Punktų sąrašas

Žvelgiant į tikslą

Aš primenu jums šias amžinąsias tiesas, nes noriu pakviesti rimtai panagrinėti priežastis, lemiančias jūsų elgesį, kad ištaisytumėt tai, kas taisytina, kiekvieną dalyką paversdami tarnavimu Dievui ir žmonėms, jūsų broliams. Viešpats praėjo pro pat mus, pažvelgė su meile ir pašaukė įšventąjį pašaukimą, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus¹⁴.

Gryninkite savo intenciją, viskuo rūpinkitės iš meilės Dievui, džiaugsmingai apkabindami kiekvienos dienos kryžių. Daugybę sykių tai esu kartojęs, nes manau, kad šios mintys turėtų būti įrėžtos krikščionių širdyse: kai prieštaravimus, fizinį ar dvasinį skausmą mes ne vien pakenčiame, bet, atvirkščiai, visa tai pasitinkame su meile, aukojame Dievui kaip atgailą ir už savo, ir už visų žmonių nuodėmes, – tokia kančia tikrai neslegia.

Nešame ne bet kokį kryžių, – Kristaus Kryžių, suvokdami ir guosdamiesi, kad Išganytojas ant savo pečių prisiima visą jo svorį. Mes bendradarbiaujame kaip Simonas Kirėnietis, kurį, grįžtantį iš darbo laukuose ir galvojantį apie pelnytą poilsį, privertė padėti Jėzui¹⁵. Savo noru būti Kristaus Kirėniečiu, petys į petį lydėti Jo kenčiantį išniekintą Žmogiškumą, – tai ne nelaimė mylinčiai sielai, tai rodo Dievo, kuris ją dėl šio pasirinkimo laimina, artumą.

Dažnai žmonės man sakydavo, jog nuostabą jiems kelia džiaugsmas, kurio – ačiū Dievui – kupini mano Opus Dei vaikai ir kuriuo užkrečia kitus. Kadangi tai akivaizdu, kaskart atsakau vis taip pat, nes nežinau, kaip kitaip paaiškinti: jie laimingi, nes nebijo nei gyvenimo, nei mirties, nesileidžia įbauginami negandų, nes stengiasi nuolatos gyventi pasiaukojimo dvasia ir, nepaisydami savo pačių menkumo bei silpnumo, yra pasirengę atsižadėti savęs, kad krikščioniškąjį kelią padarytų lengvesnį ir malonesnį kitiems.

Gal mes iki šiol nesijautėme esą raginami ištikimai sekti Kristaus pėdomis. Gal nebuvome suvokę, kad savo mažus išsižadėjimus galime sujungti su Jo atsiteisimo auka: už mūsų nuodėmes, už visų laikų žmonių nuodėmes, už Liuciferio, ir toliau priešgyniaujančio Dievui savo non serviam! –netarnausiu, blogus darbus. Kaip galėsime neveidmainiaudami sakyti: „Viešpatie, nuodėmės, kurios žeidžia Tavo meiliausią Širdį, skaudina ir mane“, jei nepasiryžtame atsisakyti mažmožio arba paaukoti mažytės aukos Jo Meilės garbei. Atgaila, tikrasis noras atsiteisti, mus skatina atiduoti save, pažadina artimo meilę. Atiduodame save, kad atsiteistume, ir mylime kitus, kad padėtume jiems, kaip Kristus mums padėjo.

Nuo šiol skubėkite mylėti. Meilė neleis mums skųstis, maištauti. Teisybė, mes dažnai patiriame sunkumus, bet skundžiamės; taip ne tik švaistome Dievo malonę, bet ir neleidžiame, kad ateityje mūsų ko nors prašytų. Hilarem enim datorem diligot Deus²⁴ – Dievas myli linksmą davėją. Dievas myli tą, kuris duoda su džiaugsmu, trykštančiu iš mylinčios širdies, kuris atiduoda save Dievui neapsimetinėdamas, nesivaipydamas, tarsi darytų malonę.

Krikščioniškasis pašaukimas, šis asmeninis Viešpaties kvietimas, ragina mus su Juo tapatintis. Tačiau nepamirškime, kad Kristus atėjo į pasaulį, idant visus atpirktų, nes Jis trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti¹. Nėra sielos, kuri nerūpėtų Kristui. Kiekvieną Jis atpirko savo krauju².

Mąstydamas apie šias tiesas, prisimenu apaštalų ir Mokytojo pokalbį prieš pat duonos padauginimo stebuklą. Jėzų lydėjo didelė minia. Viešpats susirūpinęs paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“³ Pilypas greitai, kiek pagalvojęs, atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“⁴. Jie neturi tiek pinigų, todėl ryžtasi ieškoti kitos išeities: Vienas mokinys, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“⁵

Mes lydėsime Kristų į šią dievišką žvejybą. Jėzus stovi prie Genezareto ežero, ir minios būriuojasi aplinkui. Jos veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio¹⁰. Kaip šiandien! Ar nematote panašumo? Žmonės trokšta išgirsti Dievo žodį, nors gal išoriškai tai ir slepia. Kai kurie galbūt pamiršo Kristaus mokymą; kiti – ne dėl savo kaltės – niekada apie jį nėra girdėję ir laiko religiją neprieinamu dalyku. Bet patikėkite: anksčiau ar vėliau ateina metas, kai sielai to negana: jai nebeužtenka įprastinių aiškinimų, netikrų pranašų mitai jos netenkina. Ir nors to dar nepripažindami, žmonės pajunta poreikį savo dvasinį alkį malšinti Viešpaties mokymu.

Paklausykime šv. Luko pasakojimo: Jėzuspamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.¹¹ Baigęs kalbėti, liepė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.¹² Kristus yra valties šeimininkas; tai Jis parengia visus darbui – tam ir atėjo į pasaulį, kad Jo broliai atrastų Tėvo šlovės ir meilės kelią. Ne mes išgalvojome krikščioniškąjį apaštalavimą. Mes, žmonės, tik trukdome Jam savo nerangumu, silpnu tikėjimu.

Simonas Jėzui tarė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome“¹³. Atsakymas, regis, teisingas. Jie visada žvejodavo naktį, bet kaip tik šioji buvo nesėkminga. Ar verta žvejoti dieną? Tačiau Petras tiki Viešpačiu: „… dėl tavo žodžio užmesiu tinklus”¹⁴. Nusprendžia daryti, kaip patarė Kristus. Pasikliaudamas Viešpaties žodžiu, jis imasi darbo. Ir kas atsitinka?.. jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo¹⁵.

Jėzus, išplaukdamas su mokiniais į jūrą, turėjo galvoje ne tik šią žvejybą. Todėl, kai Petras puola Jėzui į kojas, nuolankiai prisipažindamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“, mūsų Viešpats jam atsako: „Nebijok! Nuo šiol jaužmones žvejosi“¹⁶. Ir šiai naujai žvejybai niekada netruks dieviško veiksmingumo: apaštalai, nors ir turėdami silpnybių, yra didelių stebuklų įrankiai.

Nuolat per pamokslus kalbėjau apie antgamtinę ir žmogiškąją galimybę, kurią Dievas, mūsų Tėvas, dovanoja savo vaikams – galimybę dalyvauti Kristaus Atpirkime. Mane apima džiaugsmas, kai randu apie tai bylojant Bažnyčios Tėvų raštuose: Krikščionys naikina gyvates, raudami blogį iš kitų širdies, skatindami gėriui… Pamatę, jog artimas pailso daryti gera, jie jam visokeriopai padeda ir sustiprina jį pavyzdžiu, jie uždeda rankas ant ligonių, kad išgydytų juos. Šie stebuklai juo didesni, kad vyksta dvasinėje plotmėje, teikdami gyvybę ne kūnams, bet sieloms. Ir jūs, jeigu neištišite, galėsite Dievo padedami daryti tokius stebuklus²⁰.

Dievas nori, kad visi žmonės būtų išganyti, – tai kvietimas ir atsakomybė, kurią turime prisiimti kiekvienas iš mūsų. Bažnyčia nėra uždaras išrinktųjų ratas. Ar Didžioji Bažnyčia – tik mažytė žemės dalelė? Didžioji Bažnyčia – tai visas pasaulis²¹. Taip rašė šv. Augustinas ir dar pridūrė: kad ir kur eitum, ten yra Kristus. Tu turi paveldėjęs žemių ribas, ateik, valdyk visa su manimi²². Ar pamenate, kokie pilni buvo tinklai? Juose nebetilpo žuvys. Dievas karštai laukia, kad Jo namai būtų pilni²³; Jis yra Tėvas, Jis norėtų gyventi drauge su visais savo vaikais.