Punktų sąrašas

Mūsų šventoji Motina Bažnyčia visada gynė laisvę ir atmetė visus fatalizmus – ir senus, ir naujesnius. Ji pabrėžia, jog kiekviena siela yra savo likimo šeimininkė, kad ir kokie būtų padariniai: ir tie, kurieneatsisakė gėrio, eis į amžinąjį gyvenimą; o tie, kurie nusikalto, – į amžinąją ugnį³⁴. Tokia galimybė, atsiverianti mums visiems, tau ir man, niekada nepaliauja mūsų stulbinti, nors ji yra mūsų didingumo požymis. Nuodėmė yra norėta blogybė, kuri nebūtų nuodėmė, jei ji neužsimegztų mūsų pačių valia: šis tvirtinimas toks akivaizdus, kad vienodai suprantamas ir negausiam būriui išminčių ir gausybei nemokšų, gyvenančių po saule³⁵.

Vėl kreipiu dėkingumo kupiną širdį savo Dievo, savo Viešpaties link, nes niekas Jam netrukdė mus sukurti nepriekaištingus, apdovanotus nenugalimu gėrio polinkiu; bet Jis nusprendė, kad Jotarnai būtų geresni, jeigu jie jam tarnautų laisvai³⁶. Kokia didinga mūsų Tėvo meilė ir gailestingumas! Suvokęs Jo dieviškas paikystes savo vaikų atžvilgiu, norėčiau turėti tūkstantį ir dar daugiau burnų, tiek pat širdžių, kad galėčiau gyventi nuolat šlovindamas Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią. Žinokite, kad Visagaliui, Tam, kuris savo Apvaizda valdo Visatą, nereikia vergų; Jam mielesni laisvi vaikai. Nors mes gimėme proni ad peccatum, linkę į nuodėmę dėl pirmosios poros nuopuolio, Jis kiekvienam iš mūsų įžiebė savo beribės išminties kibirkštėlę, potraukį gėriui, begalinės ramybės troškulį. Jis leidžia mums suprasti, kad mes pasiekiame tiesą, palaimą ir laisvę tada, kai stengiamės savo sieloje sudaiginti šią amžinojo gyvenimo sėklą.

Tvirti ir kantrūs – ramūs. Bet tai ne ta ramybė, kai nebesirūpiname savo broliais ar pamirštame didžiąją savo užduotį skleisti pasaulyje gėrį. Ramūs esame todėl, kad už viską gali būti atleista, kad viskas, išskyrus mirtį, turi išeitį, o Dievo vaikams ir mirtis yra gyvenimas. Ramūs jau vien dėl to, kad galime veikti vadovaudamiesi protu: ramus žmogus gali apmąstyti, pasverti visus „už“ ir „prieš“, išmintingai apgalvoti savo veiksmų padarinius. Ir tik tada veikti ryžtingai.

Ne tas yra išmintingas, kuris niekada neklysta, bet tas, kuris moka savo klaidas ištaisyti. Jis yra apdairus, nes verčiau suklys dvidešimt kartų, nei pasirinks patogų neveiklumą. Jis niekada nieko nedaro beprotiškai skubėdamas, su absurdišku nutrūktgalviškumu, bet pasveria savo sprendimų riziką ir neatsisako siekti gėrio iš baimės, kad nepavyks. Gyvenime sutinkame viską apgalvojančių, objektyvių žmonių, kurie nesileidžia pagaunami aistros ir nekreipia reikalų į jiems patogią pusę. Beveik instinktyviai pasikliaujame jais, nes jie visada elgiasi gerai ir teisingai, nedemonstruodami nei perdėto pasitikėjimo savimi, nei didžiuodamiesi.

Ši pagrindinė dorybė būtina krikščioniui; tačiau visuomenės santaika bei noras nesukelti problemų ir įtampos nėra galutinis išmintingumo tikslas. Svarbiausia – vykdyti Dievo Valią. Dievas nori, kad būtume paprasti, bet ne vaikiški, kad būtume tiesos draugai, bet ne lengvabūdžiai, nemokantys mąstyti. Protinga širdis įgyja žinojimo¹⁸; o tas žinojimas yra Dievo meilės pažinimas, tvirtas tikras pažinimas, kuris gali mus išgelbėti, visai kūrinijai teikdamas ramybės ir supratingumo, o kiekvienai sielai – amžinąjį gyvenimą.