Punktų sąrašas

Žiūrėkite: Viešpats trokšta mus vesti nuostabiu, dievišku ir žmogišku keliu, – džiaugsmingo pasiaukojimo, laimės, susipynusios su skausmu, savęs atsižadėjimo keliu. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs²⁴. Šį patarimą visi esame girdėję. Pasiryžkime to siekti, kad Viešpats galėtų mumis pasikliauti ir kad visose pasaulio kryžkelėse, Dievui padedant, mes būtume druska, raugas ir šviesa. Būk su Dievu, kad šviestum, kad viskam suteiktum skonį, kad būtum raugas, kildinantis tešlą.

Tačiau nepamiršk, jog ne mes patys esame šios šviesos šaltiniai, o ją tik atspindime. Ne mes patys gelbėjame sielas, skatindami gerai elgtis: mes esame tik geresni ar prastesni Dievo išganingų planų įrankiai. Jei vieną dieną pamanytume, kad gėris, kurį darome yra tik mūsų darbas, mus vėl apimtų puikybė, dar baisesnė nei anksčiau, – druska netektų skonio, raugas sugestų, o šviesa taptų tamsybe.

Žvejybos darbai

Štai siunčiu daug žvejų, kad juos sužvejotų⁸, – byloja Viešpats. Taigi, Viešpaties žodžiais, didžioji mūsų paskirtis – žvejyba. Kartais kalbant ar rašant pasaulis lyginamas su jūra. Šiame palyginime yra tiesos. Žmonių gyvenime, kaip ir jūroje, būna tylių ir audringų laikotarpių, ramybės ir viesulų. Žmonės dažnai atsiduria atšiauriuose vandenyse, juos blaško didžiulės bangos; jie sunkiai grumiasi su audromis ir negandomis, jie slegiami nusiminimo netgi tada, kai atrodo linksmi, trykštantys džiaugsmu: kvatojimu jie stengiasi nuslėpti savo neviltį, liūdesį, savo gyvenimą be meilės ir tarpusavio supratimo. Jie ryja vieni kitus lyg žuvys.

Dievo vaikų uždavinys – padaryti taip, kad visi žmonės savo noru eitų į dieviškuosius tinklus ir mylėtų vienas kitą. Jei esame krikščionys, turime tapti tokiais žvejais, apie kuriuos kalba pranašas Jeremijas. Jis pavartojo metaforą, kurią mėgdavo kartoti Jėzus Kristus: Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais⁹, – tarė Jis Petrui ir Andriejui.

Mes lydėsime Kristų į šią dievišką žvejybą. Jėzus stovi prie Genezareto ežero, ir minios būriuojasi aplinkui. Jos veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio¹⁰. Kaip šiandien! Ar nematote panašumo? Žmonės trokšta išgirsti Dievo žodį, nors gal išoriškai tai ir slepia. Kai kurie galbūt pamiršo Kristaus mokymą; kiti – ne dėl savo kaltės – niekada apie jį nėra girdėję ir laiko religiją neprieinamu dalyku. Bet patikėkite: anksčiau ar vėliau ateina metas, kai sielai to negana: jai nebeužtenka įprastinių aiškinimų, netikrų pranašų mitai jos netenkina. Ir nors to dar nepripažindami, žmonės pajunta poreikį savo dvasinį alkį malšinti Viešpaties mokymu.

Paklausykime šv. Luko pasakojimo: Jėzuspamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.¹¹ Baigęs kalbėti, liepė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.¹² Kristus yra valties šeimininkas; tai Jis parengia visus darbui – tam ir atėjo į pasaulį, kad Jo broliai atrastų Tėvo šlovės ir meilės kelią. Ne mes išgalvojome krikščioniškąjį apaštalavimą. Mes, žmonės, tik trukdome Jam savo nerangumu, silpnu tikėjimu.

Simonas Jėzui tarė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome“¹³. Atsakymas, regis, teisingas. Jie visada žvejodavo naktį, bet kaip tik šioji buvo nesėkminga. Ar verta žvejoti dieną? Tačiau Petras tiki Viešpačiu: „… dėl tavo žodžio užmesiu tinklus”¹⁴. Nusprendžia daryti, kaip patarė Kristus. Pasikliaudamas Viešpaties žodžiu, jis imasi darbo. Ir kas atsitinka?.. jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo¹⁵.

Jėzus, išplaukdamas su mokiniais į jūrą, turėjo galvoje ne tik šią žvejybą. Todėl, kai Petras puola Jėzui į kojas, nuolankiai prisipažindamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“, mūsų Viešpats jam atsako: „Nebijok! Nuo šiol jaužmones žvejosi“¹⁶. Ir šiai naujai žvejybai niekada netruks dieviško veiksmingumo: apaštalai, nors ir turėdami silpnybių, yra didelių stebuklų įrankiai.

Stebuklai kartosis

Jei mes nuolatos kovosime, siekdami šventumo kasdieniame gyvenime, kiekvienas pagal savo padėtį, užimamą pasaulyje, ir savo profesinėje veikloje, drįstu tvirtinti, kad Viešpats pavers mus įrankiais, gebančiais daryti, jei reikės, nepaprastus stebuklus. Mes grąžinsime šviesą akliesiems. Kiekvienas galėtų papasakoti daugybę pavyzdžių, kaip beveik nuo gimimo aklas praregi – išvysta Kristaus šviesos spindesį. Kitas buvo kurčias, dar kitas – nebylys, jie negalėjo girdėti, ar ištarti žodžio kaip Dievo vaikai… Išsigrynino jų pojūčiai – jie jau girdi ir kalba kaip žmonės, o ne kaip gyvuliai. In nomine Iesu!¹⁷ Jėzaus vardu apaštalai grąžina gebėjimą vaikščioti luošiui, negalėjusiam daryti nieko naudingo, ir – tinginiui, kuris žinojo, kokios jo pareigos, bet jų nevykdė… Viešpaties vardu, surge et ambula!¹⁸ – kelkis ir vaikščiok!

Dar kitas, miręs, jau atsiduodantis lavonu, išgirdo Dievo balsą, kaip tada, per Najino našlės sūnaus stebuklą: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“¹⁹ Mes darysime stebuklus kaip Jėzus, kaip pirmieji apaštalai. Šiuos stebuklus galbūt jau patyrėm – tu ir aš : gal mes buvome akli ar kurti, ar luoši, arba dvokėme kaip numirėliai, o Viešpaties žodis mus prikėlė iš mūsų sugniužimo. Jei mylime Kristų, nuoširdžiai Juo sekame, jei tik Jo, o ne savęs ieškome, Jo vardu galėsime kitiems perduoti tai, ką dovanai patys esame gavę.

Šv. Jonas rašo, jog mokiniainepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“²⁷ Šis Kristaus gyvenimo epizodas mane džiugina. Šitaip kalba Jėzus Kristus, Dievas, jau turintis šlovingąjį kūną! „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.²⁸ Dabar mokiniai susivokia. Jie prisimena, ką daugybę kartų girdėjo iš paties Mokytojo lūpų: žmonių žvejai, apaštalai. Ir jie suvokia, kad viskas įmanoma, nes žvejybai vadovauja Jis.

Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“²⁹ Meilė atpažįsta iš tolo. Meilė pirmoji pajaučia ir atsiliepia. Tas apaštalas jaunuolis, paskatintas nuoširdaus jausmo Viešpačiui, – o jis mylėjo Kristų visa savo tyra ir švelnia širdimi, sušunka: „Tai Viešpats!“

Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, nes buvo neapsirengęs, ir šoko į ežerą.³⁰ Petras – tai tikėjimas. Todėl šoka į vandenį, pagautas nuostabios drąsos. O ką galime padaryti mes, pilni Jono meilės ir Petro tikėjimo?

Sielos priklauso Dievui

Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų uolekčių – ir atitempė tinklą su žuvimis.³¹ Jie tuojau sudeda žuvis prie Viešpaties kojų, nes tai Jo žuvys. Ir kad mes žinotume, jog sielos priklauso Dievui, jog niekas šioje žemėje negali jų savintis, kad Bažnyčios apaštalavimas – jos skelbiama Geroji naujiena ir išganingoji veikla paremta ne žmonių autoritetu, o Dievo malone.

Jėzus Kristus triskart klausia Petro, tarsi norėdamas jam suteikti dar vieną galimybę atsiteisti už tai, kad tris kartus Jo išsigynė. Petras jau suprato, koks jis silpnas, kokie paiki tie drąsūs pažadai. Štai kodėl jis viską atiduoda į Kristaus rankas. „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu. <…> Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“³² O ką atsako Kristus? „Ganyk mano avinėlius. <…>Ganyk mano avis.“³³ Ne tavo, ne jūsų – mano! Nes Jis sukūrė žmogų, jį atpirko, Jis atpirko kiekvieną sielą, kartoju – kiekvieną savo Krauju.

Pasak donatistų, V amžiuje kovojusių prieš katalikus, Augustinui, Hipono vyskupui, nevalia skelbti tiesos, nes jis buvo didelis nusidėjėlis. O šv. Augustinas tarsi pakužda tikėjimo broliams tokį atsakymą: Augustinas yra Katalikų Bažnyčios vyskupas; jis neša savo naštą, už kurią turės duoti ataskaitą Dievui. Aš jį pažinau iš gerų žmonių. Jei jis yra blogas, pats tai žino; jei geras, vis tiek ne į jį savo viltį sudėjau. Nes pirmutinis dalykas, kurio išmokau Katalikų Bažnyčioje, – tai nedėti vilčių į žmogų.³⁴

Mes apaštalaujame, bet tai ne mūsų apaštalavimas. Ką galėtume pasakyti? Tai Kristaus apaštalavimas, mes esame tik vykdytojai, nes Jis to nori. Jis liepė mums: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“³⁵. Klaidos yra mūsų, o vaisiai – Viešpaties.