Punktų sąrašas

Artėjant Kančios valandai, norėdamas vaizdžiai parodyti savo karališkąją valdžią, Jis iškilmingai atjoja į Jeruzalę ant asilo! Juk buvo parašyta, kad Mesijas turįs būti nuolankumo karalius: Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio¹⁹.

Per Paskutinę vakarienę Kristus ruošėsi išsiskyrimui su savo mokiniais, o jie, kaip visada, vėl ėmė ginčytis ir aiškintis, kuris iš jų, išrinktųjų, yra svarbiausias. Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs²⁰.

Jis vėl moko pavyzdžiu, darbais. Jėzus nusilenkia ir su meile patarnauja savo mokiniams, kurie ginčijasi apimti pasipūtimo ir tuštybės. Paskui, sugrįžęs prie stalo, klausia: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‚Mokytoju’ ir ‚Viešpačiu‘, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“²¹. Toks mūsų Kristaus jautrumas mane jaudina. Juk Jis nesako: „Jei aš tai darau, ar jūs neturėtumėte dar labiau stengtis?“ Jis elgiasi su jais kaip su sau lygiais, neverčia tarnauti: Jis švelniai prikiša šiems žmonėms dosnumo stoką.

Kaip ir dvylika savo pirmųjų mokinių, Jėzus gali mus pamokyti, ir Jis tai daro nuolat: exemplum dedi vobis²² – aš jums daviau nuolankumo pavyzdį. Aš tapau tarnu, kad jūs išmoktumėte romia ir nuolankia širdimi tarnauti visiems žmonėms.

Nepaisykite tų, kurie nuolankumo dorybe laiko žmogaus menkinimąsi arba nuolatinį liūdesį. Jaustis moliu, sutvirtintu kniedėmis, yra nesenkantis džiaugsmo šaltinis; taip pripažįsti, kad esi beveik niekas prieš Dievą: vaikas, sūnus. Ar gali būti didesnis džiaugsmas, negu jaustis Dievo sūnumi, žinant, kad esi menkas ir silpnas? Kodėl liūdime? Todėl, kad gyvenimas žemėje nesiklosto taip, kaip mes to norėtume; todėl, kad vis iškyla kliūčių, mums trukdančių ar sunkinančių pasiekti ko trokštame.

Taip neatsitinka, kai siela išgyvena savo dieviškosios sūnystės antgamtinę realybę. Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?³³ Seniai kartoju, kad liūdesys yra dalia tų, kurie atkakliai nenori pripažinti esą Dievo vaikai.

Pabaigai šios dienos liturgijoje randame du prašymus, kurie lyg strėlės turėtų švystelėti iš mūsų burnos ir širdies: Visagali Dieve, padaryk, kad nuolat įgyvendindami šias dieviškąsias paslaptis mes nusipelnytume priartėti prie dangiškųjų dovanų³⁴. Ir leisk mums, meldžiame Tave, Viešpatie, be paliovos Tau pagal Tavo valią tarnauti³⁵. Tarnauti, tarnauti, mano vaikai, – štai ką mes turime daryti; būti viso pasaulio tarnai tam, kad mūsų gyvenamuoju laiku ištikimųjų tauta augtų dorybe ir skaičiumi³⁶.

Tai suprasdami patikėkite, kad jei iš tiesų trokštame tobulai sekti Viešpačiu ir tikrai tarnauti Dievui bei visai žmonijai – mums nevalia prisirišti prie savęs, prie savo proto galių, sveikatos, garbės, kilnių siekių, pergalių, sėkmių.

Kalbu ir apie kilnius mūsų troškimus, nes tavo apsisprendimas turi aprėpti ir juos, norą garbinti ir šlovinti Dievą, palenkiant savo valią aiškiai griežtai taisyklei: Viešpatie, aš noriu šito ar ano, tik jei Tau patinka, nes jeigu nepatinka, – kam man to reikia? Taip suduodame mirtiną smūgį egoizmui ir tuštybei, kurie glūdi kiekvieno sąžinėje; taip pat laimime tikrą sielos ramybę, neprisirišimą ir vis labiau priartėjame prie Dievo.

Kad galėtume susitapatinti su Jėzumi Kristumi, mūsų širdis turi visiškai atsikratyti prisirišimo. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir tesekamanimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!⁹ O šv. Grigalius sako: Nepakaktų vien būti neprisirišusiems prie daiktų, jei neišsižadėtume savęs pačių. Tačiau… kur eiti išsižadėjus savęs? Kas yra tasai, kuris išsižada, bet nusmunka pats?

Žinokite, kad vienokie esame puolę dėl nuodėmės, o kitokius mus sukūrė Dievas. Jo duotoji mumsprigimtis taip skiriasi nuo tos, kurią dėl savo paklydimo turime. Reikia išsižadėti to, kuo tapome dėl savo nuodėmių, ir būkime tokie ištikimi, kokie Dievo malone buvome sukurti. Taigi ir išpuikėlis jau yra išsižadėjęs savęs, jei atsivertęs į Kristų tapo nuolankus; jei koks gašlūnas pradeda gyventi skaisčiai, vadinasi, jis taip pat išsižadėjo savęs tokio, koks buvo anksčiau; jei šykštuolis paliauja geisti turtų ir dosniai dalija tai, kas jam priklauso, užuot užvaldęs kito turtą, jis tikrai yra išsižadėjęs savęs¹⁰.

Tėve,… nepaimk jų iš pasaulio

Mes esame paprasti žmonės, eiliniai krikščionys, pasinėrę į visuomenės gyvenimo tėkmę, ir Viešpats nori, kad būtume šventi, apaštalautume kaip tik dirbdami savo profesinį darbą, kitaip tariant, jog pasišventintume atlikdami tą savo darbą, jį pašventintume bei padėtume kitiems pasišventinti. Tikėkite, kad šitoje aplinkoje Dievas jūsų laukia kaip rūpestingas Tėvas, Draugas; ir atminkite, jog atsakingai atlikdami profesinę pareigą jūs ne tik patenkinate savo materialinius poreikius, bet tiesiogiai prisidedate prie visuomenės raidos, palengvinate kitų naštą, paremiate daugybę vietinio ar pasaulinio lygio darbų atskirų žmonių ir menkiau išsivysčiusių tautų labui.

Prieš daugelį metų – daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius – lankydavausi vienoje valgykloje vargšams, per visą dieną negaudavusiems jokio kito maisto kaip tik čia tiekiamą. Tai buvo erdvi patalpa, kurią prižiūrėjo būrelis pasiaukojusių moterų. Vieniems pavalgius, kiti elgetos skubindavosi rinkti likučių. Iš šios antrosios grupės mano dėmesį patraukė vienas žmogus: jis turėjo nuosavą alavinį šaukštą! Atsargiai išsitraukęs iš kišenės, mėgaudamasis jį apžiūrėdavo, o kai baigdavo gardžiuotis savo daviniu, vėl iš naujo pažvelgdavo į šaukštą, ir jo akys, rodos, šaukte šaukė: jis mano! Paskui, šaukštą dukart aplaižęs, kad būtų švarus, jis patenkintas įsikišdavo į savo skarmalų klostes. Šaukštas tikrai priklausė jam; vargšas elgeta tarp šių nelaimės draugų tarėsi esąs turtingas!

Aš buvau pažįstamas su viena aukštuomenės dama, Ispanijos didike. Dievo akyse tai nesvarbu: visi esame lygūs, visi mes – Adomo ir Ievos vaikai, silpnos būtybės, turinčios dorybių ir ydų, gebančios, jei Viešpats apleidžia, padaryti didžiausius nusikaltimus. Nuo tada, kai Kristus mus atpirko, nebėra nei rasės, nei kalbos, nei spalvos, nei kilmės, nei turto skirtumų: visi mes esame Dievo vaikai. Ši moteris, apie kurią jums dabar pasakoju, gyveno prabangiame name, bet sau neišleisdavo nė dviejų pesetų per dieną. Užtat dosniai atsilygindavo pas ją dirbantiems žmonėms, o likusią dalį aukodavo varguoliams, pati nuolat atsisakydama visokių dalykų. Šiai moteriai nestigo turtų, kurių daugelis taip trokšta, bet iš tiesų ji buvo neturtinga ir visiškai apsimarinusi, prie nieko neprisirišusi. Ar jūs mane supratote? Mums tik reikia įsiklausyti į Viešpaties žodžius: Palaiminti turintys vargdieniodvasią; jų yra dangaus karalystė²⁷.

Jei nori įgyti šitokią dvasią, patariu – būk šykštus sau ir labai dosnus kitiems; venk nereikalingų išlaidų prabangai, malonumams, užgaidoms, tuštybei pamaloninti; neprasimanyk poreikių. Kaip sako šv. Paulius, mokykis būti patenkintas savo būkle. Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina²⁸. Jeigu tik mūsų širdis nesupančiota, tapsime dvasinės kovos nugalėtojais, kaip ir apaštalas.

Visi, kurie leidžiamės į tikėjimo areną, – sako šv. Grigalius Didysis, – stojame į kovą su piktosiomis dvasiomis. Velniai nieko neturi šiame pasaulyje, o kadangi jie nuogi, mes taip pat turime kovoti nuogi. Juk drabužį vilkintis kovotojas, kaudamasis su neapsirengusiu priešininku, greitai bus pargriautas, nes jo priešas ras kur įsikabinti. O žemiški dalykai ar tai ne savotiškas drabužis?²⁹