Punktų sąrašas

Galbūt manęs paklausi: kam stengtis? Atsakau ne aš, o šv. Paulius: Kristaus meilė mus ragina¹⁰. Visos tavo būties per mažai, kad praplėstum savo meilės horizontą. Nuo pat pirmųjų Opus Dei žingsnių aš nuolatos atkakliai kartojau šiuos Kristaus žodžius kilnioms sieloms, pasirengusioms į juos atsiliepti: iš to visi jus pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus¹¹. Ir mus iš to pažins, nes meilė yra kiekvieno krikščionio veiklos paskata.

Jėzus, kuris yra pats tyrumas, netvirtina, kad Jo mokiniai bus atpažinti iš skaistaus gyvenimo. Jis, kuris yra pats nuosaikumas, kad net neturi kur galvos priglausti¹², kuris taip ilgai pasninkavo, budėjo ir meldėsi¹³, nesako apaštalams: jus pažins iš to, jog nesate nei apsirijėliai, nei girtuokliai.

Tyras Kristaus gyvenimas buvo ir visada bus antausis kiekvienos epochos visuomenei, dažnai tokiai pat supuvusiai kaip mūsiškė. Jo nuosaikumas – kitas botago kirtis tiems, kurie nuolat puotaudavo, o persivalgę prisiversdavo vemti, kad vėl galėtų prisikimšti pilvą, patvirtindami šiuos šv. Pauliaus žodžius: jų dievas – pilvas¹⁴.

Susivaldymo vaisiai

Susivaldymasyra savitvarda. Ne viskas, ko nori mūsų kūnas ir siela, turi būti beatodairiškai tenkinama. Ne viską, ką būtų galima padaryti, reikia daryti. Lengviausia paklusti vadinamiesiems prigimtiniams impulsams; bet tokio kelio gale laukia liūdesys ir vienatvė.

Yra žmonių, kurie nieko nešykšti savo skrandžiui, akims, rankoms; jie nepaiso tų, kurie pataria gyventi dorai. Tenkindami savo egoizmą, jie nežabotai naudoja gebėjimą pradėti naują gyvybę, taip atsisakydami dalyvauti kilniame Dievo kūrybos procese.

Niekada nemėgau kalbėti apie netyrumą. Noriu atidžiai pažvelgti į savitvardos, susivaldymovaisius, noriu matyti žmogų, neprisirišusį prie beverčių blizgučių, kuriuos taip mėgsta vogti šarkos. Toks žmogus moka išvengti to, kas kenkia jo sielai, jis suvokia, kad auka tėra tariama: nes, gyvendamas pasiaukojimo dvasia, jis išsilaisvina iš daugelio vergystės rūšių ir širdies gilumoje džiaugiasi Dievo meile.

Tada gyvenimas įgyja kitų spalvų, kurias buvo nustelbęs palaidumas; išmokstama pasirūpinti kitais, pasidalinti su visais savo gėrybėmis, imtis didžių darbų. Savitvarda daro sielą santūrią ir supratingą; teikia jai natūralaus kuklumo, kuris visuomet yra patrauklus, nes elgesyje atsispindi proto viršenybė. Savitvarda byloja ne apie ribotumą, o apie didybę. Daugiau prarandama nesivaldant, kai širdis pasiduoda kiekvienai pagundai ar paikoms vilionėms.

Turime būti reiklūs sau kasdieniame gyvenime, kad nesusikurtume nesamų problemų, dirbtinių poreikių, kurie dažniausiai atsiranda iš savimeilės, užgaidų, patogumų geismo ir tinginystės. Skubėkime Dievop, atsikratę nereikalingų daiktų, mantos, apsunkinančios mūsų žygį. Kaip tik dėl to, kad dvasios neturtas yra ne nieko neturėjimas, o neprisirišimas, būkime budrūs, nesileiskime suklaidinami tariamų poreikių. Siekite tik to, kas būtina, siekite tik to, ko pakanka. Ir netrokškite nieko daugiau.Tai, kas viršaus, yra našta, o ne palengvinimas; tai mus nuliūdina, užuot iš naujo įkvėpę³⁰.

Taip jums patardamas, turiu galvoje ne keistas, nenormalias ar sudėtingas situacijas. Pažinojau žmogų, kuris vietoj skirtukų į knygą įsidėdavo lapelius su savo ranka užsirašytomis trumpomis maldelėmis, padėdavusiomis jam būti Dievo akivaizdoje. Ir jis panoro saugoti šį lobį, kol suprato, jog pradeda prie šių popierėlių prisirišti. Koks dorybių pavyzdys! Atskleisčiau visas savo silpnybes, jeigu tai jums bent kiek padėtų. Papasakojau šį tą, nes ir jums galbūt taip atsitinka: per daug prisirišate prie savo knygų, drabužių, stalo, savo… menkaverčių stabų.

Tokiais atvejais patariu įveikti vaikišką drovumą ar skrupulingumą ir pasitarti su savo dvasiniu vadovu. Kartais pakaks mažyčio apsimarinimo – kurį laiką apsieikite be įprastų dalykų. Nieko neatsitiks, jei vieną dieną atsisakysite transporto priemonės, kuria nuolat naudojatės, ar atiduosite išmaldai, ką sutaupėte, net jeigu tai būtų ir labai nedaug. Jei turi neprisirišimo dvasią, tu dažnai atrasi nuolatinių, santūrių ir veiksmingų būdų jai pasireikšti.

Atvėręs jums savo sielą, privalau prisipažinti, kad turiu vieną prisirišimą, kurio niekada nenorėčiau išsižadėti, – nuoširdžiai jus visus myliu. Tos meilės išmokau iš paties geriausio Mokytojo ir trokštu kuo ištikimiau sekti Jo pavyzdžiu, be galo mylėdamas sielas, pirmiausia tas, kurios mane supa. Ar jūsų nejaudina karšta Jėzaus Kristaus meilė artimui, švelnumas, – apie tai byloja ir evangelistas, apibūdindamas vieną iš Jo mokinių, quem diligebat Iesus³¹, tą, kurį Jėzus mylėjo?