Punktų sąrašas

Mano, mano, mano… taip galvoja, sako ir daro daugelis! Kaip nepakenčiama! Šv. Jeronimas aiškina, jog tai, kas kalbama Šv. Rašte: „neleisk, kad širdis nukryptų į piktą (Ps 140,4)“ – iš tiesų atsitinka tiems, kurie prie puikybės nuodėmės priduria tinginystę ir nerūpestingumą²¹.

Tai vis puikybė be paliovos kartoja: aš, mano, aš… Ši yda paverčia žmogų nevaisingu kūriniu, užgesina jo troškimą dirbti Dievui, skatina tuščiai leisti laiką. Neprarask savo veiksmingumo, priešinkis savo egoizmui ir jį nugalėk. Tavo gyvenimas skirtas tau? Tavo gyvenimas skirtas Dievui, visų žmonių gerovei, iš meilės Viešpačiui. Iškask šį talentą! Pasistenk, kad jis būtų pelningas, ir pajusi džiaugsmą suvokęs, jog šiame antgamtiniame „versle“ nesvarbu, kad rezultatas nebus toks nuostabus, kokiu galėtų žavėtis žmonės šioje žemėje. Svarbiausia atsiverti visa savo esybe, paleisti į apyvartą visa, ką turime, nepaliaujamai stengtis, kad talentas duotų pelno, o mes patys – gerų vaisių.

Dievas galbūt mums dovanoja dar vienerius metus, kad Jam tarnautume. Nenorėk penkerių ar dvejų. Susitelk tik į vienerius, šiuos, kuriuos pradėjome. Neužkaskime jų – atiduokime Viešpačiui! Toks turi būti mūsų pasiryžimas.

Rūpinkimės vynuogynu

Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį²².

Aš norėčiau, kad apmąstytume šį palyginimą mus dominančiu požiūriu. Tradicija šiame pasakojime matė Dievo išrinktosios tautos likimo įvaizdį, ir mums akivaizdžiai parodė, kaip mes, žmonės, į tokią Viešpaties meilę atsakome neištikimybe ir nedėkingumu.

Noriu sustoti kaip tik prie šių žodžių: jis iškeliavo į svetimą šalį. Pirmiausia, padariau išvadą, kad mums, krikščionims, nevalia palikti vynuogyno, kur Viešpats mums leido triūsti. Mes turime skirti savo jėgas šiam darbui, to aptvaro viduje, dirbti prie spaustuvo ir, baigę kasdienį triūsą, pailsėti. Jei leisimės suviliojami patogumais, tai bus tarsi atsakymas Kristui: mano metai priklauso man, o ne Tau! Aš nenoriu rūpintis Tavo vynuogynu.

Viešpats mums dovanojo gyvenimą, jutimus, gebėjimus, nesuskaičiuojamas malones, ir mes neturime teisės pamiršti, kad esame darbininkai tarp daugybės kitų šiuose plotuose, kur Jis mus sukvietė, kad drauge parūpintume maisto kitiems. Tai mūsų vieta – mūsų aptvaras, čia mes turime kasdien dirbti drauge su Juo, įtraukti į atpirkimo darbą²³.

Leiskite primygtinai paklausti: argi tavo laikas priklauso tau? Tavo laikas priklauso Dievui! Gali būti, kad dėl Dievo gailestingumo egoizmas šią akimirką nėra iškerojęs tavo sieloje. Kalbu todėl, kad jei kartais pajustum, jog tavo tikėjimas į Kristų susvyravo. Tada aš tavęs prašau – tavęs prašo Dievas – būk ištikimas savo pasiryžimui pažaboti puikybę, sutramdyti vaizduotę, neleisk sau lengvabūdiškai pasitraukti į nuošalę, dezertyruoti.

Tie padieniai darbininkai aikštėje visą dieną dykinėjo. Tas, kuris užkasė talentą žemėje, tenorėjo „prastumti laiką“; tas, kuris turėjo rūpintis vynuogynu, iškeliavo kitur. Visi jie turi bendrą bruožą – tai abejingumas didžiai užduočiai, kurią Mokytojas patikėjo kiekvienam krikščioniui, – laikyti save Jo instrumentu ir elgtis kaip Jo instrumentai, kad su Juo atpirktume žmoniją; visą savo gyvenimą džiaugsmingai paaukoti sielų gerovei.

Jei krikščionis siekia šių dorybių, jo siela atsiveria Šventosios Dvasios malonei, ir gerosios jo savybės stiprėja Šventajai Dvasiai bylojant į jo sielą. Trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo – švelnusis sielos šeimininkas²⁵ – apdovanoja savo dovanomis: išmintimi, supratimu, žinojimu, patarimu, maldingumu, tvirtumu ir Dievo baime²⁶.

Tada patiriame džiaugsmą ir ramybę²⁷ – linksmą ramybę, vidinį džiugesį, kartu su žmogiškąja džiaugsmo dorybe. Kai manome, jog viskas aplinkui griūva, išties negriūva niekas, nes Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė²⁸. Jei Dievas gyvena mūsų sielose, visa kita, kad ir kaip svarbu atrodytų, tėra atsitiktina, laikina; o su Dievu mes esame amžini.

Šventosios Dvasios maldingumo dovana padeda mums suvokti, kad esame Dievo vaikai. O Dievo vaikams nedera liūdėti. Liūdesys yra egoizmo apraiška; jei norime gyventi Viešpačiui, mums netrūks džiaugsmo, nors ir matysime savo klaidas, menkumą. Džiaugsmas persmelkia mūsų maldos gyvenimą, ir mums nelieka nieko kito, kaip dainuoti, nes mes mylime, o įsimylėjėliai mėgsta dainuoti.

Kai girdime kalbant apie puikybę, galbūt įsivaizduojame despotišką, valdingą elgesį: audringais šauksmais sveikinamas nugalėtojas, kuris žengia kaip koks romėnų imperatorius, palenkdamas galvą po aukštomis arkomis, lyg bijodamas, kad jo šlovinga kakta nekliudytų balto marmuro.

Būkime realistai. Tokia puikybė yra nežabotos vaizduotės vaisius. Formos, su kuriomis turime kovoti, kur kas subtilesnės, bet dažniau pasitaikančios: tai puikybė, iškelianti savo, o ne artimo nuopelnus, tai pokalbių, minčių ir gestų tuštybė, tai ir kone liguistas jautrumas, kai žmogus jaučiasi įžeistas žodžių ir elgesio, kuriuose nesama jokio užgaulumo.

Visa tai gali būti, – ir iš tikrųjų yra – įprasta pagunda. Žmogus pats save laiko saule ir visko, kas jį supa, centru. Viskas privalo suktis apie jį. Ir neretai, liguisto troškimo skatinamas, jis netgi suvaidina skausmą, liūdesį ir ligą tik todėl, kad kiti juo rūpintųsi, jį lepintų.

Daugelį konfliktų dažno žmogaus vidiniame gyvenime sukuria vaizduotė: jie kažką pasakė, ką pagalvos, ar jie mane deramai vertina… Ir ši vargšė siela, pilna apgailėtinos tuštybės, kenčia dėl nepagrįstų įtarinėjimų. Tas nelemtas nuolatinis jos maudulys užkrečiamas, nes ji neįstengia būti nuolanki, nes ji neišmoko pamiršti savęs, dosniai, visa esybe tarnauti kitam iš meilės Dievui.

Žmonių nuomonės baimė

Tegul jūsų nestabdo jokia veidmainiška priežastis: teikite pagalbą nesvyruodami. Tačiau viską darykite švelniai, be galo atsargiai, – kaip kad motinos tvarstydavo mūsų žaizdas ar žaizdeles, kai vaikystės laikais pargriūdavom žaisdami. Jei reikia palaukti keletą valandų, laukime; tik anaiptol ne ilgiau, nei būtina; delsimas rodytų jūsų ištižimą, bailumą, o ne išmintingumą. Nebijokite dezinfekuoti žaizdos, ypač jūs, kuriems patikėta ugdyti kitus.

Gali būti, kad tiems, kurie turi rūpintis kitais, bet nesiryžta ar nenori atlikti savo užduoties, kas nors klastingai pašnibždės į ausį: Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis...⁸ Nepriimkite tokio ironiško pagyrimo; tie, kas nesistengia uoliai vykdyti savo pareigos, nėra nei mokytojai, nes kitiems nerodo teisingo kelio, nei tiesakalbiai, nes dėl tariamo išmintingumo niekina normas, kurias šimtąkart patvirtino teisingi poelgiai, nugyventas amžius, geras vadovavimas, žmogaus silpnumo suvokimas ir meilė kiekvienai avelei. Visa tai skatina kalbėti, įsiterpti, rodyti susidomėjimą.

Netikrus mokytojus kausto baimė atskleisti visą tiesą; juos trikdo vien mintis, jog tam tikromis aplinkybėmis turės panaudoti skausmingą priešnuodį. Tokia nuostata – galite nė neabejoti – tikrai nėra nei apdairumas, nei maldingumas, nei išmintingumas; priešingai, ji atskleidžia bailumą, atsakomybės ir sveikos nuovokos stoką bei kvailumą. Tai būdinga žmonėms, kurie atsitikus didelei nelaimei, apimti panikos, siekia užkirsti kelią blogiui, bet jau būna per vėlu. Jie pamiršta, kad išmintingumo dorybė reikalauja laiku duoti patarimą, pakuždėtą ilgos ir brandžios patirties, rimtai apgalvotą ir aiškiai išsakytą.