Punktų sąrašas

Rūpinkimės vynuogynu

Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį²².

Aš norėčiau, kad apmąstytume šį palyginimą mus dominančiu požiūriu. Tradicija šiame pasakojime matė Dievo išrinktosios tautos likimo įvaizdį, ir mums akivaizdžiai parodė, kaip mes, žmonės, į tokią Viešpaties meilę atsakome neištikimybe ir nedėkingumu.

Noriu sustoti kaip tik prie šių žodžių: jis iškeliavo į svetimą šalį. Pirmiausia, padariau išvadą, kad mums, krikščionims, nevalia palikti vynuogyno, kur Viešpats mums leido triūsti. Mes turime skirti savo jėgas šiam darbui, to aptvaro viduje, dirbti prie spaustuvo ir, baigę kasdienį triūsą, pailsėti. Jei leisimės suviliojami patogumais, tai bus tarsi atsakymas Kristui: mano metai priklauso man, o ne Tau! Aš nenoriu rūpintis Tavo vynuogynu.

Viešpats mums dovanojo gyvenimą, jutimus, gebėjimus, nesuskaičiuojamas malones, ir mes neturime teisės pamiršti, kad esame darbininkai tarp daugybės kitų šiuose plotuose, kur Jis mus sukvietė, kad drauge parūpintume maisto kitiems. Tai mūsų vieta – mūsų aptvaras, čia mes turime kasdien dirbti drauge su Juo, įtraukti į atpirkimo darbą²³.

Leiskite primygtinai paklausti: argi tavo laikas priklauso tau? Tavo laikas priklauso Dievui! Gali būti, kad dėl Dievo gailestingumo egoizmas šią akimirką nėra iškerojęs tavo sieloje. Kalbu todėl, kad jei kartais pajustum, jog tavo tikėjimas į Kristų susvyravo. Tada aš tavęs prašau – tavęs prašo Dievas – būk ištikimas savo pasiryžimui pažaboti puikybę, sutramdyti vaizduotę, neleisk sau lengvabūdiškai pasitraukti į nuošalę, dezertyruoti.

Tie padieniai darbininkai aikštėje visą dieną dykinėjo. Tas, kuris užkasė talentą žemėje, tenorėjo „prastumti laiką“; tas, kuris turėjo rūpintis vynuogynu, iškeliavo kitur. Visi jie turi bendrą bruožą – tai abejingumas didžiai užduočiai, kurią Mokytojas patikėjo kiekvienam krikščioniui, – laikyti save Jo instrumentu ir elgtis kaip Jo instrumentai, kad su Juo atpirktume žmoniją; visą savo gyvenimą džiaugsmingai paaukoti sielų gerovei.

Aš dažnai primenu, jog yra trys dalykai, kurie šioje žemėje mums teikia džiaugsmą ir amžinąją laimę danguje: nepalaužiama, jautri, džiaugsminga ir tvirta ištikimybė tikėjimui, pašaukimui, kurį kiekvienas gauna, ir tyrumui. Jei žmogus, kuriam pastojo kelią erškėčiai – geidulingumas, puikybė, ir t. t., savo noru pasiduos šioms blogybėms ir nepasitaisys, bus nelaimingas, nes nusigręžė nuo Kristaus Meilės.

Dar sykį kartoju, kad mes visi turime trūkumų. Tačiau dėl jų negalima užsisklęsti nuo Dievo Meilės, priešingai, tegu jie skatina pasikliauti šia Meile, įsiskverbti į šį dievišką gerumą, saugantį mus, kaip senais laikais karius saugodavo šarvai: šis ecce ego, quia vocasti me²⁶ – štai aš, nes tu mane pašaukei, – čia ir yra mūsų apsauga. Mums nevalia nutolti nuo Dievo tik todėl, kad jaučiamės apimti silpnybių. Mes turime grumtis su savo trūkumais kaip tik todėl, kad Dievas mumis pasitiki.