Punktų sąrašas

Vidinis gyvenimas kyla iš pašaukimo, kurį Mokytojas pažadina kiekvieno žmogaus sieloje. Turime tapti šventi ligi panagių, kaip sako mano krašto žmonės, tikrais, autentiškais krikščionimis, kuriuos būtų galima kanonizuoti; kitaip būsime nevykę vienintelio Mokytojo mokiniai. Taip pat neužmirškite, jog, rūpindamasis mumis, teikdamas savo malonę, kad kovotume dėl šventumo ir jo siektume savo kasdienėje aplinkoje, Dievas mus taip pat įpareigoja apaštalauti. Supraskite, kad net žmogiškasis rūpinimasis sielomis savaime gimsta iš šio pasirinkimo, kaip sakė vienas Bažnyčios Tėvas: „Pamatę, jog kažkas jums naudinga, stengiatės patraukti ir kitus. Todėl turite norėti, kad kiti jus lydėtų Viešpaties keliais. Jei eidamas į forumą ar pirtis sutinkate dykinėjantį žmogų, pakviečiate jį eiti drauge. Dvasinėje plotmėje diekite šį žemiškąjį paprotį ir, kai eisite Dievop, neikite vieni“⁹.

Jei nenorime veltui švaistyti laiko ir išsisukinėti, teisindamiesi išoriniais aplinkos sunkumais, kurių niekada netrūko nuo pat krikščionybės pradžios, turime suvokti Jėzų Kristų norėjus, kad mūsų pastangų patraukti prie Jo mus supančius žmones sėkmė dažniausiai priklauso nuo mūsų vidinio gyvenimo. Kristus šventumą iškėlė kaip apaštališkos veiklos sėkmingumo sąlygą, tikriau ne šventumą, o pastangas būti ištikimiems, nes žemėje niekada nebūsime šventi. Atrodo neįtikėtina, bet Dievas ir žmonės laukia iš mūsų ištikimybės be išlygų ir eufemizmų, be išsisukinėjimų ir nuolaidų, tikros ištikimybės, kaip pridera sąmoningai ir uoliai praktikuojantiems krikščionims.

Nuo pirmo akimirksnio

Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui⁷. Jums jau žinomas šis pasakojimas: tas žmogus daug kartų grįžta į aikštę samdyti darbininkų. Kai kurie iš jų buvo pakviesti auštant, kiti baigiantis dienai.

Jie visi gauna po vieną denarą: atlyginimas, kurį tau pažadėjau, yra mano paveikslas ir panašumas. Ant denaro iškaltas karaliaus atvaizdas⁸. Toks yra Dievo gailestingumas: Jis kviečia kiekvieną savaip, pagal aplinkybes, nes trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti⁹. O mes vos gimę tapome krikščioniais, esame išauklėti tikėjimo dvasia, labai akivaizdžiai Viešpaties pasirinkti. Taip jau yra. Taigi, jeigu esate pakviesti atsiliepti, kad ir paskutinę valandą, ar galite likti aikštėje ir degintis saulėje – kaip daugelis tų darbininkų, kurie turėjo per daug laiko?

Mes negalime prarasti nė valandėlės. Aš neperdedu: darbo yra, pasaulis platus, ir daugybė sielų dar tebėra neapšviestos Kristaus mokymo. Kreipiuosi į kiekvieną iš jūsų. Jei tau atrodo, jog turi per daug laiko, bent kiek susimąstyk: gal pasidarei drungnas arba, antgamtiškai kalbant, esi paliegęs. Sustingai, tapai nevaisingas ir visai nebepuoselėji gėrio, kurį tau priderėtų skleisti savo aplinkoje, darbe, šeimoje.

Jis prieina prie figmedžio. Jis prieina prie tavęs, prieina prie manęs. Jėzus alkanas ir ištroškęs sielų. Nuo Kryžiaus Jis sušuko: Sitio!³² – trokštu. Jis trokšta mūsų, mūsų meilės, mūsų sielų ir visų sielų, kurias turime atvesti pas Jį Kryžiaus keliu – nemirtingumo ir dangiškosios šlovės keliu.

Jis priėjo prie figmedžio, bet nieko nerado, vien tik lapus³³. Kaip apgailėtina. Ar taip būna ir mūsų gyvenime? Ar, deja, ne tiesa, kad mums trūksta tikėjimo, nuolankumo virpėjimo, kad stinga aukų ir kilnių darbų? Ar iš tiesų tik išorė krikščioniška ir vaisių nėra? Baisu. Jėzus paliepia: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo³⁴. Šis Šventojo Rašto fragmentas liūdina, bet kartu ir skatina mus atgaivinti tikėjimą, gyventi pagal tikėjimą, kad Kristus džiaugtųsi, gaudamas iš mūsų to, ko viliasi.

Neapgaudinėkime savęs: mūsų Viešpats niekada nebus priklausomas nuo žmogaus sumanymų, norų. Patys ambicingiausi planai Jo akyse tėra vaikų žaidimas. Jam reikia sielų, reikia meilės. Jis nori, kad visi žmonės amžinai džiaugtųsi Jo Karalyste. Mes turime daug dirbti žemėje ir gerai dirbti, nes turime pašventinti būtent šį, kasdienį, darbą.Ir niekada nepamirškime dirbti dėl Dievo. Jei dirbtume tik savo pačių labui, iš puikybės, užaugintume tik lapus. Ant tokio tankaus medžio nei Dievas, nei žmonės negalėtų rasti jokio tinkamo vaisiaus.

Žodinė ir vidinė malda

Taip gyvenant krikščionišką gyvenimą, žodinės maldos yra lyg perlai ant siuvinio drobės. Dieviškieji kreipiniai: Tėve Mūsų..., Sveika, Marija..., Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Šventasis Rožinis ir daugybė kitų maldingų kreipinių, šūksnių, kuriuos mūsų broliai krikščionys kartojo nuo senų senovės, – tai lyg garbinimų vainikas Dievui ir mūsų Motinai.

Šv. Augustinas, komentuodamas 85 psalmės eilutę: Būk man gailestingas, Viešpatie, nes per visą dieną šaukiuos Tavęs, rašo: visą dieną, turėdamas galvoje „visą laiką, be paliovos...“ Žmogus [Jo] šaukiasi iki pat pasaulio pabaigos; nes tie, kurie Jo šaukiasi, yra tie patys Kristaus nariai: kai kurie jau ilsisi Jame, kiti dabar Jo šaukiasi, kiti Jo maldaus, kai mes būsime mirę, o po jų Jam melsis dar kiti²³. Ar jūsų nejaudina tai, jog galite dalyvauti tame Kūrėjo pagerbime, kuris tęsiasi per amžius? Koks didis yra žmogus, kai jis supranta esąs Dievo mylimas kūrinys ir skuba pas Jį, tota die, kiekvieną savo žemiškosios kelionės mirksnį!