Punktų sąrašas

Prisiminkite palyginimą apie talentus. Tarnas, kuris gavo vieną talentą, galėjo, kaip ir jo draugai, panaudodamas savo sugebėjimus, iš jo gauti pelno. Ir ką jis nusprendžia? Baimė prarasti savo talentą jį verčia abejoti. Gerai. O kas toliau? Jis jį užkasa!²⁷ Ir šis turtas neduoda vaisių.

Nepamirškime šio pasakojimo apie liguistą baimę garbingai gauti naudos iš savo gebėjimo dirbti, savo nuovokumo, savo valios – visų žmogiškųjų savybių. Aš talentą užkasu, rodos, tvirtina šis vargšas, ir mano laisvė yra išgelbėta! Ne. Jo laisvė nuvyto dėl kažko labai konkretaus, dėl nykiausios ir nevaisingiausios sausros. Ji pasirinko, nes turėjo taip padaryti, bet pasirinko blogai.

Nėra nieko klaidingesnio, kaip laisvę priešpastatyti pasiaukojimui, nes pasiaukojimas yra laisvės padarinys. Pagalvokite: motina aukojasi savo vaikams, nes ji pasirinko tokią dalią; ir nuo meilės priklausys jos laisvės išraiška. Kuo ši meilė didesnė, tuo laisvė bus vaisingesnė; jos vaikų laimė gimsta iš šios palaimintos laisvės, kuri išreiškiama pasiaukojant ir iš pasiaukojimo kilo, o tai iryra laisvė.

Nuo pirmo akimirksnio

Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui⁷. Jums jau žinomas šis pasakojimas: tas žmogus daug kartų grįžta į aikštę samdyti darbininkų. Kai kurie iš jų buvo pakviesti auštant, kiti baigiantis dienai.

Jie visi gauna po vieną denarą: atlyginimas, kurį tau pažadėjau, yra mano paveikslas ir panašumas. Ant denaro iškaltas karaliaus atvaizdas⁸. Toks yra Dievo gailestingumas: Jis kviečia kiekvieną savaip, pagal aplinkybes, nes trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti⁹. O mes vos gimę tapome krikščioniais, esame išauklėti tikėjimo dvasia, labai akivaizdžiai Viešpaties pasirinkti. Taip jau yra. Taigi, jeigu esate pakviesti atsiliepti, kad ir paskutinę valandą, ar galite likti aikštėje ir degintis saulėje – kaip daugelis tų darbininkų, kurie turėjo per daug laiko?

Mes negalime prarasti nė valandėlės. Aš neperdedu: darbo yra, pasaulis platus, ir daugybė sielų dar tebėra neapšviestos Kristaus mokymo. Kreipiuosi į kiekvieną iš jūsų. Jei tau atrodo, jog turi per daug laiko, bent kiek susimąstyk: gal pasidarei drungnas arba, antgamtiškai kalbant, esi paliegęs. Sustingai, tapai nevaisingas ir visai nebepuoselėji gėrio, kurį tau priderėtų skleisti savo aplinkoje, darbe, šeimoje.

Vesti vaisius Dievui

Dabar apmąstykime palyginimą apie žmogų, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pašaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą¹⁷. Kiekvienam Jis patikėjo skirtingą sumą, kuria verstųsi Jam nesant. Man rodos, derėtų atkreipti dėmesį į tą, kuris gavo vieną talentą. Jo elgesį mano krašto žmonės pavadintų suktu. Jis galvojo, svarstė savo menku proteliu, kol ryžosi: nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus¹⁸.

Ką šis žmogus veiks, jei užkasė savo darbo įrankį? Jis neatsakingai pasirinko lengviausią kelią: grąžinti tik tai, kas jam buvo patikėta. Jis tuščiai leido minutes, valandas, dienas, metus – visą gyvenimą! Kiti atkakliai dirbo, vertėsi kaip įmanydami, rūpinosi grąžinti šeimininkui daugiau, negu gavo, nes nurodymas buvo labai konkretus: negotiamini dum venio¹⁹, imkitės darbo, kad gautumėte pelno, kol grįš šeimininkas. O šis žmogus nedaro nieko; vėjais leidžia savo gyvenimą.

Kaip apgailėtina gyventi tik stumiant laiką – veltui eikvojant Dievo lobį! Toks elgesys nepateisinamas. Tegul niekas nesako: aš turiu tik vieną talentą, nieko negaliu padaryti. Ir su vieninteliu talentu gali pagirtinai dirbti²⁰. Kaip liūdna, kad nepanaudojame visų sugebėjimų – mažų ar didelių, – kuriuos Dievas duoda žmogui, kad tarnautų sieloms ir visuomenei.

Krikščionis, dėl egoizmo išsisukinėdamas, slapstydamasis nuo darbų, būdamas aplaidus, taigi tuščiai leisdamas savo laiką žemėje, rizikuoja prarasti ir dangų. Mylintis Dievą Kristaus tarnybai atiduoda ne tik tai, ką turi, ne tik tai, kas yra – jis atiduoda patį save. Jam svetimas niekingas požiūris, verčiantis paisyti vien savo sveikatos, vardo, profesijos.

Mano, mano, mano… taip galvoja, sako ir daro daugelis! Kaip nepakenčiama! Šv. Jeronimas aiškina, jog tai, kas kalbama Šv. Rašte: „neleisk, kad širdis nukryptų į piktą (Ps 140,4)“ – iš tiesų atsitinka tiems, kurie prie puikybės nuodėmės priduria tinginystę ir nerūpestingumą²¹.

Tai vis puikybė be paliovos kartoja: aš, mano, aš… Ši yda paverčia žmogų nevaisingu kūriniu, užgesina jo troškimą dirbti Dievui, skatina tuščiai leisti laiką. Neprarask savo veiksmingumo, priešinkis savo egoizmui ir jį nugalėk. Tavo gyvenimas skirtas tau? Tavo gyvenimas skirtas Dievui, visų žmonių gerovei, iš meilės Viešpačiui. Iškask šį talentą! Pasistenk, kad jis būtų pelningas, ir pajusi džiaugsmą suvokęs, jog šiame antgamtiniame „versle“ nesvarbu, kad rezultatas nebus toks nuostabus, kokiu galėtų žavėtis žmonės šioje žemėje. Svarbiausia atsiverti visa savo esybe, paleisti į apyvartą visa, ką turime, nepaliaujamai stengtis, kad talentas duotų pelno, o mes patys – gerų vaisių.

Dievas galbūt mums dovanoja dar vienerius metus, kad Jam tarnautume. Nenorėk penkerių ar dvejų. Susitelk tik į vienerius, šiuos, kuriuos pradėjome. Neužkaskime jų – atiduokime Viešpačiui! Toks turi būti mūsų pasiryžimas.