Punktų sąrašas

Manau, esate matę, kaip šeima tausoja vertingą, trapų dekoratyvinį daiktą, pavyzdžiui, vazą, kaip ją saugo, kad nesudužtų. Bet vieną dieną vaikas žaisdamas ją numeta ant žemės, ir ši brangenybė suskyla į daugybę šukių. Kaip apmaudu! Tačiau kas nors ima ir tuojau sudeda gabalėlius į krūvą, rūpestingai suklijuoja sudužusį daiktą, ir restauruotas jis vėl atrodo toks pat gražus kaip anksčiau.

O jei tai porcelianinė arba tik molinė vaza, užtenka kelių kniedžių, geležies ar kokio kito metalo vielų, kurios sujungtų šukes. Ir, šitaip pataisyta, ji įgyja nepakartojamo žavesio.

Perkelkime tai į dvasinę plotmę. Kai matom savo silpnybes ir nuodėmes, savo klaidas, – nors Dievo malonei padedant jos būtų ir ne itin didelės, – melskimės ir tarkime mūsų Tėvui: Viešpatie, sukniedyk mano vargingumą, mano trapumą, mano sudužusios vazos molį, ir, sustiprintas savo skausmo ir Tavo atleidimo, aš būsiu tvirtesnis ir gražesnis nei anksčiau! Šią paguodos maldą galime kartoti, kai netvarus mūsų molis suskils į gabalus.

Nesistebėkime, kad esame pažeidžiami, kad sutrinkame dėl mažmožių; pasikliaukite Viešpačiu, visada pasirengusiu padėti: Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?³ Taip bendraudami su savo Dangaus Tėvu, nieko neturime bijoti.

Taip daro mūsų Dievas. Kai grįžta sūnus palaidūnas, iššvaistęs turtą, o baisiausia – užmiršęs tėvą, tasai sako: Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!³³ Mūsų Tėvas – Dievas, kai sugrįžtame pas Jį atgailaudami, turtais paverčia mūsų skurdą, mūsų menkumą – jėga. Ką Jis ketina mums duoti, jei nuo Jo nepasitraukiame, jei kasdien Jį aplankome, jei kalbame švelniais žodžiais, kuriuos patvirtiname darbais, jei visko prašome, pasitikėdami Jo visagalybe ir gailestingumu? Jei sugrįžusiam savo sūnui, kuris buvo Jį išdavęs, Jis iškėlė puotą, ką suteiks mums, kurie stengėmės visada būti šalia Jo?

Taigi ištrinkime iš atminties mums padarytas skriaudas, iškentėtus pažeminimus, kad ir kokie neteisingi, žiaurūs ir šiurkštūs jie buvo, nes Dievo vaikui nedera vesti skriaudų apskaitos. Negalime užmiršti Kristaus pavyzdžio. Be to, mūsų krikščioniškasis tikėjimas nekeičiamas kaip švarkas: jis gali nusilpti, sustiprėti, dingti. Tas antgamtinis gyvenimas stiprina tikėjimą, ir siela išsigąsta vien minties, koks apgailėtinas yra žmogus, praradęs dieviškumą. Tada ji atleidžia ir dėkoja: Dieve mano, kai žvelgiu į savo varganą gyvenimą, nematau jokio akstino tuštybei, juo labiau puikybei, tik randu vis daugiau ir daugiau argumentų, jog turiu visada būti nuolankus ir kupinas atgailos. Ir gerai žinau, kad didžiausias kilnumas – tarnauti.