Punktų sąrašas

Dievas nori, kad būtume šventi

Mes, jūs ir aš, priklausome Kristaus šeimai, nes Jis išsirinko mus prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jo įsūniais savo malonės kilnumo šlovei⁵. Tai, kad Viešpats nepelnytai išsirinko mus, kelia mums labai aiškų tikslą – siekti asmeninio šventumo, kaip primygtinai kartoja šv. Paulius: haec est voluntas Dei: sanctificatio vestra⁶, tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Todėl neužmirškime: tam ir esame Mokytojo avidėje, kad pasiektume šią aukštumą.

Iš atminties nedyla diena, kai labai seniai, eidamas pasimelsti į Valensijos katedrą, atsidūriau prie garbingojo Ridauros kapo. Man papasakojo, kad paklaustas, kiek jam metų, šis tada jau labai senas kunigas tvirtai valensiečių tarme atsakydavo: „Poquets“ – „Visai nedaug! Tik tiek, kiek jų praleidau tarnaudamas Dievui“. Daugelis jūsų nesunkiai galėtų suskaičiuoti metus, prabėgusius nuo tada, kai ryžotės bendrauti su mūsų Viešpačiu, tarnauti jam pasaulyje, savo aplinkoje, dirbdami savo darbą ar atlikdami savo pareigas. Bet tai tik nereikšminga smulkmena. Užtat labai svarbu, kad lyg ugnimi išdegintume sielose vieną tiesą: Kristus visus žmones be išimties kviečia į šventumą, ir todėl kiekvienas iš mūsų turi tobulinti savo vidinį gyvenimą ir kasdien ugdyti krikščioniškąsias vertybes. Ir ne bet kaip, ne vidutiniškai. Ir net ne labai gerai. Bet turime didvyriškai stengtis, stengtis pačia tikriausia šio žodžio reikšme.

Tikslas, kurį jums siūlau arba, tikriau, kurį Dievas nurodo visiems žmonėms, – ne miražas ar nepasiekiamas idealas. Galėčiau pateikti nemažai konkrečių pavyzdžių, kaip paprasti žmonės – moterys ir vyrai, tokie pat kaip jūs ir aš, – sutiko Jėzų quasi in occulto⁷, netikėčiausiose kasdienybės kryžkelėse ir ryžosi sekti paskui Jį, su meile apkabindami savo kiekvienos dienos kryžių⁸. Manau, jog mūsų laikais, visuotinio pairimo, nuosmukio ir nusivylimų, palaidumo ir anarchijos laikais, aktualesnė nei kada nors anksčiau paprasta ir gili mintis, kurią nuo pat ganytojiško darbo pradžios labai noriu išsakyti visai žmonijai: „Pasaulinės krizės – tai šventųjų krizės“.

Apmąstydami Viešpaties žodžius, dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa¹⁴, aiškiai suvokiame savo vienintelį tikslą – šventėjimą, kitaip tariant, turime būti šventi, kad galėtume pašventinti ir kitus. Galbūt it menkutė pagunda mumyse sukirba mintis, jog nedaugelis iš mūsų yra pasiryžę atsiliepti į šį dievišką kvietimą, be to, jaučiame, jog esame netobuli instrumentai. Teisybė, palyginti su visa žmonija, mūsų nedaug ir patys vieni esame nieko verti. Tačiau Mokytojas mums sako: krikščionis yra pasaulio šviesa, druska, raugas, o truputis raugo įraugina visą maišymą¹⁵. Kaip tik todėl nuolat kartojau, jog mums rūpi visos sielos be išimties; Jėzus Kristus atpirko mus visus ir, nepaisydamas mūsų menkumo, pasirenka tik nedaugelį, kad atskleistų, kas yra išganymas.

Kristaus mokinys niekada blogai nesielgs su kitu. Klaidą jis laiko klaida, bet klystantį turi taisyti švelniai, su meile, kitaip negalės jam padėti, negalės jo pašventinti. Reikia sugyventi su kitais, juos suprasti, reikia mokėti atleisti, būti broliškiems ir, kaip patarė šv. Kryžiaus Jonas, nuolat įlieti meilės ten, kur jos nėra, kad meilė pažadintų meilę¹⁶, netgi tokiomis iš pažiūros nesvarbiomis aplinkybėmis, kurios būdingos mūsų profesiniam darbui, šeimyniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Taigi tu ir aš pasinaudosime kiekviena, net banaliausia proga, kad pašventintume tas progas, save ir tuos, kurie dalijasi su mumis kasdieniais rūpesčiais, jausdami, kokia saldi ir viliojanti yra atpirkimo našta.

Tęsdamas šį pokalbį Viešpaties akivaizdoje, pasiremsiu citata, naudota prieš keletą metų, bet ji tebėra aktuali. Tai viena iš šv. Teresės Avilietės minčių: Kiekvienas įvykis, netarnaujantis Dievo garbei, yra niekas, ir net mažiau negu niekas¹⁷. Ar suprantate, kodėl siela paliauja mėgautis taika ir ramybe, kai nutolsta nuo tikslo, kai užmiršta, kad Dievas ją sukūrė šventumui? Stenkitės niekada neprarasti šio antgamtinio požiūrio net laisvalaikio ar poilsio valandomis, kiekvienam taip pat reikalingomis, kaip ir darbas.

Galite pasiekti profesinės veiklos aukštumas, galite pelnyti didžiausią sėkmę, bet jei pamiršite šį antgamtinį požiūrį, kuriuo turi būti pagrįsta visa jūsų žmogiškoji veikla, būsite pasukę apgailėtinai klaidingu keliu.

Bet grįžkime prie mūsų temos. Sakiau, kad net jeigu pelnytumėte didžiausią pasisekimą visuomeninėje sferoje, viešojoje veikloje, darbe, tačiau apleistumėte vidinį gyvenimą ir nutoltumėte nuo Viešpaties, galų gale patirtumėte visišką nesėkmę. Dievo akyse – o tai ir yra svarbiausia – laimi tas, kuris stengiasi elgtis kaip tikras krikščionis. Kito kelio nėra. Štai kodėl pažįstate tiek žmonių, kurie, vertinant jų padėtį žmogiškuoju požiūriu, turėtų būti labai laimingi, tačiau jų gyvenimas slogus, niūrius, jie atrodo be galo džiaugsmingi, tačiau jei bent kiek pasikapstytume po jų sielas, pajustume aitrumą, kartesnį už tulžį. Taip neatsitiks nė vienam iš mūsų, jeigu iš tikrųjų stengsimės nuolat vykdyti Dievo valią, Jį garbinti ir šlovinti, Jo karalystę atskleisti visiems kūriniams.

Jėzaus valtyje

Kaip ir mūsų Viešpats, aš labai mėgstu kalbėti apie valtis ir tinklus, kad šios Evangelijos scenos skatintų mus tvirtai ir konkrečiai pasiryžti. Šv. Lukas pasakoja, kad žvejams plaunant ir adant tinklus ant Genezareto ežero krantų, Jėzus priėjo prie pakrantėje pririštų valčių ir įlipo į vieną jų, kuri buvo Simono. Kaip paprastai Mokytojas įlipa ir į kiekvieno mūsų valtį! Kad apsunkintų mums gyvenimą, skundžiasi kai kurie. Viešpats sutiko mus – jus ir mane – kiekvieną mūsų kelyje, kad švelniai, su meile apsunkintų mums gyvenimą.

Baigęs kalbėti Petro valtyje, Jis paragino žvejus: duc in altum, et laxate retia vestra in capturam!²⁵ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui! Kupini pasitikėjimo Kristaus žodžiais, jie paklūsta ir ištraukia galybę žuvų! Žiūrėdamas į Petrą, kuris, kaip ir Jokūbas su Jonu, negali atsitokėti, Viešpats sako: Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį²⁶.

Tavo valtis – tavo talentai, troškimai, sėkmės – nieko neverta, jei nepatikėsi jos Jėzui Kristui, jei neleisi Jam į ją įžengti, jeigu ją paversi stabu. Vienas su savo valtimi, be Mokytojo, būsi pasmerktas pražūčiai. Nuo gyvenimo audrų ir negandų būsi apsaugotas tik tada, jei šauksies Viešpaties ir priimsi Jo pagalbą. Viską atiduok į Dievo rankas: kad tavo mintys, svajonės, kilnūs žmogiškieji siekiai, tauri meilė pereitų per Kristaus širdį. Kitaip tavo egoizmas anksčiau ar vėliau visa tai nugramzdins į dugną.

Kaip saugu, jei sutinki, kad Dievas vadovautų tavo laivui, kad būtų jo šeimininkas!… saugu net tada, kai, regis, Jo nėra, Jis miega, nesirūpina mumis, kai juodoms sutemoms atslinkus kyla audra. Pasak šv. Morkaus, ir apaštalai buvo atsidūrę panašioje padėtyje, o Jėzus, matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,– nes vėjas buvo jiems priešingas,– apie ketvirtą nakties sargybą ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi... „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo²⁷.

Mano vaikai, žemėje tiek visko dedasi!.. Galėčiau kalbėti jums apie vargus, kančias, skriaudas, kankinimus – nebijau šio žodžio – ir apie daugybės sielų didvyriškumą. Mums kartais atrodo, kad Jėzus miega, mūsų negirdi, tačiau šv. Lukas pasakoja, kaip Viešpats elgiasi su saviškiais: Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jie nurimo, ir stojo tyla. O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“²⁸

Jeigu mes Jam atsiduodame, Jis atsiduoda mums. Mokytoju reikia visiškai pasitikėti, be išlygų Juo pasikliauti, darbais parodyti, jog valtis yra Jo ir mes norime, kad Jis savo nuožiūra tvarkytų viską, kas mums priklauso.

Baigdamas prašau Švenčiausiosios Marijos, kad užtartų mūsų pasiryžimą gyventi tikėjimu, ištverti, būti kupiniems vilties, prisirišusiems prie Jėzaus, tikrai, tikrai, tikrai Jį mylėti, patirti Meilės pilnatvę ir ja džiaugtis, nes labai mylime Dievą, leisti Kristui įžengti į mūsų varganą valtį ir tapti mūsų sielos Šeimininku ir Viešpačiu, nuoširdžiai Jam parodyti, kad visada, dieną ir naktį, stengiamės būti Jo akivaizdoje, nes Jis pašaukė mus tikėti: Ecce ego quia vocasti me!²⁹ – Aš čia, nes Tu mane šaukei, ir mes einame į Jo avidę, išgirdę Gerojo Ganytojo raginimą, neabejodami, jog tikrą laikinąją ir amžinąją laimę rasime tik prisiglaudę Jo šešėlyje.

Iki širdies gelmių mus jaudina šv. Pauliaus žodžiai: Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas¹. Šiandien dar kartą aš keliu šį tikslą sau, ir primenu jums bei visai žmonijai: tai Dievo valia, kad būtume šventi.

Asmeninis šventumas yra būtinas, kad sieloms teiktume tikrąją ramybę, kad pakeistume žemę, ieškotume mūsų Viešpaties Dievo pasaulyje ir pasaulio dalykuose. Kai kalbuosi su daugelio šalių ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonėmis, dažnai esu klausiamas: „Ką galite patarti sutuoktiniams? Laukų darbininkams? Našlėms? Jaunimui?“

Kaskart atsakau, jog turiu tik vieną „receptą“. Ir dažniausiai pabrėžiu, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus skelbė gerąją naujieną visiems be išimties. Taigi vienintelis patarimas toks pat visiems: Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą². Jis kiekvieną šaukia į šventumą ir kiekvieno prašo meilės: jaunų ir senų, viengungių ir susituokusiųjų, sveikų ir ligonių, išsilavinusių ir neraštingų, nesvarbu, kur jie dirba ar gyvena. Tėra vienintelis būdas vis labiau pažinti ir pasitikėti Dievu: bendrauti su Juo malda, kalbėtis, rodyti Jam nuoširdžią savo meilę.