Punktų sąrašas

Maži dalykai ir kūdikystės gyvenimas

Galvodamas apie tuos iš jūsų, kurie metų metus vis dar svaičioja, puoselėja tuščias vaikiškas svajones, panašiai kaip Tartarenas iš Taraskono apie liūtų medžioklę savo namų koridoriuose, kur gal yra tik kelios žiurkės ir nieko daugiau, taigi, turėdamas galvoje tokius žmones, noriu priminti, kad dieviškoji didybė pasiekiama gerai, uoliai atliekant kiekvienos dienos pareigas, pasiekiama per kovas, kurios džiugina Viešpatį ir apie kurias žino tik Jis ir mes.

Patikėkite, jums nereikės atlikti stulbinančių žygdarbių, nes tokios progos dažniausiai nepasitaiko. Užtat jums netrūks progų įrodyti savo meilę Jėzui Kristui mažais, kasdieniškais dalykais. Sielos didybė atsiskleidžia net smulkmenose, – sako šv. Jeronimas. – Mes žavimės Kūrėju ne tik žvelgdami į dangų ir žemę, į saulę ir vandenyną, į dramblius, kupranugarius, jaučius, arklius, leopardus, lokius ir liūtus. Mes Juo žavimės ir žiūrėdami į mažulyčius padarėlius, tokius kaip skruzdėlės, moskitai, musės, kirmėlaitės ir panašūs gyviai, kuriuos labiau skiriame pagal išvaizdą nei pagal vardus. Žavimės tolygiu meistriškumu, įdėtu ir į didelius, ir į mažus gyvūnus. Taip ir siela, aukodama save Dievui, įdeda tokio pat uolumo ir į mažus, ir į didelius dalykus¹³.

Natūralumas ir paprastumas yra dvi nuostabios dorybės, kurios padeda žmogui priimti Kristaus žinią. O visa, kas painu, komplikuota, visi nuolatiniai išsisukinėjimai yra tartum siena, dažnai trukdanti išgirsti Viešpaties balsą. Prisiminkite, kaip Kristus priekaištauja fariziejams, kad jie gyvena iškreiptame pasaulyje, kuriame reikalaujama mokėti dešimtinę nuo kuokštelio mėtų, krapų ir kmynų, bet pamirštami svarbiausi įstatymo įpareigojimai, teisingumas ir tikėjimas; jie labai stengiasi išgriebti iš lėkštės uodą, bet praryja kupranugarį²².

Ne. Nei kilnus Kristaus nepažįstančiojo – ne dėl jo kaltės, – nei krikščionio gyvenimas neturėtų būti keistas. Tos žmogiškosios dorybės, apie kurias šiandien kalbame, skatina mus daryti tą pačią išvadą. Tas, kuris stengiasi sakyti tiesą, būti sąžiningas, nuoširdus, stiprus, saikingas, dosnus, ramus, teisingas, darbštus ir kantrus, yra iš tiesų žmogus. Taip elgtis gali būti sunku, bet niekada nebus keista. Jei kas nors tuo stebisi, tai reiškia, kad jo žvilgsnį temdo slaptas bailumas ar nepakankamas tvirtumas.

Kai girdime kalbant apie puikybę, galbūt įsivaizduojame despotišką, valdingą elgesį: audringais šauksmais sveikinamas nugalėtojas, kuris žengia kaip koks romėnų imperatorius, palenkdamas galvą po aukštomis arkomis, lyg bijodamas, kad jo šlovinga kakta nekliudytų balto marmuro.

Būkime realistai. Tokia puikybė yra nežabotos vaizduotės vaisius. Formos, su kuriomis turime kovoti, kur kas subtilesnės, bet dažniau pasitaikančios: tai puikybė, iškelianti savo, o ne artimo nuopelnus, tai pokalbių, minčių ir gestų tuštybė, tai ir kone liguistas jautrumas, kai žmogus jaučiasi įžeistas žodžių ir elgesio, kuriuose nesama jokio užgaulumo.

Visa tai gali būti, – ir iš tikrųjų yra – įprasta pagunda. Žmogus pats save laiko saule ir visko, kas jį supa, centru. Viskas privalo suktis apie jį. Ir neretai, liguisto troškimo skatinamas, jis netgi suvaidina skausmą, liūdesį ir ligą tik todėl, kad kiti juo rūpintųsi, jį lepintų.

Daugelį konfliktų dažno žmogaus vidiniame gyvenime sukuria vaizduotė: jie kažką pasakė, ką pagalvos, ar jie mane deramai vertina… Ir ši vargšė siela, pilna apgailėtinos tuštybės, kenčia dėl nepagrįstų įtarinėjimų. Tas nelemtas nuolatinis jos maudulys užkrečiamas, nes ji neįstengia būti nuolanki, nes ji neišmoko pamiršti savęs, dosniai, visa esybe tarnauti kitam iš meilės Dievui.