Punktų sąrašas

Tęsdamas šį pokalbį Viešpaties akivaizdoje, pasiremsiu citata, naudota prieš keletą metų, bet ji tebėra aktuali. Tai viena iš šv. Teresės Avilietės minčių: Kiekvienas įvykis, netarnaujantis Dievo garbei, yra niekas, ir net mažiau negu niekas¹⁷. Ar suprantate, kodėl siela paliauja mėgautis taika ir ramybe, kai nutolsta nuo tikslo, kai užmiršta, kad Dievas ją sukūrė šventumui? Stenkitės niekada neprarasti šio antgamtinio požiūrio net laisvalaikio ar poilsio valandomis, kiekvienam taip pat reikalingomis, kaip ir darbas.

Galite pasiekti profesinės veiklos aukštumas, galite pelnyti didžiausią sėkmę, bet jei pamiršite šį antgamtinį požiūrį, kuriuo turi būti pagrįsta visa jūsų žmogiškoji veikla, būsite pasukę apgailėtinai klaidingu keliu.

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms¹⁴. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae¹⁵, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose¹⁶.

Leiskite man vėl priminti apie kelią, kurį Dievas skiria kiekvienam iš mūsų nueiti, kai kviečia mus tarnauti Jam pasaulyje, pašventinti kasdienę veiklą, kad per ją patys taptume šventi. Kupinas tikėjimo ir liaudiškos išminties, šv. Paulius moko: Mozės Įstatyme parašyta: „Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui!²¹“ Ir klausia: Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį²².

Krikščionio gyvenimas niekada nėra įspraustas į pareigų rėmus, dėl kurių siela turėtų kęsti didžiulę įtampą; jis prisitaiko prie aplinkybių kaip pirštinė prie rankos, tad ir mes, su malda bei apsimarinimu atlikdami ir didelius, ir mažus kasdienius darbus, turime niekada neprarasti antgamtinio požiūrio. Tikėkite, Dievas karštai myli savo kūrinius; kaip ištvertų asilas, jeigu jam niekas neduotų ėsti, jeigu jis neturėtų poilsio jėgoms atgauti arba nuolat būtų smarkiai mušamas? Tavo kūnas kaip asilas, – asilas buvo Dievo sostas Jeruzalėje, – nešantis tave ant savo kupros dieviškaisiais žemės keliais: reikia jį prižiūrėti, kad neišsuktų iš Dievo kelio, ir paraginti, kad risnotų taip džiugiai ir smagiai, kaip galima tikėtis iš asilo.