Punktų sąrašas

Bartimiejaus tikėjimas

O šį kartą šv. Morkus pasakoja mums apie kito neregio išgijimą. Iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio¹⁰. Išgirdęs didelį triukšmą, kurį kėlė minia, neregys paklausė: Kas tai? Jam buvo atsakyta: tai Jėzus iš Nazareto. Tuomet jo siela užsiliepsnojo tokiu tikėjimu į Kristų, kad jis pradėjo šaukti: Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs¹¹.

O štaitu, sustojęs tokio trumpo mūsų gyvenimo kelkrašty, – ar nenori taip pat šaukti? Tu, kuriam stinga šviesos, kuriam reikia daugiau malonių, idant ryžtumeisi siekti šventumo, – ar nejauti didžiulio noro maldauti: Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Kokia nuostabi ši trumpa malda – dažnai ją kartokite!

Patariu jums: neskubėdami apmąstykite akimirkas prieš įvykstant stebuklui, kad įsisąmonintumėte šią tokią aiškią mintį – kaip skiriasi gailestingoji Jėzaus Širdis ir mūsų vargšės širdys! Toji mintis jums visada padės, ypač išmėginimo, pagundos valandą arba kai reikia didžiadvasiškumo atliekant kuklias kasdienio gyvenimo priedermes, ar tomis akimirkomis, kai reikia herojiškumo.

Daugelis jį draudė, kad nutiltų¹². Kaip ir tave, kai pajutai, jog Jėzus praėjo pro pat tave. Širdis ėmė smarkiau plakti, ir tu ėmei šaukti, apimtas vidinio nerimo. Tada tavo draugai, papročiai, patogus gyvenimas, aplinka, viskas tave stabdė: nutilk, nešauk. Kam šaukti Jėzų? Netrukdyk Jo!

Tačiau vargšas Bartimiejus jų neklausė. Priešingai, jis dar garsiau šaukė: Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Viešpats, girdėjęs jį nuo pat pradžios, leido jam atkakliai melstis. Kaip ir tau. Jėzus išgirsta pirmąjį mūsų sielos šauksmą, bet laukia. Jis nori, kad būtume tvirtai įsitikinę, jog mums Jo reikia. Jis nori, kad mes Jo atkakliai maldautume, kaip tasai neregys prie kelio, vedančio iš Jericho. Sekime Juo. Net jei Dievas nesuteikia akimirksniu to, ko mes Jį prašome, net jei žmonės stengiasi atitraukti mus nuo maldos, nesiliaukime Jį prašyti¹³.

Tikėjimas, patvirtinamas darbais

Iš karto užsimezga dieviškasis dialogas, nuostabus dialogas, labai jaudinantis, uždegantis, nes dabar Bartimiejus – tai tu ir aš. Kristus klausia: Qui tibi vis faciam? Ko nori, kad tau padaryčiau? Neregys atsako: Rabuni, kad praregėčiau¹⁶. Kaip logiška! O tu pats ar matai? Ar tau niekada nėra nutikę tarsi šiam Jericho neregiui? Negaliu pamiršti, kaip prieš daugelį metų, apmąstęs šiuos žodžius ir supratęs, kad Jėzus kažko iš manęs laukė, – tada visai neįsivaizdavau ko, – aš ištariau: Viešpatie, ko Tu nori? Ko manęs prašai? Nujaučiau, jog Viešpats mane kviečia vildamasis dar kažko kito, ir šis Rabboni, ut videam – „Mokytojau, kad praregėčiau“ – mane paskatino Kristaus maldauti, be atvangos Jam kartoti: „Viešpatie, tegu išsipildo tai, ko Tu nori“.

Dabar toliau apmąstykime Marijos dieviškosios Motinystės paslaptį tyliai melsdamiesi, iš sielos gelmių tardami: O Švenčiausioji Mergele, o Dievo Motina! Tas, kurio negalėjo sulaikyti dangus, užsidarė tavo įsčiose ir įgavo žmogaus pavidalą¹³.

Įsiklausykite į žodžius, kuriuos liturgija šiandien kartoja: tebūnie palaimintos Mergelės Marijos įsčios, kurios priėmė Amžinojo Tėvo Sūnų¹⁴. Tai senas ir naujas, žmogiškas ir dieviškas šūksnis. Sakoma Viešpačiui, kaip kai kur yra paprotys sakyti, norint pagerbti kokį nors asmenį: Tebūnie palaiminta motina, kuri tave pagimdė!

Kaip mumyse augs dieviškosios dorybės, jei nuoširdžiai bendrausime su Marija, mūsų Motina! Nesidrovėkime ištisą dieną kartoti – širdimi, nes žodžiai nereikalingi, – tylias trumputes maldas. Krikščioniškas pamaldumas sutelkė daug nuoširdaus šlovinimo žodžių litanijoje, kalbamoje po šventojo rožinio. Bet kiekvienas gali juos papildyti, apiberti Mariją naujais pagyrimais, tyliai sakyti tai, ko nedrįstame ištarti garsiai iš švento drovumo, kurį Ji supranta ir pateisina.

Galiausiai patariu tau, jei to dar nepadarei, pačiam patirti motinišką Marijos meilę. Negana žinoti, kad Ji – Motina, apie Ją galvoti ir kalbėti. Ji – tavo Motina, o tu Jos sūnus, Ji tave myli taip, lyg būtum Jos vienintelis sūnus šiame pasaulyje. Todėl ir elkis su Ja kaip su Motina: pasakok viską, kas tau nutinka, gerbk Ją, mylėk. Niekas už tave to nepadarys geriau nei tu pats.

Ir būk tikras, kad eidamas šiuo keliu netrukus patirsi Kristaus meilės pilnatvę ir įsitrauksi į neprilygstamą Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios gyvenimą. Iš jo semsies jėgų klusniai vykdyti Dievo Valią, degsi troškimu tarnauti visiems žmonėms. Būsi toks krikščionis, koks kartais svajoji būti: kupinas meilės ir teisingumo darbų, linksmas ir stiprus, supratingas kitiems ir reiklus sau.

Tai mūsų tikėjimo stiprybė. Glauskimės prie Šventosios Marijos, kuri nepailsdama nuolatos mus lydės.

Mes pradedame žodinėmis maldomis, kurias daugelis iš mūsų kartojome dar būdami vaikai: tai paprastos, nuoširdžios frazės, skirtos Dievui ir Jo Motinai – mūsų Motinai. Dar ir dabar kas rytą vakarą kalbu pasiaukojimo maldą, kurios mane išmokė tėvai: ODievo Motina, mano Motina, aš visiškai pasiaukoju Tau. Ir kaip sūnaus meilės įrodymą šiandien pašvenčiu Tau savo akis, ausis, liežuvį, širdį... Argi tai nėra kontempliacijos pradžia, akivaizdi nuoširdaus pasitikėjimo Dievu išraiška? Ką susitikę sako vienas kitą mylintys žmonės? Kaip jie elgiasi? Jie paaukoja mylimam asmeniui visą savo esybę, viską, ką turi.

Iš pradžių viena maldelė, paskui kita, trečia... Kol šis uolumas ima rodytis nepakankamas, nes žodžiai tokie menki… Ir tada žmogus visa širdimi atsiveria Dievui, neatplėšdamas nuo Jo žvilgsnio. Apimtas jaudulio, susižavėjimo. Kol nepaisydami savo klaidų ir ribotumo stengiamės kuo tobuliau atlikti savo pareigas, mūsų siela karštai trokšta atsiplėšti nuo kasdienybės. Ji veržiasi Dievop lyg geležis prie magneto. Žmogus, pagautas švelnaus jaudulio, pradeda vis labiau mylėti Jėzų.