Punktų sąrašas

Ieškokime Dievo akivaizdos

Vidinis gyvenimas. Šventumas atliekant kasdienes užduotis, šventumas mažuose dalykuose, šventumas profesinėje veikloje, šventumas dirbant įprastinius darbus... šventumas, kad pašventintum kitus. Sykį vienas mano draugas – aš nelabai artimai jį pažinojau – sapnavo labai aukštai skrendąs lėktuvu. Jis sėdėjo ne viduje, kabinoje, o ant sparnų. Vargšas nelaimėlis, kaip jis kentėjo ir kaip bijojo! Man rodos, mūsų Viešpats taip leido jam suprasti, kad tos sielos, kurioms stinga vidinio gyvenimo arba juo nesirūpina, Dievo aukštybėse skrieja kamuojamos baimės ir nerimo, kančios ir dvejonių, nuolat rizikuodamos pulti žemyn.

Aš iš tikrųjų manau, jog didelis pavojus paklysti gresia tiems, kurie pasineria į veiklą – į pernelyg didelę veiklą! – ir apsieina be maldos, be pasiaukojimo ir priemonių, būtinų rimtam pamaldumui išsiugdyti: be dažnų sakramentų, maldos, sąžinės apyskaitos, dvasinės literatūros, nuolatinio uolaus bendravimo su Švenčiausiąja Mergele ir Angelais Sargais... O juk visa tai nepaprastai veiksminga ir padeda krikščionio dieną padaryti labai malonią, nes Dievo švelnumas ir laimė sklinda iš vidinio gyvenimo turtingumo, kaip kad medus teka iš korio.

Ir savo vidiniu, ir išoriniu gyvenimu, ir bendraudami su kitais žmonėmis, ir savo darbu kiekvienas iš mūsų turime stengtis nuolat būti Dievo akivaizdoje, turime kalbėtis su Juo, nors išoriškai tai ir nematoma. Ir tam pokalbiui nereikia jokių žodžių, bet jis turi būti pastebimas iš švelnaus rūpestingumo ir pastangų, kurias įdedame norėdami deramai atlikti visas savo užduotis, ir pačias svarbiausias, ir visai nereikšmingas. Jei taip nesistengtume, elgtumės ne kaip Dievo vaikai, nes iššvaistytume išteklius, kuriuos Viešpaties Apvaizda mums davė, kad galėtume tapti tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką²⁴.

Ispanijos pilietinio karo metu dažnai važinėdavau teikti kunigo paslaugų daugeliui vaikinų, esančių fronte. Tranšėjoje išgirdau pokalbį, kuris giliai įsmigo man į širdį. Prie Teruelio jaunas kareivis taip apibūdino kitą, matyt, kiek neryžtingą ir bailų: Tas vyras nei šioks, nei toks! Man būtų be galo liūdna, jei kas nors pagrįstai sakytų, jog vienas iš mūsų yra nei šioks, nei toks: tvirtina norįs būti tikru krikščionimi, šventuoju, bet niekina priemones tam tikslui pasiekti, atlieka savo priedermes be meilės Dievui, nerodydamas sūniško prieraišumo. Jei mes – tu ir aš – panašiai darytume, taip pat nebūtume tikri krikščionys.

Leiskite man vėl priminti apie kelią, kurį Dievas skiria kiekvienam iš mūsų nueiti, kai kviečia mus tarnauti Jam pasaulyje, pašventinti kasdienę veiklą, kad per ją patys taptume šventi. Kupinas tikėjimo ir liaudiškos išminties, šv. Paulius moko: Mozės Įstatyme parašyta: „Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui!²¹“ Ir klausia: Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį²².

Krikščionio gyvenimas niekada nėra įspraustas į pareigų rėmus, dėl kurių siela turėtų kęsti didžiulę įtampą; jis prisitaiko prie aplinkybių kaip pirštinė prie rankos, tad ir mes, su malda bei apsimarinimu atlikdami ir didelius, ir mažus kasdienius darbus, turime niekada neprarasti antgamtinio požiūrio. Tikėkite, Dievas karštai myli savo kūrinius; kaip ištvertų asilas, jeigu jam niekas neduotų ėsti, jeigu jis neturėtų poilsio jėgoms atgauti arba nuolat būtų smarkiai mušamas? Tavo kūnas kaip asilas, – asilas buvo Dievo sostas Jeruzalėje, – nešantis tave ant savo kupros dieviškaisiais žemės keliais: reikia jį prižiūrėti, kad neišsuktų iš Dievo kelio, ir paraginti, kad risnotų taip džiugiai ir smagiai, kaip galima tikėtis iš asilo.

Iš naujo pažvelk į savo gyvenimą ir prašyk atleidimo už vieną ar kitą mažmožį, kurį primena tavo sąžinė; už blogas kalbas, už mintis, nuolat besisukančias apie tave patį; už perdėtą kritiškumą, kuris kelia tau nerimą ir nuolatinius nemalonumus!.. Juk galėtumėte būti tokie laimingi! Viešpats nori, kad keliaudami tais keliais, kuriuos nuėjo Jis pats, būtume patenkinti, kupini džiaugsmo! Juk nelaimingi esame tik tada, kai savo noru klaidžiojame egoizmo ir gašlumo, o dar blogiau – veidmainystės keliu.

Visi krikščionio darbai ir poelgiai turi būti nuoširdūs, o elgesys dvasingas – jis turi atspindėti Kristaus dvasią. Jei kam nors šiame pasaulyje ir pridera būti nuosekliam, tai pirmiausia krikščioniui, nes jis turi pagausinti gautą dovaną²⁵, skleisti tiesą, kuri padaro mus laisvus ir išgelbsti²⁶. „Tėve, – klausite manęs, – ką turėčiau daryti, kad mano gyvenimas būtų toks nuoširdus?“ Jėzus Kristus savo Bažnyčiai davė visas būtinas priemones: Jis mus išmokė melstis, bendrauti su Jo dangiškuoju Tėvu; Jis atsiuntė mums savo Dvasią, Didįjį Nepažįstamąjį, veikiantį mūsų sieloje; Jis paliko mums regimus malonės ženklus – sakramentus. Naudokis jais. Stiprink savo maldos gyvenimą. Melskis kasdien. Ir niekada neatsisakyk nešti malonios Viešpaties Kryžiaus naštos.

Jėzus pakvietė tave kaip gerą mokinį sekti juo, kad savo žemiškąjį kelią nueitum skleisdamas ramybę ir džiaugsmą, kurių negali duoti pasaulis. Todėl, pabrėžiu, turime žengti juo nebijodami nei gyvenimo, nei mirties, nesistengdami žūtbūt išvengti skausmo, kuris krikščioniui visada yra būdas apsivalyti ir proga iš tikrųjų mylėti savo brolius, pasinaudojant daugybe kasdienio gyvenimo aplinkybių.

Baigiu šiuos apmąstymus, kuriais mėginau sužadinti tavo sielą, kad atsilieptum kokiais nors pasiryžimais, tegul ir negausiais, bet aiškiais. Galvok apie tai, jog Dievas nori, kad būtum laimingas, ir, jei savo ruožtu padarysi viską, ką gali, tu būsi laimingas, labai laimingas, beprotiškai laimingas, net jei ir niekada nepaliausi nešęs Kryžiaus. Nuo šiol šis Kryžius nebeatrodys tau bausmė; tai sostas, kuriame viešpatauja Kristus. O šalia Kristaus – Jo ir mūsų Motina Švenčiausioji Mergelė Marija teiks tau stiprybės, reikalingos ryžtingai žengti Jos Sūnaus pėdomis.