Punktų sąrašas

Kaip saugu, jei sutinki, kad Dievas vadovautų tavo laivui, kad būtų jo šeimininkas!… saugu net tada, kai, regis, Jo nėra, Jis miega, nesirūpina mumis, kai juodoms sutemoms atslinkus kyla audra. Pasak šv. Morkaus, ir apaštalai buvo atsidūrę panašioje padėtyje, o Jėzus, matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,– nes vėjas buvo jiems priešingas,– apie ketvirtą nakties sargybą ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi... „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo²⁷.

Mano vaikai, žemėje tiek visko dedasi!.. Galėčiau kalbėti jums apie vargus, kančias, skriaudas, kankinimus – nebijau šio žodžio – ir apie daugybės sielų didvyriškumą. Mums kartais atrodo, kad Jėzus miega, mūsų negirdi, tačiau šv. Lukas pasakoja, kaip Viešpats elgiasi su saviškiais: Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jie nurimo, ir stojo tyla. O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“²⁸

Jeigu mes Jam atsiduodame, Jis atsiduoda mums. Mokytoju reikia visiškai pasitikėti, be išlygų Juo pasikliauti, darbais parodyti, jog valtis yra Jo ir mes norime, kad Jis savo nuožiūra tvarkytų viską, kas mums priklauso.

Baigdamas prašau Švenčiausiosios Marijos, kad užtartų mūsų pasiryžimą gyventi tikėjimu, ištverti, būti kupiniems vilties, prisirišusiems prie Jėzaus, tikrai, tikrai, tikrai Jį mylėti, patirti Meilės pilnatvę ir ja džiaugtis, nes labai mylime Dievą, leisti Kristui įžengti į mūsų varganą valtį ir tapti mūsų sielos Šeimininku ir Viešpačiu, nuoširdžiai Jam parodyti, kad visada, dieną ir naktį, stengiamės būti Jo akivaizdoje, nes Jis pašaukė mus tikėti: Ecce ego quia vocasti me!²⁹ – Aš čia, nes Tu mane šaukei, ir mes einame į Jo avidę, išgirdę Gerojo Ganytojo raginimą, neabejodami, jog tikrą laikinąją ir amžinąją laimę rasime tik prisiglaudę Jo šešėlyje.

Kartoju: man priimtina tik ta vergovė, kuri kyla iš Dievo Meilės. Ir todėl, kaip aiškinau ir kitais atvejais, religija yra didžiausias maištas žmogaus, nenorinčio gyventi gyvulišką gyvenimą, nenorinčio pasiduoti ir nurimti,kol nepažins ir nebendraus su Kūrėju. Aš linkiu, kad jūs, maištininkai, nebūtumėte susipančioję jokiais ryšiais, nes noriu, ir Kristus to nori iš mūsų, kad būtumėte Dievo vaikai. Vergija ar dieviškoji sūnystė – štai mūsų gyvenimo dilema. Arba Dievo vaikai, arba puikybės, gašlumo, slegiančio egoizmo, su kuriuo grumiasi tiek sielų, vergai.

Dievo meilė nukreipia mus į tiesos, teisingumo, gėrio kelią. Kai nusprendžiame atsakyti Viešpačiui: mano laisvė priklauso Tau, mes nusikratome visų grandinių, visų tų menkniekių, juokingų rūpesčių, niekingų ambicijų. O laisvė – šis neišmatuojamas turtas, šis nuostabus perlas, kurį būtų liūdna išmesti kiaulėms⁴⁷ –skirta tam, kad išmoktume daryti gera⁴⁸.

Štai kas yra šlovingoji Dievo vaikų laisvė! Krikščionys, kurie pasiduotų nevilčiai dėl prievartos ar pavyduliautų tiems, kurie nepriėmė Dievo Žodžio, įrodytų, kad menkai suvokia, kas yra mūsų tikėjimas. Jeigu mes iš tikrųjų stengsimės įgyvendinti Dievo Įstatymą, nors tai ne visada pavyksta, mes pasirodysime apdovanoti nuostabiai tvirta dvasia, kuriai nereikia kitur ieškoti didžiausios žmogiškojo orumo prasmės.

Mūsų tikėjimas nėra nei našta, nei apribojimas. Jei kas mano kitaip, jo krikščioniškos tiesos supratimas labai menkas. Pasirinkdami Dievą, mes nieko neprarandame, mes laimime viską: kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją⁴⁹.

Mes ištraukėme laimingą bilietą ir gavome dovaną. Jei kas nors trukdys mums tai aiškiai suvokti, turime pažvelgti į savo sielos gelmę: galbūt ten per mažai tikėjimo, per mažai asmeninio ryšio su Dievu, per mažai maldingo gyvenimo. Mes turime prašyti Viešpatį, per Jo ir mūsų Motiną, kad sustiprintų mūsų meilę Jam, suteiktų mums malonę džiaugtis Jo buvimo saldybe, nes tik mylėdami pasieksime pilnutinę laisvę, kurios niekada nenorėsime prarasti, kuri bus mūsų meilės objektas visą amžinybę.

Natūralumas ir paprastumas yra dvi nuostabios dorybės, kurios padeda žmogui priimti Kristaus žinią. O visa, kas painu, komplikuota, visi nuolatiniai išsisukinėjimai yra tartum siena, dažnai trukdanti išgirsti Viešpaties balsą. Prisiminkite, kaip Kristus priekaištauja fariziejams, kad jie gyvena iškreiptame pasaulyje, kuriame reikalaujama mokėti dešimtinę nuo kuokštelio mėtų, krapų ir kmynų, bet pamirštami svarbiausi įstatymo įpareigojimai, teisingumas ir tikėjimas; jie labai stengiasi išgriebti iš lėkštės uodą, bet praryja kupranugarį²².

Ne. Nei kilnus Kristaus nepažįstančiojo – ne dėl jo kaltės, – nei krikščionio gyvenimas neturėtų būti keistas. Tos žmogiškosios dorybės, apie kurias šiandien kalbame, skatina mus daryti tą pačią išvadą. Tas, kuris stengiasi sakyti tiesą, būti sąžiningas, nuoširdus, stiprus, saikingas, dosnus, ramus, teisingas, darbštus ir kantrus, yra iš tiesų žmogus. Taip elgtis gali būti sunku, bet niekada nebus keista. Jei kas nors tuo stebisi, tai reiškia, kad jo žvilgsnį temdo slaptas bailumas ar nepakankamas tvirtumas.

Nepaisykite tų, kurie nuolankumo dorybe laiko žmogaus menkinimąsi arba nuolatinį liūdesį. Jaustis moliu, sutvirtintu kniedėmis, yra nesenkantis džiaugsmo šaltinis; taip pripažįsti, kad esi beveik niekas prieš Dievą: vaikas, sūnus. Ar gali būti didesnis džiaugsmas, negu jaustis Dievo sūnumi, žinant, kad esi menkas ir silpnas? Kodėl liūdime? Todėl, kad gyvenimas žemėje nesiklosto taip, kaip mes to norėtume; todėl, kad vis iškyla kliūčių, mums trukdančių ar sunkinančių pasiekti ko trokštame.

Taip neatsitinka, kai siela išgyvena savo dieviškosios sūnystės antgamtinę realybę. Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?³³ Seniai kartoju, kad liūdesys yra dalia tų, kurie atkakliai nenori pripažinti esą Dievo vaikai.

Pabaigai šios dienos liturgijoje randame du prašymus, kurie lyg strėlės turėtų švystelėti iš mūsų burnos ir širdies: Visagali Dieve, padaryk, kad nuolat įgyvendindami šias dieviškąsias paslaptis mes nusipelnytume priartėti prie dangiškųjų dovanų³⁴. Ir leisk mums, meldžiame Tave, Viešpatie, be paliovos Tau pagal Tavo valią tarnauti³⁵. Tarnauti, tarnauti, mano vaikai, – štai ką mes turime daryti; būti viso pasaulio tarnai tam, kad mūsų gyvenamuoju laiku ištikimųjų tauta augtų dorybe ir skaičiumi³⁶.

Toliau skaitykime šv. Mato evangeliją: mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji⁹. Mane visada stebino šitoks cinizmas. Jie nori iškraipyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kalbą, prikibti prie kokio nors neapdairaus žodžio, bet užuot tiesiai pasakę tai, ką laiko neišsprendžiama problema, mėgina sutrikdyti Mokytoją liaupsėmis, kurios turėtų išsprūsti tik iš draugų lūpų ir dorų širdžių. Aš tyčia ilgėliau aptarinėjau šiuos niuansus, kad išmoktume būti ne įtarūs, bet išmintingi; kad nesileistume klastingai apgaudinėjami, nors toji klasta būtų dangstoma į tikrovę panašiomis frazėmis ar gestais, kaip ir dabar mūsų apmąstomame epizode: Tu nežiūri žmonių poaukščių, sako jie, Tu atėjai visiems žmonėms; niekas negali Tau sutrukdyti skelbti tiesą ir mokyti gero¹⁰.

Kartoju: turime būti išmintingi, bet ne įtarūs. Į visus žiūrėkite su didžiausiu pasitikėjimu, būkite kilnūs. Man krikščionio, ištikimo žmogaus žodis reiškia daugiau nei tikri šimto notarų parašai, aš visiškai pasitikiu kiekvienu, net jeigu vadovaudamasis šiuo kriterijumi gal kada nors ir buvau apgautas. Verčiau rizikuosiu ir pasikliausiu tuo, kuris nusipelno pasitikėjimo kaip žmogus ir Dievo vaikas, nors mano pasitikėjimu gali būti piktnaudžiaujama. Ir dar niekada nenusivyliau taip elgdamasis.