Punktų sąrašas

Toliau skaitome Evangelijos epizodą: jie – fariziejai – nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau,…“⁴ Žiūrėkite kaip veidmainiškai jie vadina Jį Mokytoju; dedasi susižavėję ir draugiški; kreipiasi į Jį kaip į gerbiamą asmenį, iš kurio laukiama pamokymų. Magister, scimus quia verax es⁵, mes žinome, jog esi tiesakalbis... Kokia niekšiška klasta! Ar esate susidūrę su didesne dviveidyste? Taigi, ženkite per šį pasaulį apdairiai. Nebūkite klastingi ir įtarūs. Tačiau prisimindami Gerojo Ganytojo atvaizdą katakombose, turite jausti ant savo pečių tos avelės svorį, ji, toji avelė, nėra vieniša siela, tai – visa Bažnyčia, visa žmonija.

Kilniai prisiimdami šią atsakomybę, jūs narsiai ir išmintingai ginsite bei skelbsite Dievo teises. Nuosekliu elgesiu pelnysite daugelio žmonių pagarbą, – jus vadins mokytojais, nors jūs to ir nesiekiate, įsiminkite – žemiškoji šlovė nėra mūsų tikslas. Tačiau nenustebkite, jei tarp jus supančių žmonių atsiras ir tokių, kurie tesieks jums įsiteikti. Gerai įsidėkite į širdį, ką daugel sykių girdėjote mane kartojant: nei šmeižtas, nei paskalos, nei baimės, nei žmonių apkalbos, nei tuo labiau veidmainiškos liaupsės niekada neturi trukdyti mums atlikti savo pareigą.

Toliau skaitykime šv. Mato evangeliją: mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji⁹. Mane visada stebino šitoks cinizmas. Jie nori iškraipyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kalbą, prikibti prie kokio nors neapdairaus žodžio, bet užuot tiesiai pasakę tai, ką laiko neišsprendžiama problema, mėgina sutrikdyti Mokytoją liaupsėmis, kurios turėtų išsprūsti tik iš draugų lūpų ir dorų širdžių. Aš tyčia ilgėliau aptarinėjau šiuos niuansus, kad išmoktume būti ne įtarūs, bet išmintingi; kad nesileistume klastingai apgaudinėjami, nors toji klasta būtų dangstoma į tikrovę panašiomis frazėmis ar gestais, kaip ir dabar mūsų apmąstomame epizode: Tu nežiūri žmonių poaukščių, sako jie, Tu atėjai visiems žmonėms; niekas negali Tau sutrukdyti skelbti tiesą ir mokyti gero¹⁰.

Kartoju: turime būti išmintingi, bet ne įtarūs. Į visus žiūrėkite su didžiausiu pasitikėjimu, būkite kilnūs. Man krikščionio, ištikimo žmogaus žodis reiškia daugiau nei tikri šimto notarų parašai, aš visiškai pasitikiu kiekvienu, net jeigu vadovaudamasis šiuo kriterijumi gal kada nors ir buvau apgautas. Verčiau rizikuosiu ir pasikliausiu tuo, kuris nusipelno pasitikėjimo kaip žmogus ir Dievo vaikas, nors mano pasitikėjimu gali būti piktnaudžiaujama. Ir dar niekada nenusivyliau taip elgdamasis.

Aš visą gyvenimą nepailsdamas kalbu apie maldą, ir su Dievo malone niekada nesiliausiu to daręs. Maždaug 1930 m. įvairiausi žmonės – studentai, darbininkai, sveiki ir ligoniai, turtingi ir vargšai, kunigai ir pasauliečiai, norintys priartėti prie Viešpaties, prašydavo mano, tuomet jauno kunigo, pagalbos. Aš visuomet jiems patardavau: melskitės. Ir jei kuris man atsakydavo: aš net nežinau, kaip pradėti, patardavau jam Dievo akivaizdoje atskleisti savo nerimą, rūpesčius dejone: Viešpatie, aš nežinau – kaip! Ir dažnai per šiuos nuolankius pokalbius prasidėdavo nenutrūkstamas bendravimas su Kristumi.

Po šitiek metų nesugalvojau geresnio patarimo. Jei manai dar nesąs pasiruošęs, skubėk pas Jėzų, kaip mokiniai skubėdavo pas Jį: Viešpatie, išmokyk mus melstis¹⁸. Tu pamatysi, kaip Šventoji Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais¹⁹, kuriems nusakyti nerandame žodžių.

Kiek stiprybės mums teikia dieviškasis Žodis! Tas patarimas, kurį nuolatos kartojau ir kartoju, atlikdamas kunigo tarnystę, ne mano sugalvotas. Jis paimtas iš Šventojo Rašto: Viešpatie, aš nemoku į Tave prabilti! Viešpatie, išmokyk mus melstis! Tada pajunti maloningą Šventosios Dvasios pagalbą, šviesą, ugnį, veržlų vėją, kuris įpučia liepsną, galinčią virsti meilės gaisru.