Punktų sąrašas

Kalbu jums ne apie tariamus idealus. Kalbu apie labai konkrečius, labai svarbius dalykus, kurie gali pakeisti pačią pagoniškiausią ir dieviškiems reikalavimams priešiškiausią aplinką, kaip tai atsitiko mūsų Išganymo eros pradžioje. Įsiklausykite į tų laikų nežinomo autoriaus žodžius, apibendrinančius mūsų pašaukimo didybę: Krikščionys pasauliui yra tai, kas siela – kūnui. Jie gyvena pasaulyje, bet nėra supasaulėję,kaip ir siela glūdi kūne, bet ji nėra kūniška. Jie esti kiekvienoje tautoje, kaip siela – kiekvienoje kūno dalyje. Jie veikia savo vidiniu gyvenimu nepastebimai, kaip siela – savo esme... Jie kaip keliaujantys maldininkai tarp nykstančių daiktų, tikėdami dangaus amžinumu, kaip nemirtinga siela dabar turi mirtingą buveinę. Persekiojimai diena po dienos didina jų skaičių, kaip apsimarinimas gražina sielą… Ir jiems neleidžiama išsižadėti savo misijos žemėje, kaip sielai ne valia savo noru atsiskirti nuo kūno¹⁷

Taigi klystume, jei nesirūpintume žemiškais reikalais: ir čia Viešpats mūsų laukia. Būkite tikri, kad per kasdienio gyvenimo aplinkybes, – Apvaizdos, Jos begalinio išmintingumo siųstas arba leistas, – mes, žmonės, turime priartėti prie Dievo. Nepasieksime šio tikslo, jei nesistengsime darbo atlikti iki galo, jei prarasime tą žmogišką ir antgamtinį įkarštį, su kuriuo ėmėmės darbo; jei neįvykdysime savo užduoties taip, kaip geriausias iš mūsų kolegų, ir net geriau nei geriausias, – aš manau, kad taip ir bus, jei tikrai to norite, – nes panaudosime visas garbingas žemiškąsias ir būtinas dvasines priemones, kad dovanotume Viešpačiui kruopščiai, kone tobulai atliktą darbą.

Dieviškoji pedagogika

Nejausti neapykantos priešui, neatsilyginti blogiu už blogį, atsisakyti keršto, atleisti be pagiežos tada – bet, neapgaudinėkime savęs, dar ir dabar – buvo laikoma keistu elgesiu, per daug didvyrišku, neįprastu. Toks gali būti kūrinių menkumas! Jėzus Kristus, kuris atėjo išgelbėti visų žmonių ir trokšta krikščionis įtraukti į savo atperkamąjį darbą, norėjo išmokyti savo mokinius, taigi tave ir mane, didelės, nuoširdžios, kilnesnės, didingesnės meilės: mes turime mylėti vieni kitus, kaip Kristus myli kiekvieną iš mūsų. Tik taip, nors ir nerangiai sekdami Dievo pavyzdžiu, galėsime visiems žmonėms atverti savo širdį, mylėti tobulesniu, visiškai nauju būdu.

Tą nuostabią meilę, kuri toli gražu pranoksta ir didžiausią žmonių brolybę, ir būdo meilumą, įgyvendino pirmieji krikščionys. Mokydamiesi iš Kristaus Širdies, jie stipriai ir švelniai mylėjo vieni kitus. Antrojo amžiaus rašytojas Tertulianas perteikia mums pagonių žodžius, kuriuos jie kartojo, nustebintito meto tikinčiųjų elgesio, pilno antgamtinio ir žmogiškojo žavesio: Žiūrėkit, kaip jie myli vienas kitą¹¹.

Jei suvoki, kad ir šią akimirką, ir daug kartų per dieną tu nenusipelnai tokio pagyrimo ir kad tavo širdis deramai neatsiliepia į Dievo raginimus, turėtum susimąstyti, ar neatėjo metas pasitaisyti. Atsiliepk į šv. Pauliaus raginimą: Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškams¹², – tikėjimo broliams, kurie drauge su mumis yra mistinis Kristaus Kūnas.

Apaštalų darbuose yra viena mane žavinti scena, pateikianti paprastą, visada aktualų pavyzdį. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.¹¹ Tai dažnas pirmųjų Kristaus mokinių gyvenimo apibūdinimas: Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai.¹² Jie nusprendžia melstis, kai Petras įkalinamas už tai, kad per pamokslus drąsiai sakydavo tiesą. Bendrija karštai meldėsi už jį Dievui.¹³

Ir tada, ir šiandien, malda buvo ir tebėra vienintelis ginklas, galingiausia priemonė siekti pergalės vidinės kovos mūšiuose: Ištiko ką iš jūsų nelaimė? Tesimeldžia.¹⁴ Ir šv. Paulius liepia: Be paliovos melskitės¹⁵, reikia visuomet nepaliaujamai melstis.

Dabar siūlau prisiminti kitą epizodą, atskleidžiantį pirmųjų krikščionių apaštalavimo galią. Nepraėjus nė ketvirčiui amžiaus nuo Jėzaus įžengimo į dangų, garsas apie jį jau buvo pasklidęs daugelyje miestų ir kaimų. Į Efezą atvyksta vienas žmogus, vardu Apolas. Tai buvo iškalbingas vyras, puikiai išmanantis Raštus. Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą.³⁶

Kristaus šviesa jau buvo persmelkusi šio žmogaus dvasią: jis buvo girdėjęs apie Kristų ir skelbė tai kitiems. Bet tam, kad geriau pažintų Kristų jam dar reikėjo įveikti šiek tiek kelio, įdėti pastangų, kad išugdytų savo tikėjimą ir iš tiesų pamiltų Viešpatį. Krikščionių šeima, Akvilas ir Priscilė, klausosi jo kalbos ir nelieka abejingi. Jiems neatrodo: „jis jau pakankamai žino ir niekas neprašo mūsų, kad jį mokytume“. Kadangi tai buvo tikro apaštališko rūpestingumo kupinos sielos, jie priėjo prie Apolo, pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią.³⁷

Stebinantis ir šv. Pauliaus elgesys. Įkalintas už tai, kad garsino Kristaus mokymą, Paulius kiekviena pasitaikiusia proga skelbia Evangeliją. Festo ir Agripos akivaizdoje jis nedvejodamas pareiškia: „Dievo padedamas, iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė, būtent, jog Mesijas kentės, jog, pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, paskelbs šviesą tautai ir pagonims“³⁸.

Apaštalas netyli, neslepia savo tikėjimo, nei savo apaštališko įkarščio, kuris sukėlė jo persekiotojų neapykantą, – jis ir toliau skelbia apie išganymą visiems žmonėms. Ir nepaprastai drąsiai stoja prieš Agripą: „Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Aš žinau, kad tiki“³⁹. Kai Agripa atsako: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti…“, Paulius palinkėjo: „Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!“⁴⁰