Punktų sąrašas

Apmąstydami Viešpaties žodžius, dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa¹⁴, aiškiai suvokiame savo vienintelį tikslą – šventėjimą, kitaip tariant, turime būti šventi, kad galėtume pašventinti ir kitus. Galbūt it menkutė pagunda mumyse sukirba mintis, jog nedaugelis iš mūsų yra pasiryžę atsiliepti į šį dievišką kvietimą, be to, jaučiame, jog esame netobuli instrumentai. Teisybė, palyginti su visa žmonija, mūsų nedaug ir patys vieni esame nieko verti. Tačiau Mokytojas mums sako: krikščionis yra pasaulio šviesa, druska, raugas, o truputis raugo įraugina visą maišymą¹⁵. Kaip tik todėl nuolat kartojau, jog mums rūpi visos sielos be išimties; Jėzus Kristus atpirko mus visus ir, nepaisydamas mūsų menkumo, pasirenka tik nedaugelį, kad atskleistų, kas yra išganymas.

Kristaus mokinys niekada blogai nesielgs su kitu. Klaidą jis laiko klaida, bet klystantį turi taisyti švelniai, su meile, kitaip negalės jam padėti, negalės jo pašventinti. Reikia sugyventi su kitais, juos suprasti, reikia mokėti atleisti, būti broliškiems ir, kaip patarė šv. Kryžiaus Jonas, nuolat įlieti meilės ten, kur jos nėra, kad meilė pažadintų meilę¹⁶, netgi tokiomis iš pažiūros nesvarbiomis aplinkybėmis, kurios būdingos mūsų profesiniam darbui, šeimyniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Taigi tu ir aš pasinaudosime kiekviena, net banaliausia proga, kad pašventintume tas progas, save ir tuos, kurie dalijasi su mumis kasdieniais rūpesčiais, jausdami, kokia saldi ir viliojanti yra atpirkimo našta.

Sielos priklauso Dievui

Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų uolekčių – ir atitempė tinklą su žuvimis.³¹ Jie tuojau sudeda žuvis prie Viešpaties kojų, nes tai Jo žuvys. Ir kad mes žinotume, jog sielos priklauso Dievui, jog niekas šioje žemėje negali jų savintis, kad Bažnyčios apaštalavimas – jos skelbiama Geroji naujiena ir išganingoji veikla paremta ne žmonių autoritetu, o Dievo malone.

Jėzus Kristus triskart klausia Petro, tarsi norėdamas jam suteikti dar vieną galimybę atsiteisti už tai, kad tris kartus Jo išsigynė. Petras jau suprato, koks jis silpnas, kokie paiki tie drąsūs pažadai. Štai kodėl jis viską atiduoda į Kristaus rankas. „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu. <…> Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“³² O ką atsako Kristus? „Ganyk mano avinėlius. <…>Ganyk mano avis.“³³ Ne tavo, ne jūsų – mano! Nes Jis sukūrė žmogų, jį atpirko, Jis atpirko kiekvieną sielą, kartoju – kiekvieną savo Krauju.

Pasak donatistų, V amžiuje kovojusių prieš katalikus, Augustinui, Hipono vyskupui, nevalia skelbti tiesos, nes jis buvo didelis nusidėjėlis. O šv. Augustinas tarsi pakužda tikėjimo broliams tokį atsakymą: Augustinas yra Katalikų Bažnyčios vyskupas; jis neša savo naštą, už kurią turės duoti ataskaitą Dievui. Aš jį pažinau iš gerų žmonių. Jei jis yra blogas, pats tai žino; jei geras, vis tiek ne į jį savo viltį sudėjau. Nes pirmutinis dalykas, kurio išmokau Katalikų Bažnyčioje, – tai nedėti vilčių į žmogų.³⁴

Mes apaštalaujame, bet tai ne mūsų apaštalavimas. Ką galėtume pasakyti? Tai Kristaus apaštalavimas, mes esame tik vykdytojai, nes Jis to nori. Jis liepė mums: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“³⁵. Klaidos yra mūsų, o vaisiai – Viešpaties.