Punktų sąrašas

Aš jums dažnai primindavau jaudinančią Evangelijos sceną: Jėzus sėdi Petro valtyje ir byloja miniai. Ši daugybė paskui Jį sekančių žmonių atgaivino sielų troškulį, kuris sujaudino Jėzaus širdį, ir dieviškasis Mokytojas panoro, kad ir jo mokiniai taip pat uoliai darbuotųsi sielų labui. Pasakęs jiems irtis į gilumą – duc in altum¹ – jis paragino Petrą užmesti tinklus.

Nesigilinsiu į tokias pamokančias šio epizodo detales, bet norėčiau, kad mes apgalvotume Apaštalų Kunigaikščio reakciją išvydus stebuklą: Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!² Neabejoju, jog ši tiesa tinka kiekvienam iš mūsų. Tačiau, patikėkite, per savo gyvenimą mačiau tiek daug žmonių rankomis padarytų malonės stebuklų, kad kasdien vis labiau ir labiau troškau šaukti: Viešpatie, neatsitrauk nuo manęs, nes be Tavęs aš nieko gera negaliu nuveikti.

Štai kodėl labai gerai suprantu Hipono vyskupo šv. Augustino žodžius, kurie skamba lyg nuostabi giesmė laisvei. Jis sakydavo: Dievas, kuris tave sukūrė be tavęs, neišgelbės tavęs, jei pats nedėsi pastangų³, nes bet kada bet kuriam iš mūsų, tau ar man, gresia nelaimė sukilti prieš Dievą, savo netinkamu elgesiu Jį atstumti ar sušukti: mes nenorime, kad šitas mus valdytų⁴.

Vesti vaisius Dievui

Dabar apmąstykime palyginimą apie žmogų, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pašaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą¹⁷. Kiekvienam Jis patikėjo skirtingą sumą, kuria verstųsi Jam nesant. Man rodos, derėtų atkreipti dėmesį į tą, kuris gavo vieną talentą. Jo elgesį mano krašto žmonės pavadintų suktu. Jis galvojo, svarstė savo menku proteliu, kol ryžosi: nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus¹⁸.

Ką šis žmogus veiks, jei užkasė savo darbo įrankį? Jis neatsakingai pasirinko lengviausią kelią: grąžinti tik tai, kas jam buvo patikėta. Jis tuščiai leido minutes, valandas, dienas, metus – visą gyvenimą! Kiti atkakliai dirbo, vertėsi kaip įmanydami, rūpinosi grąžinti šeimininkui daugiau, negu gavo, nes nurodymas buvo labai konkretus: negotiamini dum venio¹⁹, imkitės darbo, kad gautumėte pelno, kol grįš šeimininkas. O šis žmogus nedaro nieko; vėjais leidžia savo gyvenimą.

Tiesa ir teisingumas

Turime nuolat puoselėti žmogiškąsias dorybes, nes nelengva išlikti doriems, kai atsiduriame situacijose, keliančiose pavojų mūsų asmeniniam saugumui. Pagalvokite apie tiesą padorumo aspektu: ar iš tikrųjų ji jau tapo atgyvena? Ar jau įsigalėjo kompromisinis elgesys – noras pagražinti karčią tiesą? Tiesos bijoma. Štai kodėl elgiamasi niekingai: tvirtinama, kad niekas negyvena tiesa, nebesako tiesos, kad visi apsimetinėja ir meluoja.

Laimė, taip nėra. Daug žmonių – krikščionių ir nekrikščionių – pasiryžę paaukoti savo garbę ir gerą vardą dėl tiesos, jie nekeičia savo kailio, nesukčiauja dėl geresnės, pelningesnės vietos po saule. Supratę savo klaidą, jie moka pasitaisyti, nes yra nuoširdūs. Tas, kuris pradėjo meluoti ir kuriam tiesa tėra skambus žodis, slepiantis jo silpnybes, niekada nepasitaiso.

Taip daro mūsų Dievas. Kai grįžta sūnus palaidūnas, iššvaistęs turtą, o baisiausia – užmiršęs tėvą, tasai sako: Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!³³ Mūsų Tėvas – Dievas, kai sugrįžtame pas Jį atgailaudami, turtais paverčia mūsų skurdą, mūsų menkumą – jėga. Ką Jis ketina mums duoti, jei nuo Jo nepasitraukiame, jei kasdien Jį aplankome, jei kalbame švelniais žodžiais, kuriuos patvirtiname darbais, jei visko prašome, pasitikėdami Jo visagalybe ir gailestingumu? Jei sugrįžusiam savo sūnui, kuris buvo Jį išdavęs, Jis iškėlė puotą, ką suteiks mums, kurie stengėmės visada būti šalia Jo?

Taigi ištrinkime iš atminties mums padarytas skriaudas, iškentėtus pažeminimus, kad ir kokie neteisingi, žiaurūs ir šiurkštūs jie buvo, nes Dievo vaikui nedera vesti skriaudų apskaitos. Negalime užmiršti Kristaus pavyzdžio. Be to, mūsų krikščioniškasis tikėjimas nekeičiamas kaip švarkas: jis gali nusilpti, sustiprėti, dingti. Tas antgamtinis gyvenimas stiprina tikėjimą, ir siela išsigąsta vien minties, koks apgailėtinas yra žmogus, praradęs dieviškumą. Tada ji atleidžia ir dėkoja: Dieve mano, kai žvelgiu į savo varganą gyvenimą, nematau jokio akstino tuštybei, juo labiau puikybei, tik randu vis daugiau ir daugiau argumentų, jog turiu visada būti nuolankus ir kupinas atgailos. Ir gerai žinau, kad didžiausias kilnumas – tarnauti.