Punktų sąrašas

Dešimt tūkstančių talentų įsiskolinęs tarnas²⁶ – juk tai esame ir mes: Dievo akivaizdoje mes ne tik negalime grąžinti Dievui milžiniškos skolos už daugybę malonių, bet dar labiau ją didiname savo nuodėmėmis. Kad ir kaip ypatingai stengsimės, mums nepavyks deramai atsilyginti Viešpačiui už visa, ką Jis mums atleisdo. Tačiau dieviškasis gailestingumas su kaupu persveria žmogiškojo teisingumo stygių. Dievas maloningai gali dovanoti mūsų skolą, nes jis geras, jo gerumas amžinas²⁷.

Palyginimo, kurį tikrai prisimenate, antroji dalis, yra tarsi kontrastas pirmajai. Tarnas, kuriam buvo dovanota didžiulė skola, nepasigaili savo draugo, skolingo jam vos šimtą denarų. Čia ir atsiskleidžia jo dvasios menkystė. Žinoma, niekas neužginčys, kad jis turi teisę atgauti tai, kas jam priklauso. Tačiau mus tai piktina ir kažkas tarsi kužda, jog šitoks jo elgesys nesuderinamas su tikruoju teisingumu: juk neteisinga, kad žmogus, su kuriuo vos prieš keletą akimirkų buvo pasielgta supratingai ir gailestingai, savo skolininkui neparodo bent šiek tiek kantrybės. Kaip matote, teisingumas nėra vien griežtas teisių ir pareigų paisymas, tai ne aritmetikos uždaviniai, kurie sprendžiami sudėties ir atimties veiksmais.

Silpnybė ir atleidimas

Viešpats taip priartėjo prie savo kūrinių, kad mūsų visų širdyje glūdi aukštumų ilgesys, troškimas kilti labai aukštai, daryti gera. Aš skatinu tavyje šiuos siekius, nes noriu, kad įtikėtum pažadu, kurį Jis įdėjo į tavo sielą. Jei tu leisi Jam veikti, – ten, kur esi – būsi naudingas ir labai veiksmingas įrankis. Bailiai neišsisukinėk nuo pasitikėjimo, kurį Viešpats sudėjo į tave, ir dėl pasipūtimo naiviai nesumenkink sunkumų, iškilsiančių tavo, krikščionio, kelyje.

Nesistebėkime. Savo viduje kaip puolusios mūsų prigimties vaisių nešiojamės priešiškumo, priešinimosi malonei pradą – tai gimtosios nuodėmės žaizdos, kurias mūsų nuodėmės vis aštrina. Vadinasi, turime ryžtis kopti aukštyn, imtis dieviškų ir žmogiškų kasdienių darbų, visados vedančių į Dievo Meilę; nuolankiai, atgailaujančia širdimi, pasitikėdami Dievo pagalba ir nuoširdžiai stengdamiesi, tarsi viskas priklausytų tik nuo mūsų pačių.

Tol, kol kovosi, – o kova truks iki pat mirties, – atmink, kad gali išvysti grėsmingai prieš tave kylančius išorės ir vidaus priešus. Be to, tarsi tai būtų dar nepakankamai didelė našta, tavo mintyse ne kartą pabus ankstesnės tavo klaidos, daugybė klaidų. Dievo vardu tau sakau: nenusimink. Jei taip atsitiktų, – nors nebūtinai taip turi atsitikti ir ne dažnai, – paversk tai dingstimi labiau vienytis su Viešpačiu, kuris pasirinko tave savo vaiku ir tavęs neapleis. Jis leidžia šį išbandymą, kad tu labiau Jį mylėtum ir kuo aiškiau pamatytum nuolatinę Jo globą, Jo Meilę.

Prašau – būkite drąsūs. Kristus, atleidęs ant Kryžiaus, toliau teikia mums savo atleidimą Atgailos Sakramentu, ir mes nuolat turimeUžtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio¹⁸, idant pasiektume Pergalę.

Kad ir kas atsitiktų, pirmyn! Įsikibk stipriai į Viešpaties ranką ir suprask, jog Dievas niekada nepralaimi. Jei dėl kokios nors priežasties nuo Jo atitolsti, nuolankiai pradėk iš naujo, būk sūnumi palaidūnu kasdien ir netgi keletą kartų per dieną. Tau reikia savo atgailaujančią širdį gydyti išpažintimi, kuri yra tikras Dievo Meilės stebuklas. Viešpats numazgoja tavo sielą šiuo nuostabiu sakramentu; Jis pripildo tave džiaugsmo ir stiprybės, idant nenusilptum savo kovoje ir nuolatos grįžtum prie Dievo, kad ir kaip tau viskas atrodytų beviltiška. Be to, Dievo Motina, kuri yra ir mūsų Motina, su tikra motiniška meile globoja, remia tave kelyje.

Dievas nepailsta atleisti

Šventasis Raštas mus įspėja: net teisusis septynis kartus parpuola¹⁹. Kaskart, kai perskaitydavau šiuos žodžius, mano sielą smarkiaisukrėsdavo meilė ir skausmas. Viešpats šiuo dieviškuoju įspėjimu dar kartą eina link mūsų; byloja mums apie savo gailestingumą, švelnumą, savo beribį didžiadvasiškumą. Būkite tikri: Viešpačiui nepatinka mūsųsilpnybės, bet Jis mus pažįsta ir viliasi, kad būtent per šias silpnybes tapsime šventesni.

Virpulys iš meilės, – sakiau jums. Nuoširdžiai žvelgiu į savo gyvenimą ir matau esąs niekas, esąs nieko vertas, nieko neturintis, nieko negalintis. Dar daugiau: aš esu menkystė! Tačiau Jis yra viskas, ir kartu Jis yra mano, o aš esu Jo, nes Jis manęs neatstumia, Jis dėl manęs pasiaukojo. Ar regėjote didesnę meilę?

Ir sielvarto plūstelėjimas, nes, perkratydamas savo elgesį, suglumstu dėl gausybės apsileidimų. Užtenka ir kelių valandų, prabėgusių nuo mano pabudimo, kad išvysčiau, kaip smarkiai stinga meilės ir ištikimybės. Dėl tokio savo elgesio iš tikrųjų gailiuosi, bet neprarandu ramybės. Puolu prieš Dievą ir atvirai apsakau Jam savo būklę. Tuoj pajuntu Jo pagalbą – širdies gilumoje išgirstu Jį lėtai man kartojant: meus es tu²⁰. Aš žinojau, – ir žinau, koks tu esi. Kelkis ir eik!

Negali būti kitaip. Jei nuolatos būsime Viešpaties akivaizdoje, mūsų pasitikėjimas stiprės, nes suprasime, kad Jo Meilė ir kvietimas tebėra ir šiandien: Dievas nepailsta mūsų mylėti. Viltis mums įrodo, kad be Jo nepavyks atlikti nė menkiausios pareigos; ir kad su Juo, Jo malone, mūsų žaizdos užgis. Jis suteiks mums savo stiprybės, kad atlaikytume priešo puolimą, ir mes tapsime geresni. Žodžiu, suvokimas, jog esame nulipdyti iš paprastų paprasčiausio molio, turi mums padėti, ypač sustiprinti mūsų viltį, kreipiamą į Jėzų Kristų.

Vilties dorybė – tai įsitikinimas, kad Dievas mums vadovauja savo Visagale Apvaizda, kuri teikia mums reikalingą pagalbą. Ji padeda mums suvokti nesenkantį Viešpaties gerumą žmonėms, tau ir man. Viešpats visada pasirengęs mus išklausyti, nes niekada nepavargsta klausytis. Jis domisi tavo džiaugsmais, sėkmėmis, meile, taip pat ir tavo rūpesčiais, sielvartais ir pralaimėjimais. Todėl kreipkis į Jį ne tik tada, kai patirsi, koks esi silpnas. Šaukis dangaus Tėvo palankiomis ir nepalankiomis aplinkybėmis, pasikliaudamas jo gailestingąja globa. Tada įsitikinimas savo menkumu (juk nereikia didelio nuolankumo, kad suprastume, jog iš tikrųjų esame tik aibė nulių) virs nenugalima jėga, nes kai nulio – mūsų aš – kairėje atsistos Kristus, – koks begalinis bus tas skaičius! Tada galėsime tarti: Viešpats yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti?²⁶

Įpraskite matyti Dievą visur, žinoti, kad Jis mūsų visada laukia, kad Jis mus mato ir reikalauja, jog mes ištikimai Juo sektume, nepalikdami vietos, kuri mums šiame pasaulyje skirta. Kad neprarastume Jo dieviškosios draugijos, turime irtis per gyvenimą kupini nuolatinio budrumo ir nuoširdaus noro kovoti.

Ši Dievo vaikų kova neturėtų virsti liūdnais atsižadėjimais, niūria rezignacija ar džiaugsmo praradimu – ji labiau primena elgesį įsimylėjėlio, kuris, dirbdamas ir ilsėdamasis, džiaugdamasis ar kentėdamas, mintimis skrieja pas mylimąją ir dėl jos mielai ir drąsiai grumiasi su sunkumais ir problemomis. O kalbant apie mus, pabrėžiu, kadangi Dievas niekada nepralaimi kovų, kartu su Juo ir mes tapsime nugalėtojai. Esu patyręs, kad jei ištikimai paklusiu Jo kvietimams, žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins²⁷.

Šiems sielos mūšiams dažnai reikia laiko, reikia kantriai, atkakliai vartoti deramą vaistą. Tad stiprinkite viltį. Dar kartą primenu, kad patirsite pralaimėjimų, dvasinių pakilimų ir nuopuolių, – duok, Dieve, kad jie būtų vos pastebimi! Niekas nėra apsaugotas nuo netikėtų kritimų. Viešpats, kuris yra visagalis ir gailestingas, mums suteikė reikiamų priemonių, kad juos nugalėtume. Tik turime jas panaudoti taip, kaip ką tik kalbėjau; jeigu reikės, ryžtingai vis pradėti iš naujo.

Kas savaitę – ir kiekvieną kartą, kai tik jums to reikės, neskrupulaudami – pasinaudokite šv. Atgailos sakramentu, dieviškojo atleidimo sakramentu. Apsisiautę malone, mes pereisime kalnus²⁸ ir nesustodami kopsime stačiais mūsų krikščioniškosios pareigos šlaitais. Naudodamiesi šiomis priemonėmis ir prašydami Viešpatį, kad suteiktų mums vis daugiau vilties, išmoksime taip užkrečiamai džiaugtis, kaip tie, kurie žino esą Dievo vaikai: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?²⁹ Tad optimizmo! Vilties stiprinami, kovosime, stengsimės nusikratyti lipnaus purvo, kuriuo mus drabsto neapykantos skleidėjai, ir vėl atrasime džiaugsmo kupiną pasaulį, nes šis pasaulis iš Dievo rankų gimė gražus ir švarus, o išmokę atgailauti, grąžinsime pasaulį Kūrėjui tokį pat gražų.

Žvilgsnis į dangų

Puoselėkime viltį. Taip stiprės ir mūsų tikėjimas, kuris laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome³⁰. Norint stiprinti šią dorybę, reikia melsti Viešpatį, kad padidintų mumyse savo meilę, nes visiškai pasikliaujame tik tuo, ką visa esybe mylime. Verta mylėti Viešpatį. Jūs, kaip ir aš, esate patyrę, kad įsimylėjęs, atiduoda save pasitikėdamas, jausdamas nuostabų supratimą, kai širdys plaka vienintele ir ta pačia meile. O kokia bus Dievo Meilė? Ar nežinote, kad Kristus mirė už kiekvieną iš mūsų? Taip, už mūsų varganą ir menką širdį buvo atiduota Jėzaus Atpirkimo auka.

Viešpats dažnai kalba apie atpildą, kurį pelnė mums savo Mirtimi ir Prisikėlimu. „Einu jums vietos paruošti“? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš³¹. Dangus yra mūsų kelio žemėje tikslas. Jėzus Kristus ten nužengė pirma mūsų ir kartu su Švenčiausiąja Mergele, šv. Juozapu, kurį aš taip garbinu, su angelais ir šventaisiais ir laukia mūsų ateinant.

Visada, netgi apaštalų laikais, buvo eretikų, bandančių sunaikinti krikščionių viltį. Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas…³² Dieviškoji mūsų kelio esmė – Jėzus, kelias, tiesa ir gyvenimas³³ – yra tvirtas užstatas, kad Jis veda į amžinąją laimę, jei nesitraukiame nuo Jo.