Punktų sąrašas

Galbūt manęs paklausi: kam stengtis? Atsakau ne aš, o šv. Paulius: Kristaus meilė mus ragina¹⁰. Visos tavo būties per mažai, kad praplėstum savo meilės horizontą. Nuo pat pirmųjų Opus Dei žingsnių aš nuolatos atkakliai kartojau šiuos Kristaus žodžius kilnioms sieloms, pasirengusioms į juos atsiliepti: iš to visi jus pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus¹¹. Ir mus iš to pažins, nes meilė yra kiekvieno krikščionio veiklos paskata.

Jėzus, kuris yra pats tyrumas, netvirtina, kad Jo mokiniai bus atpažinti iš skaistaus gyvenimo. Jis, kuris yra pats nuosaikumas, kad net neturi kur galvos priglausti¹², kuris taip ilgai pasninkavo, budėjo ir meldėsi¹³, nesako apaštalams: jus pažins iš to, jog nesate nei apsirijėliai, nei girtuokliai.

Tyras Kristaus gyvenimas buvo ir visada bus antausis kiekvienos epochos visuomenei, dažnai tokiai pat supuvusiai kaip mūsiškė. Jo nuosaikumas – kitas botago kirtis tiems, kurie nuolat puotaudavo, o persivalgę prisiversdavo vemti, kad vėl galėtų prisikimšti pilvą, patvirtindami šiuos šv. Pauliaus žodžius: jų dievas – pilvas¹⁴.

Tad, mano mylimieji broliai, – vėl kalba šv. Paulius, – būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje²⁸. Jūs matote? Tai tikra pynė dorybių, išsiskleidžiančių, kai norime savo darbą pašventinti: tvirtumas, kad atkakliai darbuotumės, nepaisydami sunkumų, ir niekuomet nepultume į nusiminimą; susivaldymas, kad įveiktume patogaus gyvenimo pomėgį ir egoizmą; teisingumas, kad tinkamai atliktume pareigas Dievui, visuomenei, šeimai, kolegoms; išmintingumas, kad žinotume, ką reikia daryti kiekvienu atveju, ir neatidėliotume darbo… Ir visa tai, pabrėžiu, iš Meilės, jaučiant atsakomybę už darbo vaisius ir jo apaštališkąją svarbą.

Sakoma, kad poelgiai, o ne žodžiai byloja apie meilę. Ir aš manau, kad nėra ko daugiau čia pridurti.

Viešpatie, suteik mums savo malonę. Atverk mums Nazareto dirbtuvės duris, kad išmoktume Tavimi gėrėtis, Tavo Motina Švenčiausiąja Marija su šv. Juozapu, kurį labai myliu ir garbinu, – visus tris dirbančius šventą darbą. Tai sujaudins mūsų vargšes širdis. Mes Tavęs ieškosime ir Tave atrasime savo kasdieniame darbe, kurį, kaip Tu nori, paversime Dievo darbu, Meilės darbu.

Susivaldymo vaisiai

Susivaldymasyra savitvarda. Ne viskas, ko nori mūsų kūnas ir siela, turi būti beatodairiškai tenkinama. Ne viską, ką būtų galima padaryti, reikia daryti. Lengviausia paklusti vadinamiesiems prigimtiniams impulsams; bet tokio kelio gale laukia liūdesys ir vienatvė.

Yra žmonių, kurie nieko nešykšti savo skrandžiui, akims, rankoms; jie nepaiso tų, kurie pataria gyventi dorai. Tenkindami savo egoizmą, jie nežabotai naudoja gebėjimą pradėti naują gyvybę, taip atsisakydami dalyvauti kilniame Dievo kūrybos procese.

Niekada nemėgau kalbėti apie netyrumą. Noriu atidžiai pažvelgti į savitvardos, susivaldymovaisius, noriu matyti žmogų, neprisirišusį prie beverčių blizgučių, kuriuos taip mėgsta vogti šarkos. Toks žmogus moka išvengti to, kas kenkia jo sielai, jis suvokia, kad auka tėra tariama: nes, gyvendamas pasiaukojimo dvasia, jis išsilaisvina iš daugelio vergystės rūšių ir širdies gilumoje džiaugiasi Dievo meile.

Tada gyvenimas įgyja kitų spalvų, kurias buvo nustelbęs palaidumas; išmokstama pasirūpinti kitais, pasidalinti su visais savo gėrybėmis, imtis didžių darbų. Savitvarda daro sielą santūrią ir supratingą; teikia jai natūralaus kuklumo, kuris visuomet yra patrauklus, nes elgesyje atsispindi proto viršenybė. Savitvarda byloja ne apie ribotumą, o apie didybę. Daugiau prarandama nesivaldant, kai širdis pasiduoda kiekvienai pagundai ar paikoms vilionėms.

Prisimenu vieno ispanų aukso amžiaus rašytojo sapną – kai kas iš jūsų tikrai esate girdėję mane komentuojant jį kituose apmąstymuose. Du keliai atsiveria prieš jį. Pirmasis – platus, išvažinėtas, lengvas, šalikelėse netrūksta smuklių, užvažiuojamųjų namų ir kitų malonių, smagių vietelių. Žmonės čia joja raiti arba važiuoja karietomis, aplinkui skamba muzika ir juokas – beprotiškas klegesys; juo traukia minia, apsvaigusi nuo tariamų, efemeriškų malonumų, – šitas kelias veda į bedugnę. Jį renkasi pasaulio žmonės, amžinieji miesčionys; jie, regis džiaugiasi, bet iš tiesų nejaučia džiaugsmo; jie nepasotinamai vaikosi visokių patogumų ir malonumų; skausmas, savęs atsižadėjimas, pasiaukojimas jiems varo siaubą. Jie nenori nė girdėti apie Kristaus Kryžių, tai jiems tarytum pamišėlių svaičiojimas. O iš tikrųjų patys yra pamišėliai – pavydo, godumo, gašlumo vergai, be to, kenčiantys kur kas labiau ir per vėlai suprantantys, kad dėl menkaverčio niekniekio pusvelčiui pardavė savo žemiškąją ir amžinąją laimę. Viešpats mus įspėja: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?⁹

Kitas takelis šiame sapne suka kitokia kryptimi: jis toks siauras ir status, kad netgi arkliu joti neįmanoma. Visi jį pasirinkusieji eina pėsčiomis, galbūt vingių vingiais, bet ramiu veidu, braudamiesi per dagius, apeidami uolas. Pakeliui jie palieka savo drabužių skiautes ir net kūno atplaišas. Bet kelio gale jų laukia vaismedžių sodas, amžinoji laimė, dangus. Šis kelias yra šventų nuolankių sielų, kurios iš meilės Jėzui Kristui su džiaugsmu dėl kitų aukojasi; tai kelias tų, kurie nebijo kopti ir su meile neša savo kryžių, kad ir koks sunkus jis būtų, nes žino, jog, jei našta parklupdys, jie vis tiek pakils ir toliau kops aukštyn: Kristus yra šių keleivių stiprybė.

Paieškokime pavyzdžių kasdieniame gyvenime. Šv. Paulius sako: Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį¹⁷. Tik apsidairykite aplinkui. Žiūrėkit, kaip mielu noru arba raukydamiesi vyrai ir moterys imasi puoselėti savo kūną, labai stengiasi saugoti sveikatą, įgyti kitų pagarbą… Negi mūsų nejaudina beribė Dievo meilė, sulaukianti tokio menko žmonijos atsako? Turime apmarinti tai, kas turi būti apmarinta, kad mūsų protas ir širdis būtų dėmesingesni Viešpačiui.

Daugelio žmonių krikščioniškasis požiūris buvo taip iškreiptas, kad apsimarinimą ir atgailą jie suprato tik kaip „ašutinę“ ir ilgus pasninkus, apie kuriuos pasakojama nuostabiose kai kurių šventųjų biografijose. Pradėdami šį apmąstymą, padarėme akivaizdžią prielaidą, kad Jėzų Kristų turime laikyti iš tikrųjų sektinu pavyzdžiu. Prieš pradėdamas skelbti savo mokymą, Jis iš tiesų buvo pasitraukęs į dykumą, ten išpasninkavo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų¹⁸, bet ir prieš tai, ir paskui taip natūraliai laikėsi saikingumo dorybės, kad priešai Jį šmeižikiškai apkaltino, neva Jis esąs rijūnas irvyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis¹⁹.