Punktų sąrašas

Kelias akimirkas skirsime Kančios antradienio Mišių tekstams, kad išmoktume atskirti gerąjį dievinimą nuo blogojo. Kalbėsime apie nuolankumą, nes tai dorybė, padedanti mums pažinti ir savo menkumą, ir didybę.

Mūsų menkumas per daug akivaizdus. Nekalbu apie natūralų mūsų ribotumą – šitiek didelių siekių, apie kuriuos svajoja žmogus ir kurių vis dėlto niekada neįgyvendins jau vien dėl pernelyg trumpo laiko. Mąstau apie tai, ką darome blogai, apie nuopuolius, klaidas, kurių galėtume išvengti, bet neišvengiame. Mes nuolat patiriame savo pačių varganumą. Kartais viskas taip susiklosto, kad dar aiškiau matome savo silpnybes ir kaidas. Ką daryti?

Expecta Dominum¹ – pasitikėk Viešpačiu; gyvenk viltimi, pilnas meilės ir tikėjimo, mus ragina Bažnyčia. Viriliter age² – būk stiprus. Argi svarbu, kad esame iš molio, jei sudėjome savo viltį į Dievą? O jei siela patiria nuopuolį, – nors nebūtinai taip turi atsitikti, – jai paskiriami vaistai, kaip daroma kasdieniame gyvenime kūno sveikatos labui; ir viską galima vėl pradėti!

Manau, esate matę, kaip šeima tausoja vertingą, trapų dekoratyvinį daiktą, pavyzdžiui, vazą, kaip ją saugo, kad nesudužtų. Bet vieną dieną vaikas žaisdamas ją numeta ant žemės, ir ši brangenybė suskyla į daugybę šukių. Kaip apmaudu! Tačiau kas nors ima ir tuojau sudeda gabalėlius į krūvą, rūpestingai suklijuoja sudužusį daiktą, ir restauruotas jis vėl atrodo toks pat gražus kaip anksčiau.

O jei tai porcelianinė arba tik molinė vaza, užtenka kelių kniedžių, geležies ar kokio kito metalo vielų, kurios sujungtų šukes. Ir, šitaip pataisyta, ji įgyja nepakartojamo žavesio.

Perkelkime tai į dvasinę plotmę. Kai matom savo silpnybes ir nuodėmes, savo klaidas, – nors Dievo malonei padedant jos būtų ir ne itin didelės, – melskimės ir tarkime mūsų Tėvui: Viešpatie, sukniedyk mano vargingumą, mano trapumą, mano sudužusios vazos molį, ir, sustiprintas savo skausmo ir Tavo atleidimo, aš būsiu tvirtesnis ir gražesnis nei anksčiau! Šią paguodos maldą galime kartoti, kai netvarus mūsų molis suskils į gabalus.

Nesistebėkime, kad esame pažeidžiami, kad sutrinkame dėl mažmožių; pasikliaukite Viešpačiu, visada pasirengusiu padėti: Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?³ Taip bendraudami su savo Dangaus Tėvu, nieko neturime bijoti.

Nuolankumas ir džiaugsmas

Nuo klastūno, nesąžiningo žmogaus gelbėk mane!²⁷ Mišių tekstas mums vėl kalba apie gerąjį dievinimą – mes matom tą prastą molį, iš kurio esame nužiesti, ir visus blogus savo polinkius, todėl maldaujame: Emitte lucem tuam²⁸, siųsk savo šviesą ir savo tiesą, teveda jos mane, – tenuveda prie tavo šventojo kalno. Nesidrovėdamas galiu jums pasakyti, kad susijaudinau skaitydamas šiuos šv. Mišių priegiesmio žodžius.

Kaip turėtume elgtis, kad pelnytume šį gerąjį dievinimą? Evangelijoje skaitome: Jėzus nenorėjo eiti Judėjon, nes žydai jo tykojo nužudyti²⁹. Vien panorėjęs Jis galėjo atsikratyti savo priešų, tačiau naudojo ir žmogiškąsias priemones. Jis, būdamas Dievas ir tasai, kuriam vieno sprendimo būtų pakakę aplinkybėms pakeisti, mums paliko išminties kupiną pamoką – Jis nevyko į Judėją. Jo broliai jam kalbėjo: „Keliauk iš čia į Judėją, kad tavo mokiniai pamatytų, kokius darbus tu darai“³⁰. Jie siūlė Jam pasipuikuoti prieš pasaulį. Ar suprantate tai? Ar suprantate, jog tai yra gerojo dievinimo ir blogojo dievinimo pavyzdžiai?

Gerasis dievinimas: Kas brangina tavo vardą, – skamba atnašavimo giesmė, – tavimi pasitiki, nes tu, Viešpatie, niekad neatmeti tų, kurie ieško tavo pagalbos³¹. Ir tai yra šito sukniedyto molinio indo džiaugsmas, nes Jis neužmiršta varguolių šauksmo³².

Pamaldumas – vaikų meilės išraiška

Pamaldumas, kylantis iš dieviškosios mūsų sūnystės, yra esminė sielos nuostata, pakeičianti visą būtį – persunkianti visas mintis, troškimus, visus širdies polėkius. Ar esate matę, kaip vaikai nesąmoningai mėgdžioja savo tėvus, jų gestus, poelgius?

Taip daro ir geras Dievo vaikas. Nelabai suvokdami nei kaip, nei kokiu būdu pasiekiame nuostabaus sudievinimo, kuris mums padeda įvykius vertinti antgamtiniu tikėjimo požiūriu. Dėl to visus žmones imame mylėti taip, kaip juos myli mūsų dangaus Tėvas, o svarbiausia, jog kasdien vis labiau stengiamės artėti prie Viešpaties. Pabrėžiu: nesvarbu, kad esame silpni – mylinčios mūsų Tėvo rankos mus pakylėja aukštyn.

Esate pastebėję, kad vaikas ir suaugęs griūva skirtingai. Vaikams pargriūti vieni niekai: jiems tai nutinka dažnokai! Jei pargriuvęs vaikas pradeda žliumbti, tėvas pamoko: vyrai neverkia. Viskas baigiasi tuo, kad berniūkštis nurimsta, stengdamasis įtikti tėvui.

Užtat pažiūrėkite, kas būna, kai netekęs pusiausvyros pargriūva ant žemės suaugęs žmogus. Tikrai smagiai nusikvatotume, jei nesulaikytų užuojauta. Be to, kritimas gali turėti sunkių padarinių, juk senam žmogui kaulų lūžiai kartais pražūtingi. Vidiniame gyvenime mes visi turėtume būti quasi modo geniti infantes, kaip maži vaikai, kurie atrodo tarsi guminiai: jie džiūgauja net pargriuvę; jie tuoj pat atsikelia ir toliau juda kruta, nes žino, kad tėvai juos visada paguos.

Jei bandysime daryti kaip jie, klaidingi ir, beje, neišvengiami mūsų klaidingi žingsniai ir vidinio gyvenimo nesėkmės niekada nesukels kartėlio. Žinoma, mums bus skaudu, tačiau nepulsime į neviltį; šypsena suspindės mūsų lūpose, kai prisiminsime, kad esame mūsų Tėvo vaikai, apgaubti Jo Meilės, Jo didingumo, begalinės išminties ir gailestingumo. Per visus tarnavimo Viešpačiui metus aš išmokau būti Dievo vaiku. Dėl to ir jūsų prašau: būkite quasi modo geniti infantes, vaikai, trokštantys Dievo žodžio, Dievo duonos, Dievo maisto, Dievo tvirtumo, kad nuo šiol elgtumėtės kaip tikri krikščionys.

Būkite vaikai. Kuo vaikiškesni būsite, tuo bus geriau. Tai patirtis kunigo, turėjusio daugybę kartų atsikelti per šiuos trisdešimt šešerius metus, bandant uoliai vykdyti Dievo Valią – kokie trumpi ir drauge ilgi buvo tie metai! Man visada padėdavo įsivaizdavimas, kad dar tebesu vaikas, nuolat besiglaudžiantis prie savo Motinos, prie savo Viešpaties Jėzaus Kristaus Širdies.

Į didelius nuopuolius, kurie giliai, kartais nebeatitaisomai sužaloja sielą, mus pastūmėja puikybė, kai pasijuntame pernelyg subrendę, pernelyg pasitikintys savimi. Tada mes nepajėgiame prašyti pagalbos to, kuris galėtų ją suteikti – ne vien Dievo, bet ir draugo, kunigo. Tada vargšė siela, sutrikusi ir pasiklydusi, užsisklendžia savo nelaimėje.

Dabar pat prašykime Dievą, kad niekada neleistų mums pasijusti patenkintiems savimi, bet visuomet stiprintų Jo pagalbos, Jo žodžio, Jo duonos, Jo paguodos, Jo tvirtybės troškimą: rationabile, sine dolo lac concupiscite, sužadinkite savyje norą tapti vaikais. Patikėkite, tai geriausiai padeda nugalėti puikybę. Tai vieninteliai vaistai, kad mūsų elgesys būtų geras, didis, dieviškas. Iš tiesų sakau jums: jeiguneatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę¹⁴.

Mane vėl užplūsta jaunystės prisiminimai. Koks tikėjimo parodymas! Atrodo, aš tebegirdžiu liturgines giesmes, vis dar juntu smilkalų kvapą, matau tūkstančius vyrų, kurių kiekvienas neša po didelę žvakę kaip savo menkumo simbolį, tarsi vaikai, kurie galbūt nedrįsta pažvelgti tėvui į akis. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau Viešpatį, savo Dievą, palikti¹⁵. Atnaujinkime tvirtą pasiryžimą niekada nenutolti nuo Dievo dėl šio pasaulio rūpesčių; auginkime Dievo troškimą kaip vaikai, kurie suvokia savo pačių menkumą ir ieško, nepaliaujamai šaukiasi savo Tėvo.

Vėl sugrįžtu prie to, apie ką jau kalbėjau: reikia išmokti tapti mažutėliu, reikia išmokti būti Dievo vaiku. Turime visiems parodyti, kad nepaisant mūsų prigimtinio silpnumo tikime, jog Dievas mums teiks tvirtą tikėjimą¹⁶, padarys vaisingus mūsų darbus ir mus, tikrus dėl pasirinkto kelio; net ir apmaudžiai suklydę, nedvejodami grįšime į tikrąjį – dieviškosios sūnystės – kelią, kuris veda į plačiai išskėstą mūsų laukiančio Tėvo glėbį.

Kas galėtų pamiršti savo Tėvo rankas? Gal jos nebūdavo tokios meilios, tokios švelnios, tokios jautrios kaip motinos. Bet šių tvirtų stiprių rankų buvome šiltai ir saugiai apglėbti. Ačiū, Viešpatie, už tas tvirtas rankas. Ačiū už tas stiprias rankas. Ačiū už tą širdį, sklidiną švelnumo ir stiprybės. Aš net ketinau Tau padėkoti už savo klaidas. Bet Tu jų nenori! Nors jas supranti, atleidi už jas.

Štai kokios išminties Dievas nori iš mūsų, kai bendraujame su Juo. Pasitelkę matematikos kalbą galėtume sakyti, kad mes lygūs nuliui. Tačiau Dievas, mūsų Tėvas, mus myli tokius, kokie esame! Jei aš, būdamas menkas varganas žmogus, kiekvieną iš jūsų myliu tokį, koks jūs esate, įsivaizduokite, kokia turi būti Dievo meilė, jeigu bent kovojame, bent stengiamės gyventi pagal deramai išugdytą savo sąžinę.

Silpnybė ir atleidimas

Viešpats taip priartėjo prie savo kūrinių, kad mūsų visų širdyje glūdi aukštumų ilgesys, troškimas kilti labai aukštai, daryti gera. Aš skatinu tavyje šiuos siekius, nes noriu, kad įtikėtum pažadu, kurį Jis įdėjo į tavo sielą. Jei tu leisi Jam veikti, – ten, kur esi – būsi naudingas ir labai veiksmingas įrankis. Bailiai neišsisukinėk nuo pasitikėjimo, kurį Viešpats sudėjo į tave, ir dėl pasipūtimo naiviai nesumenkink sunkumų, iškilsiančių tavo, krikščionio, kelyje.

Nesistebėkime. Savo viduje kaip puolusios mūsų prigimties vaisių nešiojamės priešiškumo, priešinimosi malonei pradą – tai gimtosios nuodėmės žaizdos, kurias mūsų nuodėmės vis aštrina. Vadinasi, turime ryžtis kopti aukštyn, imtis dieviškų ir žmogiškų kasdienių darbų, visados vedančių į Dievo Meilę; nuolankiai, atgailaujančia širdimi, pasitikėdami Dievo pagalba ir nuoširdžiai stengdamiesi, tarsi viskas priklausytų tik nuo mūsų pačių.

Tol, kol kovosi, – o kova truks iki pat mirties, – atmink, kad gali išvysti grėsmingai prieš tave kylančius išorės ir vidaus priešus. Be to, tarsi tai būtų dar nepakankamai didelė našta, tavo mintyse ne kartą pabus ankstesnės tavo klaidos, daugybė klaidų. Dievo vardu tau sakau: nenusimink. Jei taip atsitiktų, – nors nebūtinai taip turi atsitikti ir ne dažnai, – paversk tai dingstimi labiau vienytis su Viešpačiu, kuris pasirinko tave savo vaiku ir tavęs neapleis. Jis leidžia šį išbandymą, kad tu labiau Jį mylėtum ir kuo aiškiau pamatytum nuolatinę Jo globą, Jo Meilę.

Prašau – būkite drąsūs. Kristus, atleidęs ant Kryžiaus, toliau teikia mums savo atleidimą Atgailos Sakramentu, ir mes nuolat turimeUžtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio¹⁸, idant pasiektume Pergalę.

Kad ir kas atsitiktų, pirmyn! Įsikibk stipriai į Viešpaties ranką ir suprask, jog Dievas niekada nepralaimi. Jei dėl kokios nors priežasties nuo Jo atitolsti, nuolankiai pradėk iš naujo, būk sūnumi palaidūnu kasdien ir netgi keletą kartų per dieną. Tau reikia savo atgailaujančią širdį gydyti išpažintimi, kuri yra tikras Dievo Meilės stebuklas. Viešpats numazgoja tavo sielą šiuo nuostabiu sakramentu; Jis pripildo tave džiaugsmo ir stiprybės, idant nenusilptum savo kovoje ir nuolatos grįžtum prie Dievo, kad ir kaip tau viskas atrodytų beviltiška. Be to, Dievo Motina, kuri yra ir mūsų Motina, su tikra motiniška meile globoja, remia tave kelyje.