Punktų sąrašas

Kovos svarba

Turiu apsaugoti jus nuo žabangų, kurias Šėtonas nuolatos spendžia, – jis nesnaudžia! – kad išplėštų mums ramybę. Kartais įsibrauna abejonė, ir kyla pagunda manyti, kad apgailėtinai traukiamės ar beveik nejudame pirmyn; netgi imame manyti, jog, nors ir labai stengdamiesi tapti geresni, mes blogėjame. Patikėkite, dažniausiai šis pesimistiškas vertinimas tik atspindi klaidingą įspūdį, kurį reikia vyti šalin. Dažnai tokiais atvejais siela pasidaro atidesnė, sąžinė jautresnė, meilė reiklesnė. Taip pat gali atsitikti, kad malonės veikimas mus dar ryškiau apšviečia ir tada mums į akis krinta daug smulkmenų, kurios prietemoje būtų praslydusios nepastebėtos. Reikia atkreipti dėmesį į šiuos rūpesčius; Viešpats šia šviesa mūsų prašo daugiau nuolankumo arba daugiau dosnumo. Atminkite, jog Dievo Apvaizda mus be paliovos veda ir Ji nešykšti savo pagalbos – didelių ir mažų stebuklų, idant savo vaikus vestų pirmyn.

Militia est vita hominis super terram, et sicut dies mercenarii, dies eius²⁵, žmogaus gyvenimas žemėje yra sunki tarnyba, o dienos slenka slegiamos darbų naštos. Niekas neišsisuka nuo šios pareigos, netgi tinginiai, kurie nenori nieko apie tai girdėti: jie apleidžia Kristaus gretas ir neriasi iš kailio kitokiose kovose, norėdami patenkinti savo tingumą, tuštybę, paikas ambicijas; jie vergauja savo kaprizams.

Kadangi žmogui kovoti yra natūralu, bandykime atkakliai vykdyti savo įsipareigojimus, noriai melsdamiesi ir dirbdami, išlaikykime gryną intenciją bei atsižvelgdami į tai, ko Dievas nori. Taip bus patenkintas mūsų meilės troškimas ir mes žengsime dar vieną žingsnį savo kelyje į šventumą, nors dienos pabaigoje kaskart suvoksime, kad mums dar lieka daug nueiti.

Kiekvieną rytą ryžtingai tardami serviam! – aš Tau tarnausiu, Viešpatie! – atnaujinkite savo pasiryžimą nenuolaidžiauti, nepasiduoti tinginystei ar nerūpestingumui, drąsiai, su didesne viltimi ir optimizmu imtis savo darbų žinodami, kad jei per susirėmimą būsime nugalėti, nuoširdi meilė padės mums pakilti.

Mes pradedame žodinėmis maldomis, kurias daugelis iš mūsų kartojome dar būdami vaikai: tai paprastos, nuoširdžios frazės, skirtos Dievui ir Jo Motinai – mūsų Motinai. Dar ir dabar kas rytą vakarą kalbu pasiaukojimo maldą, kurios mane išmokė tėvai: ODievo Motina, mano Motina, aš visiškai pasiaukoju Tau. Ir kaip sūnaus meilės įrodymą šiandien pašvenčiu Tau savo akis, ausis, liežuvį, širdį... Argi tai nėra kontempliacijos pradžia, akivaizdi nuoširdaus pasitikėjimo Dievu išraiška? Ką susitikę sako vienas kitą mylintys žmonės? Kaip jie elgiasi? Jie paaukoja mylimam asmeniui visą savo esybę, viską, ką turi.

Iš pradžių viena maldelė, paskui kita, trečia... Kol šis uolumas ima rodytis nepakankamas, nes žodžiai tokie menki… Ir tada žmogus visa širdimi atsiveria Dievui, neatplėšdamas nuo Jo žvilgsnio. Apimtas jaudulio, susižavėjimo. Kol nepaisydami savo klaidų ir ribotumo stengiamės kuo tobuliau atlikti savo pareigas, mūsų siela karštai trokšta atsiplėšti nuo kasdienybės. Ji veržiasi Dievop lyg geležis prie magneto. Žmogus, pagautas švelnaus jaudulio, pradeda vis labiau mylėti Jėzų.