Punktų sąrašas

Žmogiškosios dorybės

Ir tokiam pasaulietiškam mentalitetui, ir kitoms mąstymo formoms, kurias galėtume pavadinti pietistinėmis, krikščionis nesuvokiamas kaip vientisas žmogus. Pasak atstovaujančių pirmiesiems, Evangelijos reikalavimai užgniaužia žmogiškąsias galimybes; pasak antrųjų, puolusi prigimtis kelia pavojų tikėjimo grynumui. Rezultatas yra toks pat: nesuvokiama Kristaus Įsikūnijimo prasmė, nežinoma, kad Žodis tapo kūnu, žmogumi, ir gyveno tarp mūsų⁶.

Mano, žmogaus, krikščionio ir kunigo, patirtis sako ką kita: nėra tokios širdies, kurioje, kad ir kaip ji būtų nugrimzdusi į nuodėmes, it žarija pelenuose nerusentų kilnumo kibirkštėlė. Kai aš belsdavausi į tas širdis Kristaus žodžiu, jos visuomet atsiliepdavo.

Šiame pasaulyje daug žmonių nebendrauja su Dievu. Galbūt jie niekada nėra girdėję dieviškojo žodžio arba jį yra pamiršę. Tačiau tai nuoširdūs, sąžiningi, mokantys užjausti ir garbingi žmonės. Drįstu tvirtinti, kad tas, kuriame glūdi tokios patrauklios savybės, gali būti dosnus Dievui, nes žmogiškosios dorybės yra dieviškųjų dorybių pagrindas.

Tiesa, vien mūsų sugebėjimų nepakanka: niekas neišsigelbsti be Kristaus malonės. Tačiau jei žmogus turi ir puoselėja dorumo, sąžiningumo pradą, Dievas palengvins jam kelią; jis galės tapti šventas, nes mokėjo gyventi kaip gėrio žmogus.

Jūs tikriausiai matėte ir priešingų pavyzdžių: tiek daug žmonių sakosi esą krikščionys, nes buvo pakrikštyti ir priima kitus sakramentus, o iš tiesų yra neištikimi, melagiai, nenuoširdūs ir pasipūtę… Jie greitai palūžta. Lyg žvaigždės, kurios akimirką sužimba danguje ir ūmai užgęsta.

Jei prisiimame Dievo vaikų atsakomybę, Jis trokšta, kad būtume labai žmogiški. Kad galvomis liestume dangų, bet kojomis tvirtai stovėtume ant žemės. Norint būti krikščionimis, negalima paliauti buvus žmonėmis ar nebeugdyti dorybių, būdingų netgi tiems, kurie nepažįsta Kristaus. Kiekvieno krikščionio kaina – atperkantis mūsų Viešpaties Kraujas, ir – pabrėžiu – Viešpats nori, kad būtume labai žmogiški, labai dieviški, stengtumės kasdien būti panašūs į Kristų, kuris yra perfectus Deus, perfectus homo.

Negalėčiau pasakyti, kokia žmogiškoji dorybė yra svarbiausia: viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Kita vertus, pats klausimas yra beprasmis, nes neužtenka puoselėti vieną ar kelias dorybes, turime stengtis įgyti ir praktikuoti visas. Jos susipynusios tarpusavyje, todėl, stengdamiesi būti nuoširdūs, tampame teisingi, kupini džiaugsmo, išmintingi ir ramūs.

Samprotavimai, kad asmeninės ir socialinės dorybės yra skirtingos, manęs neįtikina. Nėra dorybės, kuri derėtų su egoizmu; visos jos būtinai randa atgarsį mūsų ir mus supančiųjų sielose. Visi esame žmonės, visi esame Dievo vaikai, todėl negalime gyvenimo įsivaizduoti kaip karštligiško pasiruošimo puikiam curriculum ar sėkmingai karjerai. Visi turime jaustis vieningi, o malonės lygmenyje esame susieti antgamtiniais šventųjų bendravimo saitais.

Be to, turime įsisąmoninti, kad apsisprendimas ir atsakomybė neatsiejama nuo kiekvieno asmeninės laisvės, todėl ir dorybės yra iš esmės asmeniškos, tai yra būdingos asmeniui. Tačiau šiame meilės mūšyje niekas nesikauna vienas – dažnai tai kartoju, kad nė vienas mūsų nesame tarsi koks eilėraščio fragmentas. Mes vienaip ar kitaip padedame arba kenkiame vieni kitiems. Visi esame tos pačios grandinės dalys. Dabar prašykime mūsų Viešpaties Dievo, kad ši grandinė susietų mus su Jo Širdimi iki to meto, kai amžinai regėsime Jį veidas į veidą danguje.

Jei krikščionis siekia šių dorybių, jo siela atsiveria Šventosios Dvasios malonei, ir gerosios jo savybės stiprėja Šventajai Dvasiai bylojant į jo sielą. Trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo – švelnusis sielos šeimininkas²⁵ – apdovanoja savo dovanomis: išmintimi, supratimu, žinojimu, patarimu, maldingumu, tvirtumu ir Dievo baime²⁶.

Tada patiriame džiaugsmą ir ramybę²⁷ – linksmą ramybę, vidinį džiugesį, kartu su žmogiškąja džiaugsmo dorybe. Kai manome, jog viskas aplinkui griūva, išties negriūva niekas, nes Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė²⁸. Jei Dievas gyvena mūsų sielose, visa kita, kad ir kaip svarbu atrodytų, tėra atsitiktina, laikina; o su Dievu mes esame amžini.

Šventosios Dvasios maldingumo dovana padeda mums suvokti, kad esame Dievo vaikai. O Dievo vaikams nedera liūdėti. Liūdesys yra egoizmo apraiška; jei norime gyventi Viešpačiui, mums netrūks džiaugsmo, nors ir matysime savo klaidas, menkumą. Džiaugsmas persmelkia mūsų maldos gyvenimą, ir mums nelieka nieko kito, kaip dainuoti, nes mes mylime, o įsimylėjėliai mėgsta dainuoti.

Jei taip gyvensime, skleisime ramybę pasaulyje; mokėsime tarnavimą Viešpačiui padaryti malonų, nes Dievas myli linksmą davėją²⁹. Krikščionis visuomenėje yra toks pat, kaip ir kiti žmonės; tačiau iš jo širdies liejasi džiaugsmas, nes, malonės padedamas, jis siekia įgyvendinti Dievo Tėvo valią. Ir nesijaučia nei auka, nei neįvertintas, nei suvaržytas. Eina iškėlęs galvą, nes jis yra žmogus ir Dievo vaikas.

Mūsų tikėjimas išryškina dorybes, kurių niekas neturėtų pamiršti. Niekas nėra žmoniškesnis už krikščionį. Todėl tas, kuris seka Kristumi, gali – ne tik dėl savo asmeninių sugebėjimų, bet ir padedant Viešpaties malonei – atskleisti aplinkiniams tai, ką šie kartais nujaučia, bet nepajėgia suvokti: kad tikroji laimė, tikrasis tarnavimas artimui eina tik per mūsų Atpirkėjo, perfectus Deus, perfectus homo, Širdį.

Kreipkimės į Mariją, mūsų Motiną, tobuliausią Dievo sukurtą būtybę. Melskime, kad ji padėtų mums tapti gerais žmonėmis; kad žmogiškosios dorybės, susipynusios su malonės gyvenimu, taptų geriausia pagalba tiems, kurie kartu su mumis pasaulyje dirba visų ramybei ir laimei.

Būkite vaikai. Kuo vaikiškesni būsite, tuo bus geriau. Tai patirtis kunigo, turėjusio daugybę kartų atsikelti per šiuos trisdešimt šešerius metus, bandant uoliai vykdyti Dievo Valią – kokie trumpi ir drauge ilgi buvo tie metai! Man visada padėdavo įsivaizdavimas, kad dar tebesu vaikas, nuolat besiglaudžiantis prie savo Motinos, prie savo Viešpaties Jėzaus Kristaus Širdies.

Į didelius nuopuolius, kurie giliai, kartais nebeatitaisomai sužaloja sielą, mus pastūmėja puikybė, kai pasijuntame pernelyg subrendę, pernelyg pasitikintys savimi. Tada mes nepajėgiame prašyti pagalbos to, kuris galėtų ją suteikti – ne vien Dievo, bet ir draugo, kunigo. Tada vargšė siela, sutrikusi ir pasiklydusi, užsisklendžia savo nelaimėje.

Dabar pat prašykime Dievą, kad niekada neleistų mums pasijusti patenkintiems savimi, bet visuomet stiprintų Jo pagalbos, Jo žodžio, Jo duonos, Jo paguodos, Jo tvirtybės troškimą: rationabile, sine dolo lac concupiscite, sužadinkite savyje norą tapti vaikais. Patikėkite, tai geriausiai padeda nugalėti puikybę. Tai vieninteliai vaistai, kad mūsų elgesys būtų geras, didis, dieviškas. Iš tiesų sakau jums: jeiguneatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę¹⁴.

Mane vėl užplūsta jaunystės prisiminimai. Koks tikėjimo parodymas! Atrodo, aš tebegirdžiu liturgines giesmes, vis dar juntu smilkalų kvapą, matau tūkstančius vyrų, kurių kiekvienas neša po didelę žvakę kaip savo menkumo simbolį, tarsi vaikai, kurie galbūt nedrįsta pažvelgti tėvui į akis. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau Viešpatį, savo Dievą, palikti¹⁵. Atnaujinkime tvirtą pasiryžimą niekada nenutolti nuo Dievo dėl šio pasaulio rūpesčių; auginkime Dievo troškimą kaip vaikai, kurie suvokia savo pačių menkumą ir ieško, nepaliaujamai šaukiasi savo Tėvo.

Vėl sugrįžtu prie to, apie ką jau kalbėjau: reikia išmokti tapti mažutėliu, reikia išmokti būti Dievo vaiku. Turime visiems parodyti, kad nepaisant mūsų prigimtinio silpnumo tikime, jog Dievas mums teiks tvirtą tikėjimą¹⁶, padarys vaisingus mūsų darbus ir mus, tikrus dėl pasirinkto kelio; net ir apmaudžiai suklydę, nedvejodami grįšime į tikrąjį – dieviškosios sūnystės – kelią, kuris veda į plačiai išskėstą mūsų laukiančio Tėvo glėbį.

Kas galėtų pamiršti savo Tėvo rankas? Gal jos nebūdavo tokios meilios, tokios švelnios, tokios jautrios kaip motinos. Bet šių tvirtų stiprių rankų buvome šiltai ir saugiai apglėbti. Ačiū, Viešpatie, už tas tvirtas rankas. Ačiū už tas stiprias rankas. Ačiū už tą širdį, sklidiną švelnumo ir stiprybės. Aš net ketinau Tau padėkoti už savo klaidas. Bet Tu jų nenori! Nors jas supranti, atleidi už jas.

Štai kokios išminties Dievas nori iš mūsų, kai bendraujame su Juo. Pasitelkę matematikos kalbą galėtume sakyti, kad mes lygūs nuliui. Tačiau Dievas, mūsų Tėvas, mus myli tokius, kokie esame! Jei aš, būdamas menkas varganas žmogus, kiekvieną iš jūsų myliu tokį, koks jūs esate, įsivaizduokite, kokia turi būti Dievo meilė, jeigu bent kovojame, bent stengiamės gyventi pagal deramai išugdytą savo sąžinę.