Punktų sąrašas

Kai kreipiuosi į jus, kai mes drauge kalbamės su mūsų Viešpačiu Dievu, garsiai tęsiu ir savo asmeninę maldą. Šitai mėgstu labai dažnai jums priminti. Ir jūs turite stengtis palaikyti maldą savo sieloje, net jei dėl kokios nors priežasties, kaip, pavyzdžiui, šiandien, turime imtis temos, iš pirmo žvilgsnio, regis, visai netinkamos meilės dialogui, – mūsų pokalbiui su Viešpačiu. Sakau iš pirmo žvilgsnio. Nes iš tiesų visa, kas mums atsitinka, visa, kas dedasi aplink mus, gali ir turi būti mūsų apmąstymų tema.

Turiu jums kalbėti apie laiką, apie bėgantį laiką. Nekartosiu žinomo posakio: „vieneriais metais daugiau, vieneriais – mažiau“… Nepatarsiu ir jums klausinėti žmonių, ką jie mano apie dienų tėkmę. Nes tikriausiai sulauktumėte tokio ar panašaus atsakymo: laikas eina, praeina ir nebegrįžta. Nors gal išgirstumėte ir antgamtiškesnių žodžių.

Taip pat nenoriu pernelyg apsistoti prie temos apie gyvenimo trumpumą ir kalbėti apie tai liūdnais žodžiais. Žemiškosios kelionės efemeriškumas turėtų skatinti krikščionis geriau panaudoti savo laiką ir jokiu būdu nebijoti Viešpaties; tuo labiau nelaikyti mirties beviltiška pabaiga. Kiek sykių daugiau ar mažiau poetiškai, jau kartota, kad kiekvieni besibaigiantys metai Dievo malone ir gailestingumu yra dar vienas žingsnis, mus artinantis prie dangaus, mūsų galutinės Tėvynės.

Apie tai galvodamas, aš labai gerai suprantu žodžius, kuriuos šv. Paulius parašė korintiečiams: tempus breve est¹. – Kokia trumpa mūsų kelionė žemėje! Šie žodžiai tikro krikščionio širdyje skamba kaip priekaištas dėl dosnumo stokos ir kaip nuolatinis kvietimas būti ištikimam. Iš tiesų trumpas yra mūsų laikas, skirtas mylėti, duoti, atitaisyti skriaudas. Taigi neteisinga švaistyti ir lengvabūdiškai eikvoti šį lobį: mums nevalia nerūpestingai leisti tą laiko tarpsnį, kurį Dievas skyrė kiekvienam iš mūsų šiame pasaulyje.

Atsiverskime Evangelijos pagal šv. Matą dvidešimt penktą skyrių: Tada sudangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos². Evangelistas pasakoja, kad protingosios mergaitės sumaniai panaudojo savo laiką. Jos iš anksto apsirūpino alyva ir buvo pasirengusios, kai jas pašaukė: Eikite, jau laikas! Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!³ Jos užsidegė žibintus ir džiaugsmingos išėjo pasitikti jaunikio.

Ateis diena, kuri bus paskutinė ir kurios mes nebijome: visiškai pasitikėdami Dievo malone, jau nuo dabar esame pasirengę susitikti su Viešpačiu, dosnūs, tvirti, su meile, nešdamiesi uždegtus žibintus. Didžioji Dangaus šventė laukia mūsų. Mes,brangiausieji broliai, esame tie, kurie dalyvauja Žodžio vestuvėse. Tie, kurie jau tikime Bažnyčia, kuriems peną teikia Šventasis Raštas, kurie džiaugiamės, kad Bažnyčia yra suvienyta su Dievu. Dabar, meldžiu, paklauskite savęs, ar jūs atvykote į šias vestuves su vestuviniu drabužiu, atidžiai perkratykite savo mintis⁴. Ir galiu patvirtinti jums ir sau, kad šis vestuvinis drabužis bus išaustas iš meilės Dievui, kurią išmokome puoselėti mažais darbais. Nes tik tie, kurie myli, moka rūpintis smulkmenomis, net pačiomis menkiausiomis.

Prasidedanti Didžioji Savaitė, vis labiau artinanti prie Golgotoje įvyksiančio visos žmonijos Atpirkimo, man regis, yra itin tinkamas metas mums, tau ir man, apmąstyti būdus, kuriais Jėzus, mūsų Viešpats, mus išgelbėjo; apmąstyti Jo išties neapsakomą meilę varganiems kūriniams, padarytiems iš molio.

Memento, homo, quia pulvis es, et in pulverem reverteris¹, Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi – taip mus įspėjo mūsų Motina Bažnyčia prasidedant gavėniai, kad niekada nepamirštume, jog esame beveik niekas ir jog ateis diena, kai mūsų kūnas, dabar toks kupinas gyvybės, išsisklaidys kaip dulkių debesis, kurį sukelia mūsų žingsniai; mūsų gyvastis <…> ištirps tarsi migla, kurią nuveja saulės spinduliai².

Kristaus pavyzdys

Priminęs jums apie mūsų asmens nereikšmingumą, norėčiau išaukštinti jūsų akyse kitą nuostabų dalyką – dieviškąją visagalybę, kuri mus palaiko ir sudievina³. Paklausykite apaštalo žodžių: Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą⁴. Įsižiūrėkite į Mokytojo pavyzdį ir iškart suprasite, jog turime apie daug ką mąstyti visą savo gyvenimą, jog nuoširdžiai ryžtumės būti dosnesni. Nevalia iš akių išleisti tikslo, kurio turime siekti: mes visi turime stengtis būti panašūs į Jėzų Kristų, kuris, kaip jūs jau žinote, tapo vargdieniu, dėl tavęs ir dėl manęs kentėjo, parodydamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis⁵.