuvalkiotu žodžiu; ji nėra ir įsivaizduojamas idealas. Tai iš tiesų sunkus, bet pasiekiamas tikslas.

Mes, krikščionys, visiems cinikams, skeptikams, nemokantiems mylėti, tiems, kurie savo silpnumą pavertė dvasios nuostata, turime įrodyti, kad meilė yra įmanoma. Galbūt labai sunku taip elgtis, nes žmogus buvo sukurtas laisvas ir jis gali beprasmiškai priešintis Dievui; tačiau meilė yra galima ir tikra, nes toks elgesys yra Dievo meilės ir meilės Dievui padarinys. Jei mes, tu ir aš, mylime, Jėzus Kristus taip pat myli. Tuomet ir suprasime visą skausmo, aukos, nesavanaudiško pasiaukojimo gilybę ir vaisingumą kasdieniame gyvenime.

Vienintelis kelias

Įsitikinome, kad meilė neturi nieko bendro su karikatūra, kuria kartais kai kas bando paversti pagrindinę krikščionio dorybę. Tad kodėl reikia apie ją nuolatos kalbėti? Gal tai privaloma tema, bet nelabai įgyvendinama?

Apsižvalgę aplink save, galbūt rastume priežasčių manyti, kad meilė yra nepasiekiama dorybė. Bet, viską apsvarstę antgamtiniu požiūriu, atrasime priežastį: tai nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi stoka, ir nemokėjimas atpažinti sieloje Šventosios Dvasios veikimo, kurio pirmasis vaisius kaip tik ir yra meilė.

Prisimindamas keletą apaštalo patarimų – neškite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³³ –, Bažnyčios Tėvas priduria: mylėdami Kristų, mes nesunkiai pakęsime kitų silpnybes, net to, kurio mes dar nemylime, nes jo darbai nėra geri³⁴.

Štai taip atsiveria kelias, kuris stiprina mūsų meilę. Manydami, kad pirmiausia mums reikia imtis humanitarinės veiklos, pagalbos kitiems užduočių, bodintis Dievo meilės, mes apsirinkame. Mums nevalia apleisti Kristaus todėl, kad rūpinamės savo segančiu artimu, juk privalome jį mylėti dėl Kristaus³⁵.

Nuolat žvelkite į Jėzų. Būdamas Dievas, Jis nusižemino ir priėmė tarno išvaizdą³⁶, kad galėtų tarnauti mums. Tai vienintelis kelias, kuris vertas pastangų. Meilė skatina susivienyti, susitapatinti su mylimu asmeniu. Susivieniję su Kristumi, mes būsime kupini troškimo sekti Juo šiame atsižadėjimo gyvenime, nesavanaudiškai mylėti ir pasiaukoti iki mirties. Kristus mums iškelia alternatyvą: arba gyvensime egoistiškai ir būsime vieniši, ar visas savo jėgas atiduosime tarnavimui kitiems.