Punktų sąrašas

Asiliukas vietoj sosto

Grįžkime prie Evangelijos. Pažvelkime į mūsų pavyzdį Jėzų Kristų.

Jokūbas ir Jonas, tarpininkaujant jų motinai, paprašė Kristų, kad leistų jiems sėdėti Jo kairėje ir dešinėje. Kiti mokiniai jais piktinosi. Ką gi atsakė mūsų Viešpats? Kas norėtų taptididžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį¹⁷.

Kitą sykį, pakeliui į Kafarnaumą, Jėzus galbūt ėjo prieky jų, kaip visuomet. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“¹⁸.

Ar toks Jėzaus elgesys nežadina jūsų meilės? Jėzus aiškina mokiniams tikėjimo tiesas ir, kad šie suprastų, pateikia gyvą pavyzdį. Jis pasikviečia vieną iš vaikų, lakstančių po tą namą, ir priglaudžia prie savo širdies. Kokia iškalbinga mūsų Viešpaties tyla! Ja viskas pasakyta: Jis myli tuos, kurie panašūs į vaikus; vėliau priduria, kad šiuo paprastumu, dvasios nuolankumu galop pelnoma galimybė apkabinti Jį ir Tėvą, esantį Danguje.

Artėjant Kančios valandai, norėdamas vaizdžiai parodyti savo karališkąją valdžią, Jis iškilmingai atjoja į Jeruzalę ant asilo! Juk buvo parašyta, kad Mesijas turįs būti nuolankumo karalius: Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio¹⁹.

Per Paskutinę vakarienę Kristus ruošėsi išsiskyrimui su savo mokiniais, o jie, kaip visada, vėl ėmė ginčytis ir aiškintis, kuris iš jų, išrinktųjų, yra svarbiausias. Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs²⁰.

Jis vėl moko pavyzdžiu, darbais. Jėzus nusilenkia ir su meile patarnauja savo mokiniams, kurie ginčijasi apimti pasipūtimo ir tuštybės. Paskui, sugrįžęs prie stalo, klausia: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‚Mokytoju’ ir ‚Viešpačiu‘, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“²¹. Toks mūsų Kristaus jautrumas mane jaudina. Juk Jis nesako: „Jei aš tai darau, ar jūs neturėtumėte dar labiau stengtis?“ Jis elgiasi su jais kaip su sau lygiais, neverčia tarnauti: Jis švelniai prikiša šiems žmonėms dosnumo stoką.

Kaip ir dvylika savo pirmųjų mokinių, Jėzus gali mus pamokyti, ir Jis tai daro nuolat: exemplum dedi vobis²² – aš jums daviau nuolankumo pavyzdį. Aš tapau tarnu, kad jūs išmoktumėte romia ir nuolankia širdimi tarnauti visiems žmonėms.

Sekmadienis in albis man primena seną ir maldingą mano krašto tradiciją. Šią dieną, kai liturgija mus kviečia dvasiniam maistui – rationabile, sine dolo lac concupiste¹, trokškite dvasinio, neatmiešto pieno – buvo įprasta Šventąją Komuniją nešti ligoniams, ir ne tik sunkiai sergantiems, kad jie atliktų velykinę priedermę.

Kai kuriuose dideliuose miestuose parapijos rengdavo eucharistines procesijas. Prisimenu, kai būdamas studentas pagrindinėje Saragosos gatvėje matydavau einančias net tris procesijas, daugybę vyrų, vien tik vyrų, nešančių dideles degančias žvakes. Jie lydėjo Viešpatį Švenčiausiajame Sakramente, kupini nuoširdaus tikėjimo, nepalyginamai didesnio negu jų didžiulės, daug sveriančios žvakės.

Praėjusią naktį keletą kartų nubudęs, aš vis kartojau trumpą Šventraščio frazę: quasi modo geniti infantes², kaip naujagimiai… Manau, kad šis Bažnyčios kvietimas tinka visiems, jaučiantiems savo dieviškąją sūnystę. Nors mums dera būti labai pamaldiems, labai tvirtiems, ryžtingiems, stiprios valios, kad galėtume daryti įtaką savo aplinkai, tačiau puiku Dievo akivaizdoje jaustis mažais vaikais!

Mes – Dievo vaikai

Quasi modo geniti infantes, rationabile, sine dolo lac concupiscit³, – kaip naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno. Šie šv. Petro žodžiai yra nuostabūs, ir gerai suprantu, kodėl liturgijoje dar priduriama: exsultate Deo adiutori nostro: iubilate Deo Jacob⁴, – smagiai giedokite Dievui, mūsų gynėjui, šaukite iš džiaugsmo Jokūbo Dievui, kuris taip pat yra mūsų Tėvas ir Viešpats. Bet norėčiau, kad šiandien mes, jūs ir aš, mąstytume ne apie Švenčiausiąjį altoriaus Sakramentą, pažadinantį mūsų širdyje didžiausią troškimą šlovinti Jėzų, o apie dieviškosios sūnystės tikrumą bei jos svarbą tiems, kurie iš tiesų trokšta krikščioniškai gyventi.

Ir savo Motinai Šventajai Marijai visada būsime maži³⁰, nes Ji atveria kelią į dangaus karalystę, kuri duota mažutėliams. Mums nevalia nutolti nuo Dievo Motinos. Kaip Ją pagerbsime? Bendraudami, kalbėdamiesi su Ja, rodydami savo meilę, prisimindami Jos žemiškojo gyvenimo epizodus, pasakodami Jai apie savo kovas, pasisekimus, nesėkmes.

Šitaip atrasime maldų Marijai prasmę, tarsi melstumėmės pirmą sykį, nors Bažnyčioje visada taip meldžiamės. Kas yra Sveika Marija ir Viešpaties Angelas, jei ne karštas dieviškosios Motinystės pašlovinimas? Ir kalbant šventąjį Rožinį, šitą nuostabią maldą, kurią visados patarsiu kalbėti visiems krikščionims, nuostabaus Marijos elgesio slėpiniai, kurie yra ir pagrindiniai mūsų tikėjimo slėpiniai, vienas paskui kitą įsismelkia į mūsų protą ir širdį.