Punktų sąrašas

Sugaudykit mums lapes, tas laputes, kenkiančias vynuogynams. Juk mūsų vynuogynai žydi!²¹ Būkime ištikimi, labai ištikimi mažuose dalykuose. Jei stengsimės, išmoksime pasitikėdami pulti Mergelei Marijai į glėbį kaip jos vaikai. Juk iš pradžių priminiau, kad turime labai mažai metų, – tiek, kiek gyvename artimai bendraudami su Dievu. Tad suprantama, kad mūsų skurdumas ir menkumas stengiasi priartėti prie Mergelės Marijos, Dievo, o kartu ir mūsų Motinos, kuri kupina didybės ir švento tyrumo.

Galiu jums papasakoti kitą tikrą nutikimą; praėjo jau labai daug metų, bet kai kurių posakių griežtumas ir tiesmukumas paskatins jus susimąstyti. Vadovavau rekolekcijoms įvairių vyskupijų kunigams. Su meile laukiau jų ateinant, norėdamas, kad jie atvertų širdį, nuramintų savo sąžinę, nes ir kunigams reikia broliško patarimo, pagalbos. Pradėjau kalbėtis su vienu jų, šiurkštoku, bet labai kilniu ir nuoširdžiu. Raginau jį kalbėti, trokšdamas sutvarstyti žaizdas, kurių jis galbūt turėjo širdyje. Jis mane pertraukė ir prabilo maždaug tokiais žodžiais: Aš labai pavydžiu savo asilei. Ji tarnavo parapijai septyniose klebonijose, ir nieko čia nepridursi. Ak, kad aš būčiau tiek padaręs!

Reikliai patyrinėk savo sąžinę! Gal ir mes nenusipelnome tokio pagyrimo, kuriuo paprastas kaimo kunigas apdovanojo savo asilę. Mes tiek triūsėme, užėmėme tokius atsakingus postus, tu taip sėkmingai darbavaisi ir čia, ir kitur... bet ar Dievo akivaizdoje nerandi nieko, dėl ko turėtum gailėtis? Ar tikrai stengeisi tarnauti Dievui ir žmonėms, savo broliams, o gal tik pataikavai egoizmui, savigarbai, savo ambicijoms, rūpinaisi žemiškąja ir apgailėtinai trumpalaike sėkme?

Kalbu šiek tiek stačiokiškai vien todėl, kad pats trokštu dar kartą atlikti labai nuoširdų gailesčio aktą ir norėčiau, jog kiekvienas iš jūsų taip pat prašytų atleidimo. Matydami savo neištikimybę, regėdami tiek klaidų, silpnybių, tiek bailumo – kiekvienas savo! – nuoširdžiai kartokime Viešpačiui šv. Petro atgailos šauksmą: Domine, tu omnia nosti, tu scis quia amo te!²² Viešpatie, Tu viską žinai! Tu žinai, kad Tave myliu, nors esu toks menkas. O aš drįstu pridurti: Tu žinai, kad Tave myliu kaip tik dėl savo menkumo, nes noriu atsiremti į Tave, Tave, kuris esi stiprybė: quia Tu es, Deus, fortitudo mea²³ – Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė. Nuo to ir pradėkime.

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms¹⁴. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae¹⁵, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose¹⁶.

Mes tikime, kad Dievas yra visur. Todėl dirbame laukus šlovindami Viešpatį, skrodžiame jūras ir atliekame visus kitus darbus garbindami jo gailestingumą¹⁸. Tad kiekvieną akimirką esame susivieniję su Dievu. Net jei būtumėt atskirti, atsidurtumėte ne savo įprastinėje aplinkoje, kaip tie jaunuoliai tranšėjose, – gyvensite Viešpatyje Kristuje per tą nuolatinį ir uolų savo darbą, kurį pavertėte malda, nes pradėjote ir baigėte Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios akivaizdoje.

Bet nepamirškite, kad gyvenate ir žmonių akivaizdoje ir kad jie laukia iš jūsų, – iš tavęs – krikščioniško liudijimo. Todėl savo profesinės veiklos baruose, turime dirbti taip, kad mums netektų raudonuoti prieš tuos, kurie mus pažįsta ir myli, ir kad mūsų darbas nekeltų juoko kitiems. Jei elgsitės pagal dvasią, kurią bandau jums įskiepyti, nenuvilsite tų, kurie jumis pasikliauja, ir jums nereikės gėdytis. Jūsų neištiks tai, kas ištiko vieną Evangelijos palyginimo veikėją, kuris užsimojo pastatyti bokštą; žmonės matydami padėjus pamatą ir nebaigus darbo, iš jo šaipėsi: ,,Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti“¹⁹.

Būkite tikri: jei neprarasite antgamtinio požiūrio, visada užbaigsite savo darbą, savo katedrą iki paskutinio akmens.

Viską daryti iš Meilės

Ir rodos, tu manęs klausi: kaip turėsiu elgtis, kad savo profesinį darbą visuomet baigčiau tobulai? Atsakau šv. Pauliaus žodžiais: Elkitės vyriškai, būkite stiprūs Viską darykite su meile²¹. Visa darykite iš Meilės, niekieno neverčiami, nepasiduokite baimei ar rutinai, tarnaukite mūsų Dievui Tėvui.

Man patinka kartoti šias išraiškingas, nors ir nebrandžias eiles, nes pats tai esu patyręs: Visas mano gyvenimas – vien meilė, / ir jei patyriau ją, tai tik per kančią, / bet juk nėra geresnio mylimojo / už tą, kuris labai kentėjo. Dirbk savo darbą iš Meilės, viską daryk iš Meilės ir išvysi nuostabių savo darbo vaisių – stenkis vien dėl to, kad tu myli, nors tau ir tektų patirti nesupratimo, neteisybės, nedėkingumo ir net žmogiško pralaimėjimo kartėlį. Tai gardūs vaisiai, amžinybės sėkla

Ne tas yra išmintingas, kuris niekada neklysta, bet tas, kuris moka savo klaidas ištaisyti. Jis yra apdairus, nes verčiau suklys dvidešimt kartų, nei pasirinks patogų neveiklumą. Jis niekada nieko nedaro beprotiškai skubėdamas, su absurdišku nutrūktgalviškumu, bet pasveria savo sprendimų riziką ir neatsisako siekti gėrio iš baimės, kad nepavyks. Gyvenime sutinkame viską apgalvojančių, objektyvių žmonių, kurie nesileidžia pagaunami aistros ir nekreipia reikalų į jiems patogią pusę. Beveik instinktyviai pasikliaujame jais, nes jie visada elgiasi gerai ir teisingai, nedemonstruodami nei perdėto pasitikėjimo savimi, nei didžiuodamiesi.

Ši pagrindinė dorybė būtina krikščioniui; tačiau visuomenės santaika bei noras nesukelti problemų ir įtampos nėra galutinis išmintingumo tikslas. Svarbiausia – vykdyti Dievo Valią. Dievas nori, kad būtume paprasti, bet ne vaikiški, kad būtume tiesos draugai, bet ne lengvabūdžiai, nemokantys mąstyti. Protinga širdis įgyja žinojimo¹⁸; o tas žinojimas yra Dievo meilės pažinimas, tvirtas tikras pažinimas, kuris gali mus išgelbėti, visai kūrinijai teikdamas ramybės ir supratingumo, o kiekvienai sielai – amžinąjį gyvenimą.

Nieko tokio, jei ir suklumpame, nes iš suklupus patirto skausmo pasisemiame tvirtybės, padedančios mums vėl pakilti ir skatinančios drąsiai tęsti kelionę. Nepamirškite, kad šventasis ne tas, kuris niekada neparpuola, bet tas, kuris visada nuolankiai ir su šventu atkaklumu keliasi. Patarlių knygoje rašoma, kad teisusis parpuola septynis kartus per dieną¹⁰, taigi tu ir aš, vargšės būtybės, neturime nei stebėtis, nei nusiminti dėl savo silpnybių, suklupimų. Žengsime pirmyn, jei ieškosime stiprybės Tame, kuris mums pažadėjo: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!¹¹ Ačiū, Viešpatie, quia tu es, Deus, fortitudo mea¹², nes Tu, ir tik Tu, mano Dieve, visada buvai mano stiprybė, mano prieglobstis, mano parama.

Būk nuolankus, jei iš tikrųjų nori, kad tavo vidinis gyvenimas tobulėtų. Nuolat pasitikėdamas prašyk pagalbos Viešpatį ir Jo palaimintąją Motiną, kuri yra ir tavo motina. Kad ir kiek skaudėtų žaizda, dar neužsivėrusi po paskutinio tavo suklupimo, vėl ramiai apkabink kryžių ir tark: Viešpatie, Tavo padedamas, aš kovosiu, kad nesustočiau, ištikimai atsiliepsiu į Tavo kvietimus, nebijodamas skardžių nei kasdienio darbo tariamos monotonijos, nei dagių, nei kelio žvirgždo. Aš tvirtai tikiu, kad Tavo gailestingumas man padės ir kelio gale rasiu amžinąją laimę, džiaugsmą ir meilę.

O paskui to paties sapno metu rašytojas išvydo trečiąjį kelią: siaurą, duobėtą ir skardingą kaip antrasis. Keletas žmonių, nors patirdami daugybę išmėginimų, žengė juo oriai ir didingai. Tačiau jie prieidavo tą pačią baisią bedugnę, į kurią vedė pirmasis takelis. Šis kelias buvo veidmainių, tų, kuriems stinga grynos intencijos, tų, kurie apsimestinai uolūs, tų, kurie gadina dieviškuosius darbus, paversdami juos žemiškojo egoizmo ir savimeilės išraiška. Kaip kvaila įsitraukti į sunkų darbą, siekiant sužavėti kitus; didelėmis pastangomis laikytis Dievo įsakymų, trokštant žemiškojo atpildo. Tasai, kuris nori išpešti naudos iš dorybių, yra panašus į blogą verteivą, brangų daiktą parduodantį už kelis skatikus: užuot laimėjęs dangų, jis pasitenkino trumpalaikiu pagyrimu… Štai kodėl sakoma, kad veidmainių viltys tarsi voratinklis: reikia tiek daug pastangų jam išausti, o mirties vėjas vienu pūstelėjimu jį nusineša¹³.

Žvelgiant į tikslą

Aš primenu jums šias amžinąsias tiesas, nes noriu pakviesti rimtai panagrinėti priežastis, lemiančias jūsų elgesį, kad ištaisytumėt tai, kas taisytina, kiekvieną dalyką paversdami tarnavimu Dievui ir žmonėms, jūsų broliams. Viešpats praėjo pro pat mus, pažvelgė su meile ir pašaukė įšventąjį pašaukimą, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus¹⁴.

Gryninkite savo intenciją, viskuo rūpinkitės iš meilės Dievui, džiaugsmingai apkabindami kiekvienos dienos kryžių. Daugybę sykių tai esu kartojęs, nes manau, kad šios mintys turėtų būti įrėžtos krikščionių širdyse: kai prieštaravimus, fizinį ar dvasinį skausmą mes ne vien pakenčiame, bet, atvirkščiai, visa tai pasitinkame su meile, aukojame Dievui kaip atgailą ir už savo, ir už visų žmonių nuodėmes, – tokia kančia tikrai neslegia.

Nešame ne bet kokį kryžių, – Kristaus Kryžių, suvokdami ir guosdamiesi, kad Išganytojas ant savo pečių prisiima visą jo svorį. Mes bendradarbiaujame kaip Simonas Kirėnietis, kurį, grįžtantį iš darbo laukuose ir galvojantį apie pelnytą poilsį, privertė padėti Jėzui¹⁵. Savo noru būti Kristaus Kirėniečiu, petys į petį lydėti Jo kenčiantį išniekintą Žmogiškumą, – tai ne nelaimė mylinčiai sielai, tai rodo Dievo, kuris ją dėl šio pasirinkimo laimina, artumą.

Dažnai žmonės man sakydavo, jog nuostabą jiems kelia džiaugsmas, kurio – ačiū Dievui – kupini mano Opus Dei vaikai ir kuriuo užkrečia kitus. Kadangi tai akivaizdu, kaskart atsakau vis taip pat, nes nežinau, kaip kitaip paaiškinti: jie laimingi, nes nebijo nei gyvenimo, nei mirties, nesileidžia įbauginami negandų, nes stengiasi nuolatos gyventi pasiaukojimo dvasia ir, nepaisydami savo pačių menkumo bei silpnumo, yra pasirengę atsižadėti savęs, kad krikščioniškąjį kelią padarytų lengvesnį ir malonesnį kitiems.

Kaip širdies plakimas

Žinau, kai jums kalbu, Dievo akivaizdoje kiekvienas stengiatės apmąstyti savo elgesį. Ar ne tiesa, jog dauguma tavo sielą drumsčiančių širdgėlų, dauguma neramumų kyla dėl to, kad neatsiliepei į dieviškąjį kvietimą arba galbūt pasukai veidmainių keliu, nes ieškojai pats savęs? Apgailėtinai stengdamasis išlaikyti aplinkinių akyse išorinį krikščioniško elgesio įvaizdį, tu nenorėdavai atsižadėti į klystkelius pastūmėjančių aistrų, jas apmarinti, beatodairiškai, kaip Jėzus Kristus, pasiaukoti.

Šiomis susikaupimo prieš tabernakulį valandėlėmis jūs negalite vien klausytis kunigo žodžių, tarytum išsakančių kiekvieno jūsų vidinę maldą. Siūlau keletą apmąstymų; noriu priminti kelis dalykus, į kuriuos turėtum rimtai susitelkti ir pats apsvarstyti, – tebus tai proga visa paversti tyliu pokalbiu su Dievu, pritaikyti savo dabartinei būklei ir Viešpačiui padedant atskirti, kas tavo elgesyje teisinga ir ką darai blogai, idant malonės padedamas, galėtum ištaisyti.

Dėkok Viešpačiui už tokią gausybę gerų darbų, kuriuos nesavanaudiškai padarei, nes gali giedoti kartu su Psalmininku: Ištraukė mane iš klampios duobės, iš mirtinos pelkės, pastatė mano kojas ant uolos ir sutvirtino mano žingsnius¹⁶. Atsiprašyk Jo ir už savo apsileidimus bei klaidingus žingsnius, kai patenki į pasigailėtiną veidmainystės labirintą, tvirtindamas, kad troškai garbės Dievui ir gero artimui, o iš tikrųjų troškai šlovės sau… Būk drąsus, būk dosnus ir tark: „Ne, aš nebenoriu apgaudinėti nei Viešpaties, nei žmonijos“.

Dėl visai kitų priežasčių, kurių čia nevardysiu, bet kurias gerai žino Jėzus, esantis tabernakulyje, gyvenimas leido man ypatingu būdu pasijusti Dievo sūnumi; patyriau džiaugsmą, galėdamas prisiglausti prie Tėvo širdies, kad pasitaisyčiau, apsivalyčiau, Jam tarnaučiau, kad suprasčiau visus žmones ir jiems atleisčiau, kupinas nusižeminimo ir Jo meilės.

Ir dėl to norėčiau pakartoti, jog ir jūs, ir aš turime suimti save į rankas, prabusti iš stingulio, į kurį pastūmėjo mūsų silpnumas, kuris taip lengvai mus užmigdė. Tada pradėsime kur kas giliau ir greičiau suvokti, kad esame tikri Dievo vaikai.

Jėzaus pavyzdys, Jo veikla tuose Rytų kraštuose mums padeda įsigilinti į šią tiesą. Jeigu priimame žmonių liudijimą, – skaitome Jono laiške, – tai Dievo liudijimas didesnis⁵. Koks gi yra tas Dievo liudijimas? Šv. Jonas vėl mums sako: Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikais – ir esame. Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai⁶.

Visus savo gyvenimo metus aš stengiausi vadovautis šia džiaugsminga tiesa. Mano malda visada būdavo tokia pat, išskyrus vieną kitą niuansą. Aš sakydavau: Viešpatie, Tavo valia esu čia, Tu man patikėjai tą ar aną, ir aš pasitikiu Tavimi. Žinau, kad esi mano Tėvas; o juk vaikai visada ir visiškai pasitiki savo tėvais. Remdamasis kunigiška patirtimi, galiu patvirtinti, kad sielos, atsiduodamos į Dievo rankas, išsiugdo tvirtą, gilų ir ramų maldingumą, kuris skatina jas nuolat darbuotis Dievo garbei.