Punktų sąrašas

Darbą pradėti geba visi, jį užbaigti – nedaugelis. Ir pastariesiems turime priklausyti mes, tie, kurie stengiamės elgtis kaip Dievo vaikai. Neužmirškite: tik darbai, pabaigti su meile, tik darbai atlikti iki galo, pelno Viešpaties pagyrimą, kaip Šventajame Rašte pasakyta: Reikalogalas vertesnis už jo pradžią¹.

Jau turbūt esu pasakojęs šį atsitikimą kitų pašnekesių metu; vis dėlto noriu jį vėl priminti, nes jis labai vaizdingas ir pamokantis. Kartą Romos Katalikų Apeigyne ieškojau maldos palaiminti paskutiniam pastato akmeniui – pačiam svarbiausiam, nes jis simbolizuoja daugelio žmonių ilgai trukusį, sunkų, atkaklų ir ištvermingą darbą. Kaip nustebau jos neradęs ir turėjau pasitenkinti benedictio ad omnia – bendruoju palaiminimu. Man pasirodė, jog tokia spraga Apeigyne neįmanoma, ir aš ėmiausi vėl iš lėto skaityti jo turinį, bet veltui.

Daugelis krikščionių nėra įsisąmoninę, kad siekdami gyvenimo vienovės, kurios Viešpats tikisi iš savo vaikų, turi labai kruopščiai atlikti savo pareigas, jas pašventinti, nepamiršti net menkiausių smulkmenų.

Mes negalime Viešpačiui aukoti to, kas pagal mūsų žmogiškąsias išgales nekruopščiai, netobulai, nepareigingai padaryta, nors tai būtų patys smulkiausi dalykai: Dievas nemėgsta prastai atlikto darbo. Nesveikos atnašos neaukosite, – perspėja mus Šventasis Raštas, – nes ji nebus tinkama jūsų labui². Todėl kiekvieno mūsų triūsas, kuriam skiriame savo laiką ir jėgas, turi būti priimtina atnaša Kūrėjui, operatio Dei – Dievo darbas ir darbas Dievui: trumpai tariant, nepriekaištingai, gerai padarytas darbas.

Darbas kaip dalyvavimas dieviškojoje galioje

Nuo pat sukūrimo pradžios žmogus turėjo dirbti. Ne aš tai sugalvojau. Vos atsivertę Šventąjį Raštą, jau pirmuosiuose puslapiuose galime perskaityti, kad prieš nuodėmei įeinant į pasaulį, o per nuodėmę ir jos padariniams – mirčiai, kančioms ir vargams⁵ – ištinkant žmoniją, Dievas sukūrė iš žemės dulkių Adomą, o jam ir jo palikuonims – šį tokį gražų pasaulį ut operaretur et custodiret illum⁶, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.

Taigi turime patikėti, kad darbas yra nuostabi tikrovė, mums duodama kaip nepermaldaujamas įstatymas, kuriam mes visi vienaip ar kitaip esame pavaldūs, nors kai kurie žmonės ir nori nuo jo išsisukti. Supraskite: ši priedermė – ne pirmosios nuodėmės padarinys, juo labiau – ne dabartinių laikų atradimas. Tai mums šioje žemėje Dievo patikėta priemonė tapti Jo kūrybinių galių dalininkais, kad užsidirbtume duoną ir rinktume vaisių amžinajam gyvenimui⁷: žmogus gimsta dirbti, kaip paukščiai skristi⁸.

Jūs man atsakysite, kad praėjo daug amžių ir kad nėra daug taip manančių, kad daugelis galbūt triūsia dėl įvairiausių kitokių priežasčių: vieni – dėl pinigų, kiti – kad išlaikytų šeimą, dar kiti – trokšdami įgyti tam tikrą visuomeninę padėtį, ugdyti savo gebėjimus, patenkinti aistras, prisidėti prie socialinės pažangos. Apskritai darbą jie laiko būtinumu, kurio negalima išvengti.

Susidurdami su šiuo siauru, egoistišku, niekingu požiūriu, tu ir aš turime prisiminti ir priminti kitiems, jog esame Dievo vaikai, kuriuos mūsų Tėvas kviečia kaip ir Evangelijos palyginimo veikėjus: Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne⁹. Patikėkite, jei kasdien stengsimės atlikti savo asmenines priedermes, lyg Dievas būtų mūsų prašęs, išmoksime užbaigti savo darbą kuo tobuliau ir žmogiškai, ir antgamtiškai. Galimas daiktas, kad kurią nors dieną pamaištausime tarsi pirmasis sūnus, kuris atsakė: Nenoriu¹⁰. Bet gailėsimės, pasitaisysime ir dar uoliau stengsimės vykdyti savo pareigas.

Atleiskite už šį nukrypimą, ir nors nenutolome nuo temos, sugrįžkime prie pagrindinės minties. Įsidėmėkite, jog profesinis pašaukimas yra esminė, neatskiriama krikščionio gyvenimo dalis. Viešpats nori, kad būtumėte šventi toje vietoje, kur esate, dirbdami savo darbą, kurį pasirinkote dėl vienos ar kitos priežasties: man visi darbai atrodo geri ir kilnūs, jei neprieštarauja dieviškajam įstatymui, ir yra tinkami, kad būtų pakylėti į antgamtinį lygį, tai yra įsilietų į Meilės srovę, neatsiejamą nuo Dievo vaiko gyvenimo.

Man visada nepatogu, kai kas nors, kalbėdamas apie savo darbą, dedasi auka, ima skųstis, kad darbas trunka nežinia kiek valandų per dieną, nors iš tikrųjų tas žmogus neatlieka nė pusės darbų, kuriuos padaro daugelis jo kolegų, galbūt plušančių tik iš egoistinių arba grynai žmogiškų paskatų. Kiekvienas iš mūsų, čia esančių, ir dabar besikalbančių su Jėzumi, dirba labai konkretų darbą: yra gydytojas, advokatas, ekonomistas… Tik pagalvokite apie savo kolegas, kurie yra profesionalūs, sąžiningi, paslaugūs. Ar jie neatiduoda šiam darbui daug dienos ir net nakties valandų? Ar nieko negalime iš jų pasimokyti?

Apie tai kalbėdamas, aš analizuoju ir savo elgesį ir turiu jums prisipažinti, jog kai sau užduodu šį klausimą, pajuntu gėdą ir tuoj pat noriu atsiprašyti Dievo, nes matau, kad mano atsakymas toks silpnas, toks nutolęs nuo misijos, kurią mums Dievas skyrė pasaulyje. Kristus, – rašo Bažnyčios Tėvas, – mus paliko šiame pasaulyje, kad mes būtume kaip žibintai, kad taptume kitų žmonių mokytojais, kad veiktume kaip mielės, kad gyventume tarp žmonių kaip angelai, kaip suaugusieji tarp vaikų, kaip dvasingos būtybės tarp racionalių asmenų, kad būtume sėkla, kad duotume vaisių. Jei mūsų gyvenimas taip švytėtų, mums nereikėtų atverti burnos. Žodžiai būtų nereikalingi, jei mes galėtume parodyti savo darbus. Nebūtų nė vieno pagonio, jei būtume tikri krikščionys¹².

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms¹⁴. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae¹⁵, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose¹⁶.