Punktų sąrašas

Nuo pirmo akimirksnio

Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui⁷. Jums jau žinomas šis pasakojimas: tas žmogus daug kartų grįžta į aikštę samdyti darbininkų. Kai kurie iš jų buvo pakviesti auštant, kiti baigiantis dienai.

Jie visi gauna po vieną denarą: atlyginimas, kurį tau pažadėjau, yra mano paveikslas ir panašumas. Ant denaro iškaltas karaliaus atvaizdas⁸. Toks yra Dievo gailestingumas: Jis kviečia kiekvieną savaip, pagal aplinkybes, nes trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti⁹. O mes vos gimę tapome krikščioniais, esame išauklėti tikėjimo dvasia, labai akivaizdžiai Viešpaties pasirinkti. Taip jau yra. Taigi, jeigu esate pakviesti atsiliepti, kad ir paskutinę valandą, ar galite likti aikštėje ir degintis saulėje – kaip daugelis tų darbininkų, kurie turėjo per daug laiko?

Mes negalime prarasti nė valandėlės. Aš neperdedu: darbo yra, pasaulis platus, ir daugybė sielų dar tebėra neapšviestos Kristaus mokymo. Kreipiuosi į kiekvieną iš jūsų. Jei tau atrodo, jog turi per daug laiko, bent kiek susimąstyk: gal pasidarei drungnas arba, antgamtiškai kalbant, esi paliegęs. Sustingai, tapai nevaisingas ir visai nebepuoselėji gėrio, kurį tau priderėtų skleisti savo aplinkoje, darbe, šeimoje.

Pasitikėkite dieviškąja sūnyste. Dievas yra Tėvas, kupinas švelnumo ir beribės meilės. Daug kartų per dieną širdyje vadink jį Tėvu, savo širdyje sakyk Jam, kad tu Jį myli, garbini, kad jauti pasididžiavimą ir tvirtumą, nes esi Jo vaikas. Tai tikra vidinio gyvenimo programa, kurią reikia įgyvendinti per maldingumo ryšį su Dievu. Šios praktikos, kad ir nedažnos, bet, pabrėžiu, nuolatinės padės tau jaustis ir elgtis, kaip dera geram vaikui.

Dar turiu tave įspėti ir apie rutinos, tikrojo pamaldumo kapo, pavojų, kuris dažnai gresia užsimojus įgyvendinti didžius dalykus, dėl naudos pamirštant kasdienes pareigas. Kai pajusi tokią pagundą, pasistenk būti Dievo akivaizdoje ir nuoširdžiai susimąstyk, ar nepavargai nuolat kovodamas vis su tais pačiais dalykais, nes neieškai Dievo; susirūpink, ar dėl dosnumo ir pasiaukojimo stokos nesumažėjo tavo ištvermė dirbant. Tuomet maldingumo praktikos, nedideli apsimarinimai, apaštalinė veikla, neiškart duodanti vaisių, ima atrodyti beprasmiška. Pasijuntame tušti ir galbūt imame kurti naujus planus, kad užgožtume mūsų dangiškojo Tėvo balsą, primygtinai prašantį paprastos ištikimybės. Didingų svajonių „siautulys“ mūsų sieloje užgožia pačią realiausią tikrovę, nukreipia nuo kelio, be užuolankų vedančio į šventumą. Tai aiškiausias ženklas, kad praradome antgamtinį požiūrį: įsitikinimą, kad esame mažutėliai, žinantys, jog mūsų Tėvas mums padarys nuostabių dalykų, jeigu mes nuolankiai vėl viską pradėsime nuo pradžių.

Prie Siloamo tvenkinio

Norėčiau, kad mums apie tikėjimą kalbėtų ir mus tikėjimo mokytų pats Jėzus.Taigi atsiverskime Naująjį Testamentą ir kartu su Jėzumi išgyvenkime keletą epizodų. Jis negailėdamas jėgų nuosekliai ugdė savo mokinius, kad jie su pasitikėjimu imtųsi vykdyti Tėvo valią. Jis moko juos žodžiu ir darbais.

Pažvelkime į Evangelijos pagal Joną devintą skyrių. Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“⁶ Šie žmonės, nors yra taip arti Kristaus, smerkia vargšą neregį. Tad nesistebėkite, jei patys, tarnaudami Bažnyčiai, matote Viešpaties mokinių, kurie taip elgiasi jūsų arba kitų atžvilgiu. To nepaisykite ir kaip neregys nuoširdžiai atsiduokite į Kristaus rankas. Kristus nekaltina – Jis atleidžia. Jis nesmerkia – pasigaili. Jis ne abejingai stebi ligonį, bet su dievišku rūpestingumu paskiria vaistų.

Mūsų Viešpats spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. „Siloamas“ – „Siųstasis“. Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis⁷.

Jis prieina prie figmedžio. Jis prieina prie tavęs, prieina prie manęs. Jėzus alkanas ir ištroškęs sielų. Nuo Kryžiaus Jis sušuko: Sitio!³² – trokštu. Jis trokšta mūsų, mūsų meilės, mūsų sielų ir visų sielų, kurias turime atvesti pas Jį Kryžiaus keliu – nemirtingumo ir dangiškosios šlovės keliu.

Jis priėjo prie figmedžio, bet nieko nerado, vien tik lapus³³. Kaip apgailėtina. Ar taip būna ir mūsų gyvenime? Ar, deja, ne tiesa, kad mums trūksta tikėjimo, nuolankumo virpėjimo, kad stinga aukų ir kilnių darbų? Ar iš tiesų tik išorė krikščioniška ir vaisių nėra? Baisu. Jėzus paliepia: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo³⁴. Šis Šventojo Rašto fragmentas liūdina, bet kartu ir skatina mus atgaivinti tikėjimą, gyventi pagal tikėjimą, kad Kristus džiaugtųsi, gaudamas iš mūsų to, ko viliasi.

Neapgaudinėkime savęs: mūsų Viešpats niekada nebus priklausomas nuo žmogaus sumanymų, norų. Patys ambicingiausi planai Jo akyse tėra vaikų žaidimas. Jam reikia sielų, reikia meilės. Jis nori, kad visi žmonės amžinai džiaugtųsi Jo Karalyste. Mes turime daug dirbti žemėje ir gerai dirbti, nes turime pašventinti būtent šį, kasdienį, darbą.Ir niekada nepamirškime dirbti dėl Dievo. Jei dirbtume tik savo pačių labui, iš puikybės, užaugintume tik lapus. Ant tokio tankaus medžio nei Dievas, nei žmonės negalėtų rasti jokio tinkamo vaisiaus.

Žemiškieji lūkesčiai ir krikščioniškoji viltis

Daugelis mėgsta kartoti banalų posakį, kad viltis miršta paskutinė. Tarsi viltis būtų koks irklas, kuriuo iriamasi per gyvenimą be rūpesčių ir sąžinės graužimo! Arba tarsi ji būtų pretekstas sine die vis atidėlioti progą pasitaisyti, mūsų kovą dėl kilnių tikslų, ypač dėl galutinio tikslo – susivienyti su Dievu.

Aš net sakyčiau, jog šitaip viltis painiojama su patogumais. Nes stinga troškimo siekti tikrojo gėrio, ir dvasinio, ir materialinio. Pats aukščiausias kai kurių žmonių siekis – apsisaugoti nuo to, kas galėtų sudrumsti tariamą jų menkos egzistencijos ramybę. Drovios, glebios ir tingios sielos žmogus paklūsta subtilioms egoizmo formoms ir susitaiko su tuo, kad dienos ir metai bėga sine spe nec metu (nei viliantis, nei bijant): be užmojų, kuriuos reikėtų įgyvendinti, be kovos nerimo. Svarbiausia yra išvengti rizikos – nusivylimo ir ašarų. Kaip nutolsta net pats menkiausias tikslas, kai prarandame norą jo siekti, pabūgę pastangų, kurių gali prireikti!

Be to, esama ir paviršutiniško požiūrio: kai kurie, žvelgdami iš kultūros ir mokslo pozicijų, paverčia viltį savo lengvos poezijos motyvu. Kadangi jie nepajėgia patys rimtai pažvelgti į save ir pasirinkti gėrio, viltis jiems tampa iliuzija, utopine svajone, atgaiva sunkaus gyvenimo sumaištyje. Viltis – netikra viltis! – tuščiu, niekur nevedančiu svaičiojimu.

Viešpats mus visada ragina: budėkite! Šis Dievo raginimas brandina mūsų širdyse viltingą šventumo troškimą ir norą paversti jį darbais. Mano vaike, duok man savo širdį¹², – kužda Jis mums į ausį. Liaukis statęs smėlio pilis, pasiryžk atverti savo sielą Dievui, nes tikrasis vilties ir gerumo kitiems pamatas – Viešpats. Jei nesigrumiame su savimi, jei ryžtingai neatsikratome priešų, tūnančių mūsų vidinėse tvirtovėse (išdidumo, pavydo, kūno ir akių geidulingumo, puikybės ir kvailo besaikio godumo), patys kilniausi idealai be vidinės kovos sunyksta kaip lauko gėlė. Juk pakyla saulė su savo kaitra, išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožybė pranyksta¹³. Paskui mažiausiuose plyšeliuose lyg nuodingos ir vislios piktžolės ima tarpti neviltis ir liūdesys.

Jėzui nepatinka nuolatinis dvejojimas. Jis tikisi ir turi teisę tikėtis, kad žengsime tvirtai, nepasiduodami sunkumams. Jis reikalauja ryžtingų, konkrečių žingsnių: abstraktūs pasiryžimai mažai ką duoda. Tokie migloti sprendimai man atrodo kaip apgaulingos iliuzijos, galinčios nustelbti kvietimus, kuriais Dievas prabyla į mūsų širdis, – tai žaltvykslės, kurios nei degina, nei šildo ir užgęsta taip greit, kaip ir įsižiebė.

Tik tada patikėsiu, kad tavo ketinimas siekti tikslo nuoširdus, kai matysiu tave žengiant ryžtingai. Daryk gera ir apsvarstyk savo nuostatą prieš kiekvienos akimirkos darbus. Būk teisingas ten, kur būni, įprastinėje aplinkoje, net jei būtum pavargęs. Daryk laimingus šalia esančius žmones, džiaugsmingai tarnaudamas kitiems darbo vietoje, stengdamasis kuo geriau atlikti savo užduotį: supratingai, su šypsena, krikščioniškai elgdamasis. Ir daryk visa dėl Dievo, galvodamas apie Jo šlovę, nukreipęs žvilgsnį į dangų, ilgėdamasis galutinės Tėvynės, nes tai vienintelis tikslas, vertas pastangų.